Vytauto Petriko nuotr.

KURŠIŲ PRAEITIS ATGIMSTA PO KLAIPĖDOS PILIES SKLIAUTAIS

2019-01-05 14:22
Daiva Janauskaitė

Po gausybės švenčių prasmingai šeštadienį panorę praleisti klaipėdiečiai ieškojo pramogų uostamiesčio pilies muziejuje, kur jų laukė pažintis su šiose žemėse gyvenusiais kuršiais.

Šiemet tokiai ekskursijai Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojai pakvietė pirmą kartą, tačiau panašūs renginiai šiaurinėje kurtinoje nuo rudens kiekvieną šeštadienį vilioja miesto žmones ir atvykėlius. Smalsuoliai plūdo į naujas muziejaus erdves ir tarpušvenčiu.

Šeštadienio vidurdienį visą būrį lankytojų, kuriuos sudomino interneto erdvėje paskleista žinia, pasitiko kuršių genties moterims būdingais rūbais vilkinti gidė Ingrida Šilgalytė. Šį kartą gausią grupę sudarė mokiniai ir brandaus amžiaus klaipėdiečiai.

Tik iki kovo pradžios Pilies muziejuje bus eksponuojama unikali tarptautinė archeologini radinių paroda „Klaipėdos (Memel) kraštas: nuo ištakų iki XVII amžiaus“. Joje galima vienoje vietoje pamatyti ir suprasti, kaip gyveno šiame krašte gyvenusių genčių žmonės.

Ekskursija unikali tuo, kad, sumokėję už bilietą į muziejų, lankytojai išgirsta gyvą ir labai įdomų pasakojimą apie protėvių papročius, simbolius ir net patys gali pasigaminti amuletą.

Apsilankymus muziejuje užsisako po piliavietės skliaustais žiedus sumainantys jaunavedžiai.

Vargu, ar vaikštinėdami po ekspozicijos sale savarankiškai muziejaus lankytojai patirtų, kad kuršiai savo moterims dovanodavo variu kaustytus lokio, lapės ar vilko nagus ar iltis. Nes tik gimdydama mirus moteris atverdavo sau vartus į pomirtinį gyvenimą, visoms kitoms tai padaryti padėdavo šie ypatingi amuletai.

Kuršių moterys neretai savo vyrams dovanodavo gintaro šukas, nes tikėta, kad bėgant ar ginantis nuo priešų, permestos per petį tokios šukos kaipmat užaugindavo tankų mišką.

Tokie ir daug kitų pasakojimų verčia ir jaunus ir daug gyvenimo mačiusius žmones dar labiau domėtis praeitimi bei dar nekartą grįžti į muziejų.

Bene įdomiausia ekskursijos dalis – bandymas patiems pasigaminti amuletą. I.Šilgalytė pasiūlė išsirinkti baltų rašto pavyzdį ir jį rašikliu atkurti ant pajūrio akmenėlių. Gidė vos spėjo atsakinėti į klausimus, ką kuris ženklas reiškia ir kokios prasmės iš jo galima tikėtis.

„Norime, kad žmonės domėtųsi ne tik savo miesto ar pilies praeitimi, kad juos domintų gilesnė, nei užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose, praeitis, kad jie apie tai papasakotų ir savo draugams. Jau galime džiaugtis sulaukiantys ne tik ekskursijose dalyvauti norinčių žmonių. Tokius apsilankymus muziejuje bei pamokas apie baltų raštus bei amuletų kūrimą vis dažniau užsisako po piliavietės skliaustais žiedus sumainantys jaunavedžiai. Jiems ir pulkui svečių tai būna neįprasta pramoga ir prisilietimas prie seniausių laikų“, – džiaugėsi I.Šilgalytė.