Prelato kasdienybė – be akmens užantyje | Diena.lt

PRELATO KASDIENYBĖ – BE AKMENS UŽANTYJE

Kalbėti Šventojo Rašto žodžiais kunigui, rodos, įprasta, tačiau prelatas prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas savo mintis ir išgyvenimus mielai suguldo ir eilėmis – vasarį šviesą išvydo aštuntoji dvasininko poezijos knyga.

Darbai veja darbus

"Visada miela čia ateiti, pabūti – jaučiu šilumą", – kviesdamas pokalbio į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanato pastatą prisipažįsta prelatas. Dabar jis čia dėstytojauja, bet Teologijos fakultetą vadina savo kūdikiu – keturiolika metų jam vadovavo.

"Vienas šilčiausių mano lizdelių yra seminarija, kur esu studijų dekanas. Šiemet sukanka 40 metų, kaip dirbu Kauno kunigų seminarijoje. Ir, žinoma, VDU Katalikų teologijos fakultetas. Aš vienintelis iš senųjų dėstytojų čia likęs. Profesorius Viktoras Butkus įkūrė tą fakultetą, bet jis 1993-iųjų liepą mirė. Man atėjus vadovauti, seminarijos fakulteto ir šio fakulteto sujungimas į vieną buvo mano darbo kūdikis", – prisimena dvasininkas ir neslepia besiilgintis pirmųjų nepriklausomybės metų, kai visi gyveno idealizmo dvasia. Pasak prelato, pirmosios studentų laidos buvo išskirtinės, nes jauni žmonės studijas rinkdavosi iš pašaukimo ir idėjos. "Kai pradėjau vadovauti fakultetui, studentų buvo žymiai daugiau – apie 670, o dabar – vos virš 100. Sutinku tuos žmones, malonu prisiminti, ir jie su pagarba žiūri, dauguma užima atsakingas pareigas. Žinoma, yra ir dabar studentų, kurie nori skirti savo gyvenimą tokiam darbui, bet, laikui bėgant, studijos dažnam pasidarė reikalingos tik tam, kad gautų diplomą", – kalbant apie tai, kaip pasikeitė studentai, pašnekovo balse pasigirsta apmaudo gaidelė.

Kovo 7-ąją 75-erių metų sukaktį švęsiantis V.S.Vaičiūnas prisipažįsta, kad, sulaukęs tokio amžiaus, jau mielai kai kurių pareigų atsisakytų, bet darbai veja darbus, o jis laikosi nuostatos, kad jeigu Dievas duoda galimybę gyventi, reikia ką nors gero nuveikti. "Jau galvojau sulaukęs 75-erių išeiti, bet visi prašo dar pasilikti. Tebesu universitete profesorius, nes vis dar reikalingas – esame tik penki teologijos profesoriai Lietuvoje", – sako V.S.Vaičiūnas.

Be pareigų seminarijoje ir universitete, V.S.Vaičiūnas dar yra VDU senato narys, jau 45 metus dirba Bažnytiniame tribunole. "Nuo 1990-ųjų buvau Šv.Pranciškaus Trečiojo ordino, vadinamo tretininkais, dvasios tėvas, pats esu tretininkas nuo 1959 m. – įstojau būdamas šešiolikos. Trečiojo amžiaus universitete esu Teologijos fakulteto dekanas, kartais skaitau paskaitas. Ir, aišku, einu kunigo pareigas bažnyčioje. Kaip esant tokio amžiaus, tai gana daug, – vardydamas visus įsipareigojimus sako dvasininkas ir priduria: – Devinti metai esu Kauno miesto savivaldybės kapelionas, aukoju ten šv.Mišias. Tai vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri turi koplyčią ir kapelioną."

Kuria eilėraščius

Nors dvasinėms pareigoms V.S.Vaičiūnas skiria daugiausia savo laiko, nuo paauglystės nesiskiria su rašymo priemone ir popieriumi, kuriame išguldo širdyje ir galvoje gimstančius poezijos posmus.

"Jau paauglystėje parašydavau eilėraštukų. Mokykloje mūsų lietuvių kalbos mokytoja buvo labai gera, ji paragino rašyti dienoraštį. Rašiau jį, daug gražių minčių ten buvo, bet kai suėjo šešiolika, kažkas užėjo – paėmiau ir sudeginau", – savo kūrybos kelio pradžią mena prelatas.

Sudegintas dienoraštis nesunaikino noro kurti – besikalbant prie kavos puodelio dvasininkas prabyla eilėmis, kurias sukūrė būdamas šešiolikmetis: "Mažutė snaigė ant žemės nukrito,/ Sumynė praeivis ją koja,/ Ištirpo gražuolė, nė ženklo neliko,/ O aš dar galvoju: nejaugi prapuolė?/ Bet snaigė iš tikro išnyko./ Viena išnyko, bet jų milijonai,/ Ir visos kitokios, ir visos jos gražios!/ Kaip paukštės jos laksto, padangėn vilioja,/ Bet grožis juk laikinas/ Snaigei ir žmogui."

Daug metų kūryba gulėjo stalčiuje, o pats poetas sako net nesvajojęs apie knygos leidybą. "Kai atsikūrė Vytauto Didžiojo universitetas, ten dirbo garsus poetas, redaktorius Robertas Keturakis. Jis sako, Vytautai, man parodyk. Atnešiau jam visą pluoštą tų eilėraščių. Jis sako, negalima laikyti stalčiuje, reikia išleisti. Tada ir išėjo pirmoji knyga "Kad amžinybė būtų netuščia". Taip viskas ir prasidėjo – Mūza atėjo, ir kasmet – po naują knygą", – juokiasi poetas, dabar jau raginamas į dienos šviesą išleisti ir eilėraščių rinktinę.

Paklaustas, ar nesijaučia esąs poeto prelato Jono Mačiulio-Maironio įpėdinis, V.S.Vaičiūnas vienon greton su garsiuoju poetu stoti neskuba. "Nežinau, kaip pavadinti. Aš už klasikinę poeziją, kuri būtų rimta ir kad žmogui kokią prasmingą mintį perduotų. Čia gal hobis toks, net nežinau, kaip pavadinti", – pats sau atsakymo ieško su Mūza draugaujantis dvasininkas.

O kada Mūza dažniau aplanko? V.S.Vaičiūnas nedvejoja – užsakymui niekada neparašytų, tad be Mūzos – niekur. "Yra buvę, kad naktį lekia mintys viena po kitos, stulpelis po stulpelio, bet numoju ranka – ai, ryte atsikelsiu ir užrašysiu. Ryte viskas prapuola", – pasakoja jis ir prisipažįsta, kad eilėraščiui užgimti kartais padeda net stresinės situacijos. Sykį taip nutiko, kai pamatė namų kieme kertamą daugybę metų ten augusį gluosnį – parašė eilėraštį, kaip gluosnis verkė.

Kunigas – nuo vaikystės

Paklaustas, kada nusprendė tapti kunigu, V.S.Vaičiūnas nė akimirkos nesudvejojo. "Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias. Kai mane įšventino kunigu, mama įteikė dėžutę su vaikystės žaislais: arnotais, mišiolais, monstrancija – viskas mano vaikiškomis rankomis padaryta", – prisimena prelatas.

"Antroje klasėje priėmiau Pirmąją Komuniją. Tada pakvietė patarnauti šv.Mišioms. Ir tas pašaukimas augo natūraliai, bet laikai buvo sudėtingi. Mokykloje nujautė, kad galiu stoti į seminariją, buvo spaudimo. 10 klasėje manęs direktorė klausė: stosi į seminariją? Pasakiau, kad nestosiu, bet manim netikėjo. O tada buvo įstatymas, kad jeigu iš vidurinės kas nors įstoja į seminariją, mokyklos direktorę ir klasės auklėtoją išmeta iš pareigų. Buvau vidutinis mokinys, bet prie gerųjų. Ir staiga man davė keturias pataisas iš tų dalykų, kur tikrai gerai mokiausi. Supratau, kad turiu išeiti iš mokyklos arba reikės kartoti kursą, o kitais metais bus tas pats", – Šiauliuose patirtą spaudimą puikiai pamena ir šiandien.

Kaip galėčiau matydamas gražią moterį sakyti, kad ji negraži? Ne, niekada. O pasidžiaugti grožiu nėra nuodėmė.

Dvasininko pašaukimą jautęs jaunuolis nuėjo dirbti į "Rūtos" saldainių fabriką, o vakarais mokėsi vakarinėje mokykloje, 11 klasėje. "Artėjo egzaminai, manęs mokykloje klausia, kur stosiu. Sakau, į mediciną. O, Vytautai, labai gerai! Fabriko direktorė tokia aktyvistė kadravykė buvo, klausia, kur stosiu. Sakau, į mediciną. Ji sako, aš tau parašysiu auksinę charakteristiką. Iš tikro, charakteristika buvo auksinė. Bet ir aš visur aktyvus buvau, lankiau dramos būrelį. Tik fabriko direktorė pasakė, kad su charakteristika privalau nueiti į komjaunimo komitetą, nors ir nebuvau komjaunuolis, – prisiminimais dalijasi V.S.Vaičiūnas. – Nueinu, ten sėdi komjaunimo sekretorius, dar vienas. Sako, Vytautai, kur nori, į kokią nori aukštąją mokyklą be stojamųjų egzaminų pateksi. Su sąlyga: arba tu parašai į "Tiesos" laikraštį ir atsisakai visko, kaip kunigas Jonas Ragauskas padarė, arba einam ir per televiziją išstoji. Ne, sakau, aš šito nedarysiu." Savo įsitikinimų neišsižadėjęs jaunuolis sulaukė klausimo, negi jis nenorįs studijuoti, bet pokalbis tuo ir pasibaigė.

Verdiktas: nepriimtas

Pasak V.S.Vaičiūno, Šiauliai buvo labai aršus ateizmo centras. 1963-iaisiais draugai paragino bėgti kur nors kuo greičiau, nes kitaip į seminariją iš Šiaulių nepavyksią įstoti.

Taip jis atsidūrė nedidelėje Pabradės parapijoje, lenkiškame Vilniaus krašte. Klebonas įdarbino zakristijonu, užsiminė, kad taip bus lengviau įstoti į seminariją, tačiau jau po dviejų dienų naujakurys buvo iškviestas į vykdomąjį komitetą. "Sako, jaunuoli, jūs vidurinę baigęs, neįsidarbinot valdiškame darbe, būsite iškeltas. Tada įsidarbinau lentpjūvėje. Laiko turėdamas, padėdavau bažnyčioje", – apie užtrukusią kelionę seminarijon pasakoja dvasininkas.

Atėjus pavasariui, V.S.Vaičiūnas nuvežė dokumentus į seminariją. Tais laikais atsakymo reikėjo laukti ilgai, nes vykdavo dvigubas priėmimas – pasak pašnekovo, pirmiau į seminariją priimdavo, o paskui siųsdavo į Kulto ministeriją Vilniuje, kad galutinai patvirtintų. Deja, rugpjūtį gauta žinia nepradžiugino – nepriimtas, kadangi iš Maskvos duotas limitas iš visos Lietuvos priimti tik penkis.

"Buvau labai nusivylęs", – prisipažįsta V.S.Vaičiūnas, tačiau nepalūžti padėjo tėvas Stanislovas Dobrovolskis, su kuriuo jis jau buvo pažįstamas. "Nuvažiuoju pas jį, o jis sako: Vytautai, jau tu dabar esi klierikas, o kunigu tapsi, kai Dievas panorės. Imk lotynų kalbos vadovėlį, mokykis, dvasinę literatūrą skaityk ir ruoškis seminarijai. Taip ir padariau. Atėjo 1965-ieji. Tą patį atsakymą gaunu: nepriimtas. 1966-ieji: nepriimtas. Jau tada marijonai ir jėzuitai buvo pradėję ruošti kunigus pogrindyje. Tėvas Stanislovas turėjo mus kelis ir jau būtų pradėjęs ruošti. Valdžia, tai matydama, nusprendė geriau leisti didesnę oficialią seminariją, kad tik nebūtų pogrindžio, ir 1966 m. priimamųjų skaičių padidino iki dešimties. Ir aš tada papuoliau", – apie lemtingą gyvenimo įvykį pasakoja prelatas.

Tačiau ir Pabradėje praleisto laiko jis nemini bloguoju. Priešingai, mano, kad tai buvęs Dievo planas. "Išmokau lotynų kalbą ir įstojęs į seminariją neturėjau ką veikti per paskaitas, penktakursiams versdavau kanonus. O iš kur aš būčiau mokėjęs lenkų kalbą? Pabradėje išmokau, ir visa mano mokslinė literatūra daugiausiai buvo lenkiška", – pranašumus vardijo dvasininkas.

Jaučiasi savo vėžėse

Pats V.S.Vaičiūnas tikina niekada gyvenime nesuabejojęs savo pasirinkimu. "Mokykloje buvau aktyvus dramos būrelio narys. Nors gerą balsą turėjau, į chorą nėjau. Lankiau fotografijos būrelį, užsiėmiau lengvąja atletika. Kai dirbau saldainių fabrike, vaidindavome, operetę statėme, dainavau Senbernio ariją, – nusikvatoja dvasininkas ir priduria: – Buvo prie širdies. Dar mokykloje siūlė man važiuoti į Maskvą, į aktorystės mokyklą. Gal ir gydytojas galėjau būti, bet savo pašaukimu niekada neabejojau. Jeigu jautiesi savo vėžėse, jautiesi, kad Kristus tave pašaukė ir tu jo neišsigynei, turbūt svarbiausia ir yra."

"Niekada neturėjau lengvų pareigų. Mažai kada gyvenime turiu laisvų dienų, vis darbai ir darbai. Be oficialių pareigų, dar yra daugybė renginių, pažįstamų žmonių, draugų, kurie prašo sutuokti, pakrikštyti, pašventinti butą arba pasikalbėti. Visko ir nesuskaičiuosi", – dideliu užimtumu visai nesiskundžia pašnekovas.

Atrodo, kad nuo pat jaunystės V.S.Vaičiūnas ir simpatijoms laiko neturėjo? "Aš normalus vyras, – juokiasi jis ir primena savo dvasinio autoriteto tėvo Stanislovo išmintį: – Kaip tėvas Stanislovas sakė, moteris yra pats gražiausias Dievo tvarinys. Kaip galėčiau matydamas gražią moterį sakyti, kad ji negraži? Ne, niekada. O pasidžiaugti grožiu nėra nuodėmė. Manęs kartais klausia, kada žmogus daro nuodėmę mintyse, o kada ne? Gali žiūrėdamas į moterį, apsirengusią žieminiais kailiniais iki žemės, padaryti sunkią nuodėmę. Ir gali į nuogą moterį žiūrėdamas jokios nuodėmės nepadaryti. Ar menininkas, gydytojas daro nuolat nuodėmes? Kiekviena nuodėmė yra žmogaus viduje – kaip tu mąstai, ką galvoji."

V.S.Vaičiūnas sako, kad jo asmenybės formavimuisi didelės įtakos turėjo kiti dvasininkai. "Buvo toks kunigas Jonas Survila, kuris po Pirmosios Komunijos pakvietė mane patarnauti Mišioms. Labai kilnus žmogus, geras kunigas. Grįžęs iš tremties kunigas Eduardas Simaška Šiaulių Šv.Jurgio bažnyčioje buvo šviesulys, labai gražiai su jaunimu bendraudavo. Kai susipažinau su tėvu Stanislovu, jis man buvo labai gražus kunigystės autoritetas. Turiu visas knygas apie jį, girdžiu žmonių atsiliepimus ir prisimenu tuos laikus, kai asmeniškai su juo bendraudavau. Studijuojant kunigų seminarijoje mano dvasios tėvas buvo monsinjoras Pranciškus Tamulevičius – vienas iš tų šviesių kunigų autoritetų", – prisiminimais apie savo autoritetus pasakoja prelatas, kuris pats dabar kitiems yra pavyzdys.

Kaip Kristus liepia

Pasiteiravus, kokie gyvenimo įvykiai buvo patys įsimintiniausi, prelatas sako, kad jų būtą daug, tiek gerų, tiek skaudžių.

"Kai buvau penkiolikos metų, babytės karstą nešiau per jos laidotuves. Man asmeniškai kaip žmogui, kaip jaunuoliui buvo skaudu. Kitas skaudus įvykis – pirmas nepriėmimas į seminariją, kai nuo vaikystės svajota, ruoštasi, lentpjūvėje sunkiai dirbta, rąstai kilnoti vien tam, kad pasiruoščiau stoti į seminariją, ir nepriima. O paskui džiaugsmas – tas momentas, kai tapau kunigu", – atmintin įsirėžusias akimirkas vardija dvasininkas. Artimųjų netektys – sesers žūtis avarijoje prieš šešiolika metų, mamos, tėčio mirtis – taip pat sunkiai pamirštami gyvenimo momentai.

Ne vieną sunkią operaciją patyręs prelatas sako būdamas jaunesnis to nesureikšmindavęs, bet kai prieš trejus metus patyrė širdies priepuolį, buvo šuntuotas, atsibudęs po narkozės ir supratęs, kad yra gyvas, išgyveno dėkingumą Dievui ir gyvenimui.

"Skaudžiausia gyvenime turbūt visiems, ne tik kunigams, jeigu turi gerą draugą, o jis tave išduoda. Yra buvę tokių atvejų, bet širdyje akmens nesinešioju, kaip Kristus liepia. Juk Šventajame Rašte parašyta: saulė tenenusileidžia ant jūsų pykčio. Reikia dovanoti. Visi esame žmonės, ir aš padarau klaidų, ir kiti padaro. Tegul Dievas visiems atlygina", – tiesas, kuriomis vadovaujasi pats, primena pašnekovas.

Žmonės neretai galvoja, kad kunigas – tai kažkokia nežemiška būtybė, ir, atrodo, jis nei kavos geria, nei miegoti eina, nei valgo. Prelatas V.S.Vaičiūnas sako, kad tie, kurie jį pažįsta, taip nemano. "Mėgstu klasikinę ir operinę muziką. Greta filosofinių ir teologinių skaitinių patinka grožinė literatūra. Mėgstu aplankyti muziejus. Vasarą retkarčiais aplankau svainį ir mėgstu pas jį pažvejoti, nors retai tai būna. Visada labai malonu susitikti su žmonėmis, pabendrauti. Turbūt Dievas davė tokią charizmą – man nesvarbu, ar mažas vaikas, ar senukas, randu kalbą su visais", – tikina pašnekovas.

Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias.

Pas ligonį – su kostiumu

Paklaustas, ar eiti kunigo pareigas buvo sunkiau sovietmečiu, kai tikėjimas buvo draudžiamas, prelatas sako, kad sunku palyginti, nes aplinkybės skiriasi iš esmės.

"Kad sunku būtų, turbūt niekada taip nebuvo. Trejus metus mažojoje Prisikėlimo bažnytėlėje vikaras buvau. Didžiojoje Prisikėlimo bažnyčioje tada gamykla veikė. Dabar Kauno klinikose dirba penki kunigai kapelionai, o mes tada dviese su Viktoru Brusoku aptarnaudavome, kone kiekvieną dieną lankiau ligonius. Negaliu nė vieno blogo žodžio pasakyti apie sovietmečiu dirbusį Kauno klinikų personalą. Jie buvo labai taktiški. Į Neurochirgjos skyrių net ir naktį kviesdavo, nueidavome visada, ir visada įleisdavo į bet kurį skyrių", – patarnavimus ligoniams prisimena pašnekovas. Tiesa, pas ligonius sako eidavęs su kostiumu ir kaklaraiščiu, kaip civilis, ir ne dėl to, kad nebūtų galima rengtis kunigo drabužiais, bet dėl pačių žmonių: "Kai ateini su kostiumu, niekas juk nepažįsta. Tokie laikai buvo, tokia sielovada. Dabar viskas laisva."

Ir aptarnaujama parapija tada buvo didžiulė. "Laidotuvių – dvejos trejos per dieną. Pastoracinio darbo tikrai daug: susitikdavome su jaunimu, rinkdavosi jaunimo chorelis, procesininkės, pasikalbėdavome. Visa tai darydavome slapta. Krūvis anuomet tikrai buvo didesnis", – neabejoja V.S.Vaičiūnas.

Su didžiausiu malonumu jis prisimena tarnystę Kauno Arkikatedroje. "Mmmm, Katedra! Dabar aplink ją – aštuonios bažnyčios. O tada nieko nebuvo. Vilniaus gatvėje dar abipusis judėjimas vyko. Troleibusais, autobusais žmonės į Katedrą iš viso miesto, iš rajonų atvažiuodavo. Galėdavome išeiti pusryčiauti ne anksčiau kaip pusę vienuolikos. Ir dienomis labai užimti būdavome. Ir žmonės nebijodavo ateiti, gal sunkiausia pedagogams būdavo. Kas nelabai galėdavo, tuoktis ar melstis važiuodavo iš miesto. Ir Prisikėlimo bažnyčioje, ir Katedroje dirbant daugybė žmonių ateidavo – prašydavo sutuokti ar vaiką pakrikštyti slapčia, kad niekas nežinotų. Būdavo ir aukštas pareigas užimančių, ir Komunistų partijai priklausančių", – prisimena prelatas.

Svajoja apie amžinybę

Paklaustas, ar prieš 75-erių metų sukaktį turi kokių nors neišpildytų svajonių, V.S.Vaičiūnas pirmiausia nusijuokia, bet netrukus prabyla: "Svajonė – kad Viešpats priimtų į amžinąjį gyvenimą. Kaip visiem sakau, tai priklauso nuo mūsų pačių. Dievas visada mūsų laukia, jeigu mes patys to norime. Į dangų ir į pragarą eina kas? Savanoriai. Aš žinau, kaip turiu gyventi, aš žinau, koks turiu būti kunigas. Jeigu tuo negyveni, laisvai ir pasirenki. O kita svajonė – jeigu jau Dievas leido sulaukti tiek metų, išgyventi trylika operacijų, ir dar duoda pagyventi, reikia ką nors padaryti gyvenime. Kiekvienas parašytas eilėraštis, kasdienė malda, paaukotos šv.Mišios ar susitikimai su žmonėmis, Katedroje pasakyta homilija ar laida per Marijos radiją – kažką padarau ir duodu žmonėms gero."

Net jeigu kas nors leistų atsukti laiką atgal, prelatas neslepia, kad kai kuriuos dalykus darytų kitaip, bet kunigystę vis tiek rinktųsi. "Niekada manęs nenuvylė. Tėvą Stanislovą prisimenu ir gražius jo pasisakymus: Vytautai, nors sutiktum patį blogiausią kunigą, kad ir nusivažiavusį, niekada jo nepasmerk, bet už jį melskis. Man atrodo, kad tai labai labai svarbu", – įsitikinęs dvasininkas.

GALERIJA

  • Prelato kasdienybė – be akmens užantyje
  • Prelato kasdienybė – be akmens užantyje
  • Prelato kasdienybė – be akmens užantyje
  • Prelato kasdienybė – be akmens užantyje
  • Prelato kasdienybė – be akmens užantyje
  • Prelato kasdienybė – be akmens užantyje
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Apsaugok Dieve

Antraštė turėtų būti ne "be, o "su". Narciziškas intrigų meistras...

kauniete-suvalkiete

Labai SVIESUS ,MALONUS, IDOMUS

Maironis

Jei gali nerašyti, tai gal nerašyk būk geras.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS