PASIVAIKŠČIOJIMAS PO SENIAUSIĄ MIESTO MOKYKLĄ

Seniausia mokykla Kaune mini 155-erių sukaktį ir 30 metų jubiliejų, kai ji – ne Kauno gubernijos, ne "Aušros", ne 2-oji, o gimnazija, pavadinta lietuvių klasiko Maironio vardu.

Ištikima gimnazijai

"Rašau Tau, norėdama padėkoti už tai, ką gavau, besimokydama nuo pirmos iki baigiamosios klasės, dirbdama čia", – 2013-ųjų gruodį, Maironio universitetinei gimnazijai minint 150 metų jubiliejų, ant balto popieriaus lapo jausmus liejo ugdymo įstaigos vadovė dr. Daiva Garnienė. Papildomi penkeri metai padėkos teksto nepakeitė – švęsdama gimnazijos 155-erių sukaktį, pedagogė lenkėsi savo vienintelei mokyklai ir vienintelei darbovietei.

"Man atrodo, kitur geriau nebūtų", – sienas, kurios ją užaugino ir subrandino, žvilgsniu glostė direktorė.

1980-aisiais baigusi tuometę Kauno 2-ąją vidurinę, po ketverių metų studijų Vilniaus pedagoginiame universitete, D.Garnienė į gimnaziją grįžo ne mokytis, o mokyti. Po metų tapo pavaduotoja, o nuo 2005-ųjų sėdo prie mokyklos vairo. Gimnazijos vadovė neslėpė, kad ji viena iš nedaugelio matė, kaip keitėsi mokykla ir jos bendruomenė.

"Anksčiau direktoriaus kabinetas buvo kitoje vietoje. Dabar ten įsikūrusi valgykla", – sėdėti senajame kabinete D.Garnienei esą jau nebeteko. Visus mokyklos reikalus ji tvarko už stiklinių durų.

Tiesa, į valgyklą, iš kurios sklido gardžių kepinių kvapas, neužsukome. Įkandin direktorės atsidūrėme antrame aukšte, nedidukėje sporto salėje, perskirtoje tinklu. Antradienio rytą tinklinį čia žaidė keturios ilgakojės gimnazistės. Žvelgdama į jas direktorė su šypsena prisiminė laikus, kai tomis pačiomis medinėmis grindimis ir ji varinėjo kamuolį, o atokvėpio pritūpdavo ant suolelių, įremtų į švediškas sieneles.

"Dabar turime dar ir treniruoklių salę, ir Santakos stadioną, kur galima sukti ratus", – besidžiaugdama patogia mokyklos dislokacija, D.Garnienė laiptais lipo į trečią aukštą.

Istorinės vietos

Aktų salė, kurioje kone 200 sėdimų vietų ir bene tiek pat moksleivių tilptų stovėti, ypatinga ne sietynais, atkurtais pagal tuometes madas, ne veliūru trauktais didingų kėdžių atlošais ar savo arkiniais langais, o kone 100 metų senumo įvykiais, kuriuos prabilusios papasakotų salės sienos.

Štai neseniai darbininkai rado mozaikas languose, arką rūsyje. Teko spręsti, ką daryti su radiniais.

Po iškilmingo posėdžio 1920-ųjų gegužę Miesto teatre, Steigiamasis Seimas jau kitądien rinkosi dabartinėje Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje. Joje posėdžiavo I, II, III Seimai, joje buvo perskaitytas ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimo aktas.

Dabar čia nebeliko krosnių ir stalų. Priešais eilėmis sustatytas kėdes nuleistas projektorius, ant sienų – Aldonos Ruseckaitės nuotraukos ir nespalvota akimirka, menanti 1920-ųjų gegužę.

Užvėrę duris ir už jų šimtmečio paslaptis, pasileidome žemyn. Mums už nugaros liko Maironio eilių ištraukomis klijuotos klasių durys, spalvotais stikliukais puošti langai, aikštelė tarp pirmojo ir antrojo aukšto, su dainiaus atminimą menančiomis ir buvusių abiturientų nuotraukomis.

"Čia dar viena ypatinga vieta", – į auditoriją, pavadintą tremtinės, gydytojos ir disidentės Dalios Grinkevičiūtės vardu, ranka mojo ir faktą, kad čia mokėsi ne viena iškili asmenybė, darsyk paliudijo mokyklos vadovė.

Garsių mokinių būta ir daugiau. Žinias čia gilino, o vėliau Kauno ir Lietuvos vardą garsino archeologijos mokslų daktarė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, istorijos mokslų daktarė Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, aktorės Monika Mironaitė, Ona Knapkytė ir kiti.

Vyksta fasado remontas

Nosį kyštelėjome ir į mokytojų kambarį, su spintelėmis, šūsnimis įvairiausių popierių jose, kompiuteriais ir pašonėje prisišliejusiu nediduku kambarėliu, kur kvepėjo neseniai užplikyta kava.

"Mokytojai čia ateina per pertraukas. Kolektyvas mūsų labai draugiškas", – šyptelėjusi vidun užsukusioms pedagogėms D.Garnienė skubėjo atverti pavaduotojų kabineto duris. Nors tuo metu čia sėdėjo tik viena, įprastai prie stalų palinksta trys direktorės pagalbininkės.

"Dvi su puse. Pagal turimus etatus", – šalia plėvele užtraukto lango, pro kurį įprastai matyti Kauno Švč.Sakramento bažnyčios sienos, įsitaisė kabineto šeimininkė.

Dar praėjusiais metais pradėti fasado atnaujinimo darbai kiek užtruko ir nors nemaža dalis sienų jau sutvarkyta, pastoliai tebestovi, o darbininkai gimnazijos kiemo dar nežada palikti.

"Mūsų pastatas istorinis, todėl pasirengimas fasado atnaujinimo darbams ir dokumentų tvarkymas užtruko. Darbai taip pat vis stringa. Štai neseniai darbininkai ant sienų rado freskas, arką rūsyje. Teko spręsti, ką daryti su radiniais, – anot D.Garnienės, nors lengviau pastatyti naują, nei sutvarkyti seną pastatą, pastarajam variantui ji jaučia daugiau sentimentų. – Senąją mokyklos dvasią labai vertina ir mūsų moksleiviai."

Mokyklos vadovė prisiminė praėjusius metus ir jaunos merginos emocijas, sužinojus, kad pateko į gimnazistų sąrašą. Spausdama direktorės ranką ji esą braukė ašaras ir šnabždėjo, kad išsipildė  jos sena svajonė.

"Kaskart važiuodama pro šalį žiūrėdavau ir galvodavau, kaip norėčiau čia mokytis", – laimingos gimnazistės žodžius atkartojo direktorė.

Istorija – etapais

Iš mokyklos žengėme į raudonų plytų pagalbines patalpas kieme. Dabar jose įrengta biblioteka, kelios klasės, o 1921–1924 m. čia gyveno ir didįjį lietuvių kalbos žodyną rašė vienas žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų profesorius Kazimieras Būga.

"Čia įrengtas ir mūsų gimnazijos muziejus", – užeiti vidun ir dirstelėti į sukauptus turtus kvietė buvusi lietuvių kalbos mokytoja metodininkė ir muziejaus siela Marija Karpavičienė.

Trumpam stabtelėjusi prie eksponatų, liudijančių Maironio ryšį su gimnazija, buvusi mokyklos ilgametė atsigręžė į skyriais suskirstytą ekspozicijos dalį. Pirmoji, anot jos, pati skurdžiausia, mat eksponatų pavyko surinkti mažiausiai.

Ji – apie Kauno gubernijos gimnaziją ir 1863-iuosius, kai mokyklos pastatas dar buvo dviaukštis.

"Įsteigus Kaune gubernijos centrą, 1843 m. iš Kražių perkelta gimnazija, kuriai patvirtinamas gubernijos gimnazijos statusas. 1863 m. ji perkeliama į naujai pastatytus rūmus, dabartinį Maironio universitetinės gimnazijos pastatą", – į maketą ant spintos, iliustruojantį tolesnį mokyklos virsmą, pirštu bakstelėjo lituanistė.

1909 m. buvo pristatytas trečias aukštas su palėpe, kurioje po kelių dešimtmečių vyko karinio parengimo kursai.

Auksu siuvinėta vėliava

Antrasis ekspozicijos skyrius mena Kauno "Aušros" mergaičių valstybinės gimnazijos laikus, besitęsusius iki pat 1940-ųjų.

"1927 m. rugsėjo 1 d. šiame pastate įkurta "Aušros" mergaičių valstybinė gimnazija. Tai vienas ryškiausių mokyklos istorijos etapų", – to meto liudininkus iš spintelės su užraktu traukė M.Karpavičienė.

Minėtu laikotarpiu gimnazijoje veikė keturiolika klasių ir mokėsi apie 600 mokinių. Ekspozicijoje išsaugota ne tik aukso siūlais moksleivių siuvinėta vėliava, kainavusi 600 litų, veliūrinė kepuraitė su stilizuota tulpe šone ir raidėmis AMG ("Aušros" mergaičių gimnazija), sąsiuviniai, puošti šalies poetų atvaizdais, dienynai ar mokyklos baigimo atestatai.

"Turime vieną eksponatą – turto knygą, rašytą nuo 1927-ųjų. Vaikams ji labai patinka", – "senutę" atsargiai vertė  M.Karpavičienė.

Pageltusiuose lapuose plunksnakočiu pedantiškai surašyti visi mokyklos pirkiniai. Nuo kelias dešimtis centų kainavusios lemputės ar pasakų knygos iki 900 litų įkainota rašymo mašinėle ir keturiskart pigiau atsiėjusiu jai skirtu stalu.

Trečiasis ekspozicijos skyrius skirtas 1940–1989 m., kai mokykla buvo žymima 2-uoju numeriu, o vietoje žalios gimnazijos vėliavos su rūta plazdėjo raudona, siuvinėta skambiu šūkiu ir Sovietų Sąjungos simbolika.

"Štai čia paskutinysis skyrius, su Maironio vardu. Ekspoziciją sudaro nuotraukos ir įvairūs eksponatai su užrašais, liudijantys mokyklos ir mokinių pasiekimus, ugdymo specifiką", – M.Karpavičienė džiaugėsi garbe, kurią mokyklai atnešė klasikas ir tęsia dabartinė gimnazijos bendruomenė.