SAULĖ IŠVARĖ KAUNIEČIUS IŠ NAMŲ

Sinoptikai neapgavo – šeštadienį saulė ritinėjosi danguje ragindama nelindėti namuose. Kaunas atgijo žmonėmis, o lyg eksperimentui prie kavinių pastatyti staliukai tuoj rasdavosi užimti.

Santakos parką okupavo mėgėjai pasivaikščioti, dviratininkai ir vaikai.

Nors gamta neskubėdama bunda jau keletą savaičių, tačiau laukiama žaluma pavasaris dar nelepina.  Vėjas  gana šaltais gūsiai primindavo susiskliausti paltus, tačiau kauniečių noras pasitikti artėjantį pavasarį buvo akivaizdus.

Naujai pastatyti suoleliai Santakos parke laikė pirmuosius bandymus. Atokaitoje įsitaisę žmonės priminė saulės voniomis besimėgaujančius katinus.

„Tuoj užsnūsiu, kaip maloniai sušilau“, - šyptelėjo kaunietė Genovaitė. Moteris prisipažino šiemet pirmą kartą išsiruošusi atvažiuoti į parką ir buvusi maloniai nustebinta. „Paskutinį kartą čia buvau pernai vasarą. Šitiek pasikeitimų nesitikėjau pamatyti:naujai įrengti takai, tvarkingi suoleliai. Ši vieta darosi labai patraukli“, - aplinką gyrė moteris.

Parko takais kulniuojantys žmonės spinduliavo atsipalaidavimu – jokio skubėjimo. „Mes mėgstame pasivaikščioti. Net ir prastesniam orui esant kokius du ratus apsukame. 2-3 val. skirti pasivaikščiojimui – normalu, o ypač po žiemos“, - pasivaikščiojimo įpročiais pasidalino Dalia.

Dar pernykščių lapų nuklotose Nemuno ir Neries pakrantėse taip pat netrūko gyvybės. Kas arčiau vandens, kas atokiai prie krūmo ar medyje, o kas įsibridęs į vandenį.

Plūdinę meškerę Neryje užmerkęs Vytautas laimikiu dar negalėjo pasigirti. „Gal per greitai atšilo, o gal stiprus vėjas įtakoja“, - ir vėl ištraukęs tuščią kabliuką svarstė žvejas.

40 metų žvejojantis kaunietis sakė, kad Santaka yra jo mėgstama žvejybos vieta, o per tiek metų yra pagavęs praktiškai visų Lietuvoje esančių rūšių žuvų.

„Tikėjausi, kad kuojos kibs. Tokiu laiku paprastai jau būdavo ir meknių, bet va nieko ir viskas“, - laimikį kaimynams išdalinantis kaunietis žvejybą vadina savo laisvalaikiu ir tikina prietarais netikintis. „Kiti sako, kad blogas ženklas, jei eidamas į žvejybą sutinki moterį. Bet aš sakau, kad blogas žvejas, jei sutikęs moterį žuvies nepagauna“.

Kiek tolėliau ant suolelio įsitaisė pora ką tik nulipusi nuo dviračių. 15 km – tokį atstumą įveikė Eglė ir Artūras. „Šiai kelionei įkvėpė graži diena ir noras išbandyti neseniai įsigytus dviračius. Planuojame, kad tikrai važinėsimės, nes tai juk - viena iš pramogų ką galimą veikti mieste“, - maršruto Žaliakalnis – Panemunės šilas – Santaka įspūdžius pradėjo Eglė.

Labiau į Senamiesčio gilumą pirmuosius pavasario ženklus rodė ir kavinės. Patikėję sinoptikais ir pastatę staliukus lauke neapsigavo. Norinčių mėgautis pavasario dvelksmu geriant kavą lauke netrūko.

„Aš taip pasiilgau tokio neskubraus sėdėjimo, praeivių stebėjimo ir pabuvimo su savimi, bet tuo pačiu tarp žmonių, kad į vidų manęs dabar niekas neįkištų. Ten kitaip – ten labiau esi šurmulyje ar net triukšme“, - atviravo Audrius.

„Ačiū visiems“, - nutilus gitaros garsams ir plojimams ištarė Vilniaus gatvę romantiškuose garsuose paskandinęs muzikantas. Sustoję pasiklausyti jo atliekamų dainų neskubėjo skirstytis.

„Truputį saulės, vėjo, muzikos. Pavasaris“, - skambančių garsų ritmu pusbalsiu niūniavo įsimylėjėlių pora.