SUGRĮŽUSIEMS EMIGRANTAMS KAUNAS DUODA MEŠKERĘ, O NE ŽUVĮ

Sulaukusi priekaištų, esą Kaunas nepasirengęs priimti emigrantų vaikų, miesto valdžia ruošia informacinį paketą, o grįžusiesiems primena apie jų asmeninę atsakomybę.

Istorija su tęsiniu

Daugiau nei prieš dvi savaites "Kauno dienoje" buvo aprašyta kaunietės Ingos Becharos istorija.

Po ilgų emigracijoje praleistų metų, kartu su vyru ir paaugle dukra atgal į Lietuvą grįžusi moteris skundėsi susidūrusi su šalies švietimo sistemos spragomis Kaune, kuriame tikėjosi būti priimta taip, kaip kadaise ją sutiko Dubajaus katalikiškoji mokykla, kaunietė su jaunėle sulaukė vietinių abejingumo.

"Galiu išvardyti ugdymo įstaigas, į kurias kreipėmės. Visose jose sulaukiau vieno ir to paties atsakymo – išlyginamųjų klasių neturime. Žinote, kas liūdniausia? Politikai emigrantus kviečia grįžti atgal į Lietuvą, bet pamiršta, kad šie turi vaikų, kurie galbūt nekalba lietuviškai. Kur jiems dėtis? Krautis lagaminus ir keliauti atgal?" – sulaukusi neigiamo atsakymo iš Jėzuitų gimnazijos, su kuria siejo dukros mokslus, moteris tąsyk puolė į paniką.

Politikai emigrantus kviečia grįžti atgal į Lietuvą, bet pamiršta, kad šie turi vaikų, kurie galbūt nekalba lietuviškai. Kur jiems dėtis?

Netrukus šeima rado išeitį – lietuviškai beveik nekalbančią penkiolikmetę į savo bendruomenę mielai sutiko priimti Kauno Jono Jablonskio gimnazija. Nepaisant laimingos istorijos baigties, I.Bechara negailėjo kritikos strėlių miestui. Esą grįžtančiuosius emigrantus ir jų vaikus pasiruošęs priimti Vilnius, Klaipėda ir net Šiauliai, o Kaunas šiuo klausimu smarkiai atsilieka.

Svarbu – žmogiškasis faktorius

I.Becharos istorija atvirumui įkvėpė ir daugiau grįžusių emigrantų, "Kauno dienos" redakcijai siuntusių laiškus ir peikusių šlubuojančią švietimo sistemą. Taigi, ar tikrai Kaunas nepasiruošęs priimti emigrantų ir jų atžalų?

"Į problemą galima žiūrėti siaurai ir plačiai. Mes renkamės pastarąjį variantą ir kalbame ne tik apie grįžtančiųjų vaikus, bet ir apie tai, kaip turi keistis ES miesto, kuris tampa vis labiau tarptautiškesnis, paslaugos, – anot R.Šnapštienės skaičiai rodo, kad kitataučių ir kitakalbių Kaune kasmet sparčiai daugėja.

Į miesto bendruomenę įsilieja ne tik grįžusieji emigrantai. Kauną pasirinkę savo gyvenamąja vieta, čia kuriasi įvairių pasaulio šalių piliečiai su atžalomis. Vis dažniau ilgesniam ar trumpesniam laikui mieste apsistoja verslininkai, kurių vaikai čia tęsia gimtinėje nutrauktus mokslus.

"Mokykla, priimdama kitatautį ar kitakalbį mokinį, baigusį tarptautinę bendrojo ugdymo programą ar jos dalį, įvertina mokinio mokymosi pasiekimus, patvirtina integracijos į mokyklos bendruomenę planą, išanalizuoja, kokia pagalba būtina sėkmingai mokinio adaptacijai, o prireikus parengia mokinio individualų ugdymo planą, – R.Šnapštienės teigimu, visas šias procedūras apibrėžia įstatymai. – Klausimas, kaip toji teisinė aplinka yra įgyvendinama? Tai labai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus – kaip kalbėsime, kaip sutiksime žmogų, kuris šioje situacijoje labai jautrus."

Kaunas vilioja užsieniečius

Miesto Švietimo skyriaus duomenimis, 2016–2017 m. į Kauną atvyko ir 4–8 klasėse mokosi dešimt vaikų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos.

Mes privalome duoti meškerę, bet neįsipareigojame duoti žuvies. Žmonės ją turi susižvejoti patys.

Šiuo metu atvykusieji gali rinktis vieną iš dviejų mokyklų, kuriose miesto taryba įteisino anglų–lietuvių kalbų ugdymo klases – J.Jablonskio gimnaziją ir Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją. Anot vicemerės, abi ugdymo įstaigos eina link vieno ir to paties tikslo – tarptautinio bakalaureato klasės, kokią jau turi Kauno Jėzuitų gimnazija.

Planuojama, kad ateityje ugdymo įstaigų, galėsiančių priimti kitataučius ir kitakalbius, daugės.

"Kaune šiuo metu veikia dar ir Aleksandro Puškino gimnazija, kurioje mokosi įvairių tautybių vaikai", – lenkdama pirštus Kauno miesto vicemerė Rasa Šnapštienė išvardijo jų visą pulką.

(Nuotraukoje – R. Šnapštienė)

Dieninėje, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykloje Vytauto prospekte, kur pradinės, pagrindinės, vidurinės ir papildomo ugdymo programos vykdomos rusų–lietuvių kalbomis, šiuo metu mokosi ne tik lietuvių tautybės vaikai. Drauge į suolus su jais sėda rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, gruzinai, armėnai, lenkai, totoriai, moldovai, kirgizai, azerbaidžaniečiai, žydai, latviai, bulgarai ir amerikiečiai.

Duoda meškerę – ne žuvį

R.Šnapštienės įsitikinimu, miestas privalo sudaryti visas sąlygas emigrantų vaikams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, tęsti visavertį ugdymąsi, o grįžusioms šeimoms teikti nemokamas teisines konsultacijas.

"Šiuo metu dėliojame informacijos paketą, kokį jau esame parengę žmonėms, turintiems priklausomybių. Jame bus pateiktos visos reikalingos nuorodos – kur kreiptis dėl darželio, kokius dokumentus ruošti mokyklai ir pan.", – kalbėdama apie miesto teikiama paramą, vicemerė akcentavo ir kitą svarbų momentą. Grįžusieji, pasak jos, neturėtų pamiršti, kad pagrindinė atsakomybė gula ant jų pačių pečių.

"Mes privalome duoti meškerę, bet neįsipareigojame duoti žuvies. Žmonės ją turi susižvejoti patys. O jie labai dažnai ima spekuliuoti – nori ypatingos, gerai paruoštos žuvies. Tai pavojinga. Kodėl? Duodami žuvį, mes atimame privilegiją žmogui rūpintis pačiu savimi. Turi rankas, turi kojas, galvą, liežuvį – pirmyn!" – apie asmenines pastangas ir atgalinį ryšį kalbėjo vicemerė.