PAGALBA NEĮGALIAM KAUNIEČIUI PRIMENA PATYČIAS?

Dvidešimt metų Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrą lankęs kaunietis Elvidijus Gasinskas jau pusmetį praleidžia namuose, kur jį prižiūri 75-erių mama.

Vyras ne tik nebeišgali susimokėti už Centre teikiamas paslaugas – jį slegia ten patirtas psichologinis ir fizinis smurtas.

Fizinę negalią turintis kaunietis šiais metais pradėjo studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Sveikatos psichologijos specialybę. Dėl to dabar daug laiko praleidžia paskaitose, kur jį nuveža ir namo parveža pasamdytas vairuotojas. Kadangi Elvidijus negali pats važiuoti neįgaliojo vežimėliu, vairuotojas jį turi palydėti iki auditorijos, o paskui ir iki buto durų: padėti užlipti laipteliais, vedančiais iki lifto, juo užkilti į aštuntą aukštą ir atrakinti buto duris.

"Didžiausia problema, kad šis žmogus man per senas, be to, serga diabetu. Jam bet kada gali kilti sveikatos problemų, o kito žmogaus aš neturiu", – Elvidijaus sesuo gyvena JAV, o mama dar prižiūri 99-erių neįgalią močiutę. Vyrą kartais paveža vienas giminaitis, tačiau jis dirba ir negali skirti tiek laiko, kiek reikia.

Elvidijus dar gerai prisimena ir anksčiau jį namo veždavusius Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro vairuotojus. "Matėte, kokia laiptinė, kiek laiptelių iki lifto? Tai va, įveža ir palieka prie pirmų laiptų. Sako, esi protingas vyras, tegul palydi tave iki buto durų. Skambindavau mamai, laukdavau kaimynų, – kaunietis pasakojo, kad palikdavo jį ir prie šalia namo esančio prekybos centro, kur pasityčiodami dar pasiūlydavo rinkti pinigus. – Susistabdydavau praeivių ir paprašydavau, kad palydėtų iki buto durų, atrakintų ir įvežtų."

Neadekvatus mokestis

Vyras pasakojo, kad Centrą lankyti pradėjo nuo jo pastatymo laikų – maždaug 1998-ųjų. "Buvo geras užjaučiantis direktorius, kuris nuo plytos prie plytos tą centrą pastatė. Jeigu bėda ar kokia situacija namuose, leisdavo neribotą laiką pagyventi Centre", – anot jo, dienos priežiūros mokestis tuomet siekė apie 150 litų per mėnesį, o visos paros – maždaug dvigubai tiek.

Dabar, pasak Elvidijaus, mokestis už vieną dieną yra 7 eurai, o jei nori Centre nakvoti, turi atiduoti 400 eurų per mėnesį: "Mokestis yra nerealiai didelis ir neadekvatus, nes už tą sumą negaudavome nei masažo, nei vaistų suleisdavo, kitą kartą ir mankštos nebūdavo. Kitas dalykas, neatsižvelgiama į žmogaus socialinę padėtį: mano mama našlė, daugiau neturime giminių, kurie mums padėtų."

Už minėtą 400 eurų mokestį esą Centro gyventojai ir būdavo maitinami netinkamai. Anot Elvidijaus, skiriami tik pietūs, todėl jam reikdavo pirkti papildomo maisto. Vyras tikina, kad maisto liktų, jei Centro darbuotojai jo neišsineštų namo. "Buvo tokių darbuotojų, kurie ir naktį neprieidavo. Mano ir lova šlapia buvo, o jie vis mane kaltino, kad aš geriau pasisamdyčiau žmogų ir likčiau namie", – pasakojo vyras.

Girtaudavo darbe

Pasak kauniečio, per dvidešimtmetį Centro darbuotojai mažai pasikeitė, tačiau anksčiau tokios savivalės nebūdavo, nes buvo griežtesnis direktorius. Anot jo, socialiniai darbuotojai ateidavo išgėrę, kartais gerdavo ir darbe, o tada imdavo smurtauti. "Teko ir man nukentėti. Ir nuo vyrų, ir nuo moterų. Dėl to, kad aš paprašiau, jog mane nupraustų, padėtų išlipti ir įlipti į vežimą, kad valgyti duotų, kiek aš noriu", – prisiminęs savo patirtį Centre graudinosi Elvidijus. Esą nauji socialiniai darbuotojai būdavo priimami ne iš Darbo biržos, o iš savų rato, todėl nieko nebijojo ir elgėsi, kaip panorėję.

Anksčiau vyras likdavo nakvoti Centre, kai mama išvažiuodavo į JAV aplankyti dukros, o kartais jis tiesiog norėdavo, kad mama galėtų pailsėti. Dabar jis tikino nebeįstengiantis gyventi ten, nes reikia ne tik išlaikyti savo ir mamos butą, bet ir susimokėti už mokslus LSMU. Nors valstybė kauniečiui dalį studijų mokesčio kompensuoja, per metus jis turi sumokėti 2270 eurų, tai yra maždaug 300 eurų per mėnesį.

Anot Elvidijaus, Centro mokestis būtų dar pakenčiamas, jei už jį būtų suteiktos atitinkamos paslaugos ir su klientais būtų elgiamasi žmogiškai. "Man jie į akis sakė, kad manęs čia nenori, nes reikia nurengti, aprengti, nuprausti. Siūlė rinktis senelių namus, tačiau juk aš galiu nuspręsti, kur man eiti", – piktinosi jis.

Elvidijus tikrai buvo pas mane atvykęs ir išsakęs tai, kas jo netenkina. Pavyzdžiui, yra sakęs apie darbuotojus, kurie blogai dirbo, neatliko savo pareigų. Dabar kai kurie jo minėti darbuotojai jau nedirba mūsų įstaigoje.

Jaučiasi nereikalingas

Pasak pašnekovo, Centro esmė – neįgaliųjų dienos užimtumas. Čia tėvai atveda savo vaikus, turinčius fizinę, psichinę ar kompleksinę negalią, kai negali jais pasirūpinti dienos metu. Tačiau kadangi mieste, anot Elvidijaus, panašių paslaugų niekas neteikia, Centre lankosi ne tik jaunimas. Vyriausiai klientei – 68-eri.

Tėvams, negalintiems prižiūrėti savo vaikų ilgesnį laiką, siūloma atokvėpio paslauga. Anot vyro, kažkodėl jam ši paslauga buvo siūloma tik penkias dienas per savaitę, o savaitgaliais jis būtų varomas namo. "Penkias darbo dienas galiu nakvoti, savaitgalį turiu grįžti namo ir samdytis žmogų, kuris mane prižiūrėtų, o tada pirmadienį vėl eiti į Centrą? Man taip neišeina", – pasak Elvidijaus, žmonėms, kurie savarankiškai juda ir savimi pasirūpina, savaitgaliais buvo leidžiama likti, o tų, kuriems reikia daugiausia priežiūros, niekas nenorėjo.

Kantrybės taurę pripildė reikalavimas gauti pažymas iš gydytojų ir seniūnijos darbuotojų, kurie įrodytų būtinybę likti nakvoti Centre. "Nuvažiavau prie Eigulių seniūnijos, tai ne tik ten nepatekau, niekas su manimi net nekalbėjo. Dėl viso šito nusprendžiau Centro išvis nebelankyti. Tegul meras atvažiuoja pas mane, pasižiūrėti, kaip aš gyvenu, kaip vargstu. Tačiau niekas mūsų neklausia", – iš nusivylimo pravirko Elvidijus.

Ieško pagalbos

Patirtų nuoskaudų kaunietis dar nenori užmiršti – planuoja Centrui iškelti bylą, todėl ieško teisininko, kuris galėtų jam padėti surašyti ieškinį. O kol kas jam svarbiausios studijos LSMU, į kurias nuvežti reikia žmogaus, turinčio pakankamai laisvo laiko.

"Kreipiausi į Samariečių bendriją ir "Caritą", bet nesulaukiau pagalbos. Man reikia žmogaus, kuris nuvežtų į paskaitas, ar kur kitur asmeniniais reikalais, ir palydėtų iki namų. Aš galiu atsistoti, prilaikomas užlipti ir nulipti laiptais, išeina ir kelis žingsnius žengti. Tačiau negaliu pats nueiti į tualetą ir važiuoti vežimėliu", – Elvidijus turi įsigijęs elektrinį vežimėlį, tačiau jo neišeina nei užnešti laiptais, nei įkelti į automobilį. Anot vyro, tokie vežimėliai skirti žmonėms, turintiems nuosavus namus.

Dar vienas kauniečio prašymas – sporto treneris, kuris galėtų jį priimti į sporto salę, padėtų atlikti pratimus prie sienelės ar kitaip pamankštinti rankas ir kojas. Kol kas vyro planuose – kiek įmanoma savarankiškesnis gyvenimas, tačiau kai juo nebegalės pasirūpinti mama, ateitį Elvidijus mato tik senelių namuose.

Direktorė: "Dabar persitvarkymo stadija"

Kauno neįgaliųjų užimtumo centro direktorė Lina Samuolytė tikina, kad beveik prieš metus jai perėmus įstaigos vadovavimą įvyko daug pokyčių. Dalis E. Gasinsko paminėtų darbuotojų iš tikrųjų buvo atleisti.

– Jūsų klientai skundžiasi pabrangusiomis paslaugomis, už kurias negali susimokėti. Kodėl kilo kainos?

– Mūsų paslaugų įkainius nustato Kauno miesto savivaldybė, ne mes. Ir klientas, kad ir kokia paslauga jis naudojasi, už ją moka pagal savo pajamas. Jeigu tai yra dienos centro paslaugos, tai moka 20 proc. nuo savo pajamų, jeigu tai yra laikinos socialinės globos paslaugos, moka 80 proc. savo pajamų. Nežinau, ar gerai pamenu, bet Elvidijus, palyginti su kitais mūsų lankytojais, gauna gana nemažas pajamas. Tad jam pas mus gyventi būtų labai brangu. Jeigu žmogus gauna 130 eurų mėnesinių pajamų, aišku, kad jo suma bus mažesnė.

– Jeigu jums sumokama 80 proc. visų pajamų, kaip išlaikyti savo butą ir patenkinti asmeninius poreikius?

– Jeigu turi butą, ar tikrai reikalingos mūsų paslaugos? Elvidijus, kiek aš žinau, turi labai rūpestingą mamą. Žinoma, jis norėtų gyventi savarankiškai, nors ne visada tai leidžia galimybės. Jam reikėtų asmeninio asistento ar kitų paslaugų. Mes jam mielai suteiktume trumpalaikę globą, tik, kiek aš žinau, labai jau jis negali atsisveikinti su tais pinigėliais. Matote, jei žmogus pas mus gauna paslaugą, tai jis gauna viską: ir maitinimą, ir apgyvendinimą. Tada jam lieka tie 20 proc. jo asmeninėms išlaidoms, tačiau jam niekuo kitu nebereikia rūpintis. Tai, manau, yra adekvatu.

– Tačiau jis skundžiasi, kad nenorite jam teikti laikinosios globos paslaugų.

– Tiesa, mes tiesiogiai nepriimame klientų. Mes gauname jau parengtą sutartį iš savivaldybės. Kad ir kokios jam reikėtų paslaugos, žmogus pirmiausia turėtų kreiptis į seniūniją pagal savo gyvenamąją vietą. Seniūnijos socialinis darbuotojas įvertina poreikį, kokios jam paslaugos reikia. Seniūnijos darbuotojas gali sakyti: gal tau nebūtinai eiti į Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrą, gal tau geriau kitur. Kauno mieste yra ir nevyriausybinių įstaigų, kurios teikia laikinosios globos paslaugą. Pavyzdžiui, yra "Vilties žiedas". Mes patys nesirenkame klientų.

– E.Gasinskas Centre lankosi nuo 1998 m., bet neturi sutarties?

– Negaliu dabar pasakyti. Bet nuo vasario 1 d. tikrai keitėsi įkainiai savivaldybėje pagal 2017 m. gruodžio mėnesio tarybos sprendimą. Mes tikrai turime gyventojų, kurie iš viso nemoka už paslaugas, nes jų pajamos nesiekia tam tikros sumos.

– O kas gali gyventi Savarankiško gyvenimo namuose?

– Pagal minėtą poreikio vertinimą. Pirmiausia, ar žmogus turi gyvenamąją vietą. Dabar visas paslaugas bandome teikti daugiau bendruomenėje, pagal žmogaus gyvenamąją vietą, kad būtų kuo mažiau institucinės globos. Tarkime, gal Elvidijui užtektų, kad jį lankytų namuose? Gal jis tokios galimybės nepasvarstė? Kam jam gyventi institucijoje, kai mes visi siekiame savarankiškumo?

– E.Gasinskas taip pat skundėsi jūsų paslaugomis. Tarkime, kad nėra daromas masažas, nors priklausytų.

– Kadangi pas mus yra du padaliniai – viename lanko 50 klientų, kitame – 35, tad fiziškai tikrai neįmanoma, kad kineziterapeutai per dieną visiems suteiktų paslaugą. Kiekvienam klientui yra paskirtas konkretus laikas. Galėjo taip atsitikti, kad jis paslaugas gavo ne kasdien. Tačiau tada įstaigoje turėtų dirbti vien kineziterapuetai, o mes teikiame socialines, ne sveikatos paslaugas.

– Ar socialiniai darbuotojai patenkina visus poreikius?

– Elvidijus tikrai buvo pas mane atvykęs ir išsakęs tai, kas jo netenkina. Pavyzdžiui, yra sakęs apie darbuotojus, kurie blogai dirbo, neatliko savo pareigų. Dabar kai kurie jo minėti darbuotojai jau nedirba mūsų įstaigoje. Per šiuos metus įvyko labai daug pokyčių. Mes ir dabar esame persitvarkymo stadijoje. Pavasarį atlikome tėvų apklausas, rengėme anketas, tačiau gal Elvidijus jau tada nebelankė.

– E.Gasinskas pasakojo ir apie gatvėje jį palikusius Centro vairuotojus.

– Mūsų pavežėjimo paslaugai tikrai reikėjo labai daug permainų, nes kiekvieną dieną vežame apie 70 klientų. Nežinau, kaip taip galėjo atsitikti, kad jo nepalydėjo namo. Gal vairuotojas skubėjo. Stengiamės, kad taip nebūtų, kad kartu važiuotų padėjėjas. Vairuotojas gal ne visada gali palydėti, nes turi klientų autobusiuke.

– Tai E.Gasinskui reikėtų vėl pas jus kreiptis?

– Mes tikrai turime trumpalaikės globos vietų ir galime jį priimti. Tegu tik kreipiasi: ar į seniūniją, ar į savivaldybę. O kai jau turės sutartį, mes jį priimsime.

– Bet ar jis galėjo vis dar neturėti sutarties?

– Žinoma, kad turėjo. Įtariu, kad jis galėjo nepasirašyti naujos sutarties pakilus įkainiui.

Komentaras

Jolanta Putnienė

Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėjos pavaduotoja

Savivaldybė neturi jokios įtakos nustatant paslaugų įkainius. Visą asmenų mokėjimą už socialines paslaugas reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas, Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodika. Taigi nei kainų kėlimo, nei jų mažinimo miestas nereguliuoja, o mokesčio dydis, atitinkamai pagal paslaugų kiekį ir pobūdį, individualiu atveju gali gerokai skirtis. Jei asmens gaunamos pajamos yra mažos, paslaugos teikiamos nemokamai arba mokama tik minimali suma. Už jas atsiskaitoma pagal suteiktų paslaugų dienų skaičių.

Pavyzdžiui, jei asmens mokestis už trumpalaikę (atokvėpio) socialinę globą nustatytas 400 eurų per mėnesį, o asmuo šiomis paslaugomis pasinaudoja 10 dienų (kai mėnesio dienų skaičius yra 30), tai jis už paslaugas moka ne 400, o 133,3 eurus.

Šių metų gegužę buvo vykdoma visų Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro (NJUC) lankytojų ir jų artimųjų apklausa dėl paslaugų įvairovės bei kokybės. Atsižvelgiant į jos rezultatus, taip pat ir planine tvarka bei reaguojant į anoniminius skundus, kaskart operatyviai rengiami patikrinimai. Juos vykdo tiek Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyrius, tiek ir Valstybinė darbo inspekcija, Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, taip pat ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

2018 m. pradžioje, kai įstaigai pradėjo vadovauti  direktorė Lina Samuolytė, buvo inicijuoti susirinkimai bei susitikimai su lankytojais, gyventojais ir jų artimaisiais, teirautasi jų nuomonės, išklausyti pastebėjimai. Į pateiktas pastabas reaguojama nedelsiant.

Vis dėlto iškilus klausimų ar turint pastebėjimų dėl įstaigos veiklos maloniai prašome kaskart apie tai informuoti ir Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus specialistus.

Atkreipiame dėmesį, kad šių metų birželį NJUC suteikta licencija Institucinei socialinei globai (ilgalaikei, trumpalaikei) suaugusiems asmenims, turintiems negalią, senyvo amžiaus žmonėms teikti, kurią išduoda Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Prieš išduodant licenciją socialinei globai teikti įstaiga yra uoliai tikrinama. Taigi šįkart tokios procedūros taip pat buvo vykdomos.