XXI AMŽIAUS VERGVALDŽIAI STOJO PRIEŠ TEISMĄ

Prieš Kauno apygardos teismą trečiadienį stojo keturi asmenys ir jų pagalbininkė, kaltinami prekyba žmonėmis – vertę Jungtinėje Karalystėje savo tautiečius dirbti nežmoniškomis sąlygomis, vogti iš parduotuvių ar konteinerių, skirtų labdarai, sukčiauti svetimais vardais, atidarant bankuose sąskaitas bei atsiskaitant apgaule už prekes.

Paskutinis pargabentas prieš savaitę

Minėtomis prekybos žmonėmis formomis kaltinami: 32-ejų Tomas Žemrieta, tebegyvenantis Anglijoje, kur dirba nuomos agentūros vadybininku, 29-erių Deividas Bapkauskas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje, kur dirba statybose, 32-ejų Andriejus Pliškinas iš Kauno rajono Lapių seniūnijos ir 26-erių bedarbis iš Jonavos Robertas Mockus.

Beveik visi jie jau teisti Anglijoje. D.Bapkauskui už neteisėtą disponavimą ginklais bei narkotikais buvo skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau vėliau jis paleistas lygtinai anksčiau laiko. T.Žemrieta, atvykęs į teismo posėdį, dėvėdamas kostiumą bei ryšėdamas kaklaraištį, už disponavimą vogtais daiktais turėjo ne tik susimokėti baudą, bet ir atlikti viešuosius darbus. Vos aštuonių klasių išsilavinimą turintis R.Mockus už vagystes, kaip jis teigė Kauno apygardos teismui, buvo kalėjęs. 

Iš pradžių Kauno apygardos teismui buvo perduota tik T.Žemrietos bei A.Pliškino, kuri gina net du advokatai, byla. Tačiau iki pirmojo numatyto jos posėdžio iš užsienio buvo pargabentas ir pagal Europos arešto orderį sulaikytas D. Bapkauskas, vėliau paleistas už 1500 eurų užstatą. O R.Mockus, kuriam taip pat buvo pavykę pasislėpti, pats atvyko pas ikiteisminį tyrimą atlikusius teisėsaugininkus.

Praėjusią savaitę iš Jungtinės Karalystės buvo pargabentas taip pat pagal Europos arešto orderį ten sulaikytas su šia organizuota grupe siejamas jaunesnysis A.Pliškino brolis Lukas. Dėl šios priežasties trečiadienį nuspręsta šio teismo proceso dar nepradėti ir palaukti, kol teismą pasieks ir L.Pliškino byla. Ją planuojama užbaigti per mėnesį. 

Pavyko prakalbinti ne visus

Kaip jau rašyta, pavyko nustatyti tik septynis nukentėjusiuosius nuo šios beveik penkerius metus prekyba žmonėmis besivertusios organizuotos grupės. Kitų, taip ir neišsivadavusių iš baimės, kurioje jie gyveno ne vienerius metus, gniaužtų, Kauno teisėsaugininkams prakalbinti nepavyko. Trijų iš jų nepavyksta prisišaukti ir į šios bylos nagrinėjimą teisme.

Nustatyta, kad jauno amžiaus vyrai iš įvairių aplink Kauną esančių miestų bei miestelių patekdavo į teisiamųjų spąstus ir išbuvo juose nuo 2009-ųjų pavasario iki 2014-ųjų pradžios. Apie tai tapo žinoma tik tada, kai į „Caritą“ kreipėsi vienos iš aukų sesuo. Jos broliui buvo pavykę sėkmingai ištrūkti iš šių spąstų ir grįžti į Lietuvą. Tačiau netrukus paskui jį atvažiavo ir vienas iš organizuotos grupės narių, kuris toliau reikalavo grąžinti skolas, kurių apgauta auka buvo priversta prisidaryti.

Prieš teismą stojo ir vieno šios grupuotės nario – A.Pliškino – draugė Deimantė Jasevičienė. Pastaroji – dėl  poveikio nukentėjusiajam. Šiai aukštąjį išsilavinimą turinčiai, pagal verslo liudijimą dirbančiai kaunietei taip pat netrūko įžūlumo, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, atvykti pas vieną iš aukų į namus ir daryti psichologinį spaudimą, kad šis duotų jos draugui bei pastarojo bendrams palankius parodymus.

Pateko į spąstus

Didesnioji dalis nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažintų asmenų – Jonavos rajono, iš kur kilę ir kai kurie kaltinamieji, gyventojai. Kaip ir kitos šios organizuotos grupės aukos, jie pateko į spąstus, ieškodami per draugus ir pažįstamus darbo užsienyje. Ir visi patikėjo pažadais, kad nuvykę į Jungtinę Karalystę bus greitai įdarbinti. Dėl to dauguma išvyko ten be pinigų.

Kiti nukentėjusieji patys susirado kaltinamuosius Jungtinėje Karalystėje, kai patiems nuvykus ten ieškoti laimės, nepavyko susirasti darbo. Ir pastarieji, kaip ir atsiviliotieji į Jungtinę Karalystę apgaule, toliau buvo maitinami tik pažadais. Tačiau jiems buvo suteikta pastogė ir paskolinta pinigų pragyvenimui. O paverstus juos priverstiniais skolininkais, netrukus buvo pareikalauta ir už tai atidirbti.

„Darbo dar nėra, bet galima eiti į parduotuvę vogti“, – tokį patarimą, kaip atiduoti skolas, po kurio laiko išgirdo dauguma nukentėjusiųjų. Pasirinkimo nebuvo, nes anglų kalbos jie nemokėjo, o grįžti į Lietuvą nebuvo už ką. Nebuvo net pinigų maistui, dėl ko kai kurie nukentėjusieji prisipažino patys ėję jo vogti į parduotuves.

Prašo atlygio

Anot patekusiųjų į spąstus, dažniausiai jie buvo siunčiami vogti į buitinės technikos parduotuves –  mobiliųjų telefonų bei planšetinių kompiuterių. Dar tiko rūbai bei kvepalai.

Tie, kurie bandė išvengti tokio „darbo“, buvo priverčiami tai daryti. Prieš juos naudotas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas. Trys iš jų pareiškė kaltinamiesiems ieškinius dar prieš perduodant bylą teismui. Vienas prašo 8 tūkst. eurų, kiti – 3 tūkst. eurų moralinio atlygio.

Verčiamieji vogti buvo ne kartą įkliuvę ir atsidūrę dėl to už grotų. Tačiau, išėję į laisvę, vėl patekdavo į tą patį užburtą ratą, nes skolos pačios netirpo.

Kiti nukentėjusieji, greičiausiai šiek tiek kvalifikuotesni už likusiuosius, buvo įdarbinti kaltinamiesiems priklausančioje parduotuvėje, pirminiais duomenimis, prekiavusioje legaliomis narkotinėmis medžiagomis. Bent taip linkę teigti įdarbintieji ten už skolas. Nors neatmetama, kad tarp legalių narkotikų ši parduotuvė siūlė ir nelegalius.

Priverstinis darbas joje taip pat buvo vergiškas: darbo diena buvo nenormuota, nebuvo ir jokių poilsio dienų, o atlyginimas už šį nelegalų darbą buvo toks mažas, kad jo neužteko net maistui. Kai kuriems ten įdarbintiesiems ši parduotuvė atstojo ir pastogę – jie ten ir miegodavo.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Lietuvos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą nuo ketverių iki 12 metų.