D. KISELIŪNAITĖ: ATSIDAVIMAS DARBUI SKATINA TOBULĖTI („METŲ KLAIPĖDIETĖS“ KONKURSAS)

Klaipėdos universiteto profesorė, filologė, Mažosios Lietuvos baltų tarmių tyrinėtoja dr. Dalia Kiseliūnaitė jau daugelį metų dokumentuoja nykstančią kuršininkų kalbą ir taip praturtina bendrus baltų kalbos tyrimus. Praėjusiais metais ji gavo Martyno Liudviko Rėzos apdovanojimą už Kuršių nerijos istorijos ir kultūros tyrinėjimą, sklaidą bei garsinimą.

Apie darbą

Šiuo metu darbas užima vieną svarbiausių vietų gyvenime. Kiekvienas žmogus dirbdamas pavargsta, bet kai yra įdomu, užtenka jėgų ir motyvacijos daryti toliau. Dar yra labai daug nesurasta, nepažinta, o tai ir varo į priekį. Tai yra mokslininko ypatybė – tarsi detektyvas visą laiką ieškoti pėdsakų, rinkti faktus, iš jų daryti išvadas, analizes. Žmogus įpranta taip gyventi ir turbūt kitaip negali, dėl to ir aš nesustoju.

Apie šeimą

Turiu du vaikus – dukrą ir sūnų bei du anūkus. Tam moterys ir gimdo vaikus, kad juos mylėtų, augintų, ruoštų gyvenimui, būtų už juos atsakingos. Be jokios abejonės, kai buvo maži, moksliniam darbui daug laiko nebuvo. Reikėjo spėti viską pasidalinti. Vis dėlto darbas atimdavo daug laiko iš vaikų. Bet manau, kad buvo ir kita pusė. Vaikai, matydami pavyzdį, kad jų mama nenuleidžia rankų, dirba ir stengiasi ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad jai yra įdomu, kad mato tame prasmę, irgi eina tokiu keliu. Mano abu vaikai labai atsidavę savo darbui, tad manau, kad tas pavyzdys darė įtaką. Abu yra darbštūs, nė vieno tingėjimu negalėčiau apkaltinti. Esu kalbininkė, bet nė vienas į kalbą nelindo. Kadangi labai didelę gyvenimo dalį atidaviau folklorui, ansamblyje užaugo mano abu vaikai, ypač duktė, ji ir studijas baigusi dar lankė, taip per folklorą atėjo ryšys su Klaipėdos kraštu ir ryšys su muzika, tai ir išliko. Šitoje srityje mes jaučiamės kaip kolegės.

Apie pomėgius

Esu gyvo temperamento, labai daug ką mėgstu daryti. Be abejo, skaitau knygas, bet knygoms, kurias skaityčiau savo malonumui, lieka labai mažai laiko. Visi žmonės sako, kad išėję į pensiją skaitys knygas, bet išėjusi į pensiją vis tiek skaitau mokslines knygas, o grožinei literatūrai laiko lieka mažai, bet labai mėgstu ją skaityti, tad kai tik yra proga, būtinai skaitau. O šiaip mano knygos yra mokslinės, jų – kalnai, vienu metu skaitau kelias. Studentai mane pažįsta – užsidedu kuprinę ant pečių ir sėdu ant dviračio. Važiuoju visur po miestą ir užmiestį, po Klaipėdos rajono kaimus ir renku mokslinę medžiagą. Darau du viename. Vasarą prisigalvoju visokių veiklų: ir į mišką einu, ir maudytis mėgstu jūroje ar upėje. Pamėgau ir sodininkauti, anksčiau neturėjau sodo, dabar turiu, tai užima laiko, bet teikia malonumą. Daug ką darau, daug kas man patinka, daug kur galima mane įvilioti. Mėgstu pramogauti įvairiomis formomis. Ir sportuoju. Vasarą dviračiu važinėju, maudausi, o žiemą einu į sporto klubą ir baseiną, lankau pilatesą. Visą gyvenimą mėgau sportuoti, puikiai suprantu sporto naudą. Ypač žmonės, kurie sėdi prie kompiuterio, labai greitai pajunta, kad trūksta judėjimo ir po to gali būti labai blogos pasekmės. Kompiuteris iš tikrųjų yra žudikas, tad jeigu neatsikelsi nuo kompiuterio, bus blogai.

Apie Klaipėdą

Klaipėdoje aš esu nuo studijų pradžios. Man buvo 17 metų, kai atvykau į Klaipėdą. Tai mano antra tėviškė, joje ilgiau išgyvenau negu savo tėviškėje Plungėje. Be abejo, tai yra ta vieta, kraštas, kuris mane priėmė ir į kurį įleidau šaknis, norėjau ne paviršutiniškai jame apsigyventi, bet labai giliai pažinti ir pasijausti tikra klaipėdiete. Tapau lietuvininkų bendrijos nare, netgi valdybos nare ir man šio krašto gyventojai autochtonai, lietuvininkai yra kaip šeimos nariai, labai seniai ir labai daug jų pažįstu. Iš tikrųjų neformaliai, ne dėl darbo, nors, aišku, darbui tai irgi labai didelis pliusas, kad pažįsti žmones, kurie tave įsileidžia ne tik į namus, bet ir į širdį. Tai yra didelis dalykas ir kartu atsakomybė.

Gyvenimo kredo

Niekada negalvojau apie jokį kredo. Kokį kredo gali turėti žmogus, kuris tiesiog stengiasi gyventi, kaip jį išauklėjo tėvai, kaip jis savo vertybes susidėliojo? Aš esu liuteronė, man yra svarbūs dalykai, kurie yra sakomi liuteronų doktrinoje, aš to krašto žmones pažinau ir iš šios pusės. Man jie kelia pasitikėjimą, o tai, ko jie moko, man yra svarbu. Kažkokios formuluotės neturiu – tiesiog gyventi pagal sąžinę, ir to gana.

Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą

Man tai nėra varžymasis, kaip bus, taip bus gerai. Man labai patiko, kad pamačiau, kiek iš tikrųjų žmonių nuoširdžiai mane palaiko. Daugiausia atsiliepia feisbuke, ne šiaip anonimai, nors yra ir anonimų, bet daug ir tokių, kuriuos vienaip ar kitaip pažįstu arba jie mane pažįsta. Labai maloniai nustebino, kad žmonėms yra svarbu tai, ką aš veikiu, kad jiems svarbu mane palaikyti. Ne tik nepagailėjo paspaudinėti klavišą, bet ir išsiųsti SMS žinutes. Tada pagalvojau, kad ne pro šalį šaudžiau su savo darbais, ne tuščiai sukausi. Tai yra iš tikrųjų labai maloni kompensacija ir labai norisi tiems žmonėms padėkoti. Visiškai nesvarbu, kelinta būsiu, visiems palaikantiems dėkoju iš visos širdies. Pirmąja būti visiškai nesvarbu, džiaugsiuosi dėl tos, kuri bus pirmoji, ir dėl visų kitų. Taip pat džiaugiuosi tiek, kiek pasiekiau, tai yra labai daug.