Klaipėdietę Mariją Serebriakovą daugelis pažįsta kaip veiklią moterį ir šiltą mokytoją. Jos dėka jaunimas susižavi ir puoselėja senąsias tradicijas, o uostamiestyje vyksta tarpkultūrinis dialogas, kuriam nė nereikalingas kalbos mokėjimas.

Neteisingos politikos pasekmės

– Surengėte pirmąjį tarptautinį vaikų ir jaunimo folkloro festivalį "Žiemos vakarai". Kaip užmezgėte ryšį su kitų tautų atstovais?

– Šis renginys – projekto "Tradicinių kultūrų mainai", kurį vykdžiau dvejus metus, tęsinys. Konkurso būdu pavyko gauti savivaldybės kultūros ir meno stipendiją. Kultūrų mainai parodė, kad ir vaikams, jaunimui, ir suaugusiems žmonėms labai reikia kultūrų dialogo. Tai mažina įtampą, parodo, kad visi esame tokie pat žmonės, kurie myli, džiaugiasi, turi vertybių. Įvyko gražus susikalbėjimas su Klaipėdos etnokultūros centro kolektyvu "Alkiukai" ir vadove Elena Šalkauskiene, kuri daug padėjo, susidraugavome su vaikų ansambliais iš Baltarusijos, Rusijos. Pusantrų metų dirbau, kad vaikučiai susipažintų su Baltarusijos autentiškais žanrais. Bendrų koncertų, dirbtuvių metu vaikai išmoko kitų šalių tradicinių žaidimų, dainų, šokių. Mano užsiėmimus lankantys vaikai puikiai žino, kaip sušokti lietuvišką liaudies šokį "Malūnėlis", todėl festivalio vakaronės metu mums su Elena jau nereikėjo jų mokyti. Buvo smagu žiūrėti, kaip vaikai – lietuviai, baltarusiai, rusai, latviai, vilkintys tautinius kostiumus, kartu šoka, dainuoja, žaidžia nė nemokėdami vieni kitų kalbos.

– Kaip etnografija tapo jūsų gyvenimo dalimi?

– Mokiausi Klaipėdos universiteto Menų fakultete chorvedybos ir muzikos pedagogikos specialybės. Esu trečios kartos klaipėdietė, gimiau čia, Klaipėdoje. Būdama 27-erių supratau, kad faktiškai nieko nežinau apie savo slaviškas ištakas. Tai lėmė neteisinga tuometė politika, tautų perkėlimai. Žmonės turi gyventi ten, kur yra jų tikrasis lizdas, šaknys. Viena yra išvažiuoti savo noru, kita – per prievartą. Tada buvo manoma, kad žmonės neturi prisirišti prie savo kilmės, bandyta išmušti iš galvų genetinę atmintį. Žinojau šablonines, populiariausias vėlyvojo XX a. liaudies dainas iš muzikos mokyklų, bet jos man absoliučiai nieko nesakė apie liaudies kultūrą. Pamenu, ketvirtame kurse turėjome liaudies kūrybos paskaitą pas etnologę Rūtą Vildžiūnienę, tada pirmą kartą susipažinau su etnografija ir realiai supratau, kas tai yra.

– Ką tiksliai suvokėte?

– Šiuolaikinė realybė atima iš mūsų gyvenimo prasmę. Anksčiau papročiais, tradicijomis buvo įprasminamas kiekvienas žmogaus gyvenimo įvykis. Gimdymas, krikštynos, vaikystė turėjo tam tikrą ritualą. Kiekvienoje kultūroje sukurta aibė lopšinių, vaikiškų žaidimų – žodžiai, dermės, sūpavimai sukurti taip, kad vaikas atsiskleistų. Apskritai liaudies kultūroje vaikas nėra dresiruojamas, natūralioje aplinkoje jis pats pajaučia, kaip reikia judėti, išlaisvėja, atsipalaiduoja. Ne sceninė liaudies kultūra kyla iš natūralaus žmogaus gyvenimo rato. Ateina pasninkas – giedamos dvasinės giesmės, prasideda nusiraminimo, pasiruošimo metas. Kūčios iš tiesų turėtų būti labai kuklus vakaras. Dabar jis virsta beprasmiu persivalgymu, tuo metu dvasinė prasmė dingsta. Etnokultūra yra terapija, padedanti žmogui įsigilinti į patį save. Susipažinusi su lietuvių etnokultūra, panorau daugiau sužinoti apie slaviškąją. Mano močiutė yra iš Baltarusijos, senelis – iš Ukrainos, tėvelio tėtis buvo rusas, ir visos šios tautos man yra artimos. Dirbdama Klaipėdos "Pajūrio" mokykloje įkūriau ansamblį. Ilgainiui jis ėmė augti, prisijungė ir tėveliai, pradėjome važinėti į įvairias folkloro stovyklas. Šiuolaikinės technologijos suteikia mums galimybę susisiekti su kitų šalių atstovais. Užmezgiau ryšį su nuostabiu Latvijos etnografu Sergejumi Olenkinu, kuris paaukojo 30 metų liaudies dainų paieškai ir surinkimui, turi sukaupęs nepaprastai didelį archyvą ir yra užauginęs apie dešimt vaikų kartų. Pasidalyti patirtimi jis buvo atvykęs į Lietuvą. Pati Klaipėdoje pravedžiau apie šešis seminarus "Mano senelio kultūra". Taip pat susipažinome su puikiais etnografais Maskvoje, Sankt Peterburge, Baltarusijoje. Problemos pasikviesti specialistų nėra, aštresnis pinigų klausimas. Todėl pradėjau rašyti projektus Tautinių mažumų departamentui, Klaipėdos savivaldybei. Gavus finansavimą, mieste vyko Slavų kultūros dienos ir kiti renginiai.

Per lietuvišką – į slavišką

– Kodėl svarbu suprasti senąsias tradicijas?

– Daugelis žmonių tam tikru laiku pajaučia didelę tuštumą ir beprasmybę. Pirmaujame sergančiųjų depresija ir savižudybių skaičiumi. Žmonės nežino, kaip užpildyti tą tuštumą, o etnokultūra – viena gyvenimo sričių, kuri gydo.

– Kiek narių šiuo metu vienija jūsų įkurta folkloro asociacija "Vėčiora"?

– Septynių jaunuolių karta jau užaugo, vienas išleistuvininkų mokosi Maskvoje esančiame universitete etnomuzikologiją. Aktyvių, koncertuojančių asociacijos dalyvių turime apie 20. Be jų, yra apie 30 tėvelių, kurių vaikai dar visai maži arba paaugliai. Tėveliai mums daug padeda, festivalis "Žiemos vakarai" įvyko būtent savanorių dėka.

– Ne tik šokate, dainuojate, gilinatės į istoriją, bet ir siuvate tautinius kostiumus.

– Pirmąjį "sarafaną" ir marškinius man pasiuvo mama. Šiuo metu rimtai domimės Vologdos apskrities kostiumu, kuris yra vienas ryškiausių Rusijoje, labai gražiais siuvinėjimais. Tai, žinoma, kainuoja. Atėjusio naujo žmogaus negali priversti pasisiūti brangaus rūbo, jis ir tėveliai turi patys suvokti, kad į liaudies drabužį reikia investuoti. Liūdina, kad sovietmečiu liaudies kultūra buvo išmainyta į sceninę, todėl daugelis ją suvokia kaip blizgančius rūbus ir šaukiančius balsus. Man norisi natūralumo, grožio, tikrų dalykų. Mus palaiko Klaipėdos etnokultūros centras, bendradarbiaujame ir su Tautinių kultūrų centru, turime privačių rėmėjų. Asociacijai labai reikia patalpų, tačiau savivaldybė šiuo metu negali nieko pasiūlyti. Glaudžiamės bažnyčioje arba neseniai atidarytame Vaikų ir jaunimo dienos "Liberi" centre. Kol kas esame klajokliai.

– Ar kai kurie žmonės nepainioja jūsų veiklos su politika?

– Aš labai myliu Lietuvą ir nepaprastai gerbiu šalies, kurioje gimiau, kultūrą. Gal dėl to man pavyksta apeiti tuos aštrius kampus. Šalia manęs esantys žmonės irgi jaučia pagarbą. Visada prisimenu, kad slavų etnografiją pažinau būtent per lietuvių etnografiją.

– Dirbate mokytoja keliose mokyklose. Kaip visur spėjate?

– Muzikos pamokos yra pagrindinis mano darbas ir pragyvenimo šaltinis. Mokykla suteikia galimybę vesti ir neformalaus ugdymo užsiėmimus. Jaunoji karta, užaugusi su manimi, atėjo būtent iš "Pajūrio" progimnazijos folkloro studijos. Administracija, kiek galėdama, palaiko mūsų veiklą, skiria patalpas renginiams. Tiesa, dabar vaikučiai, baigę aštuonias klases, iškeliauja į kitas mokyklas. Tad pavyko įsidarbinti "Aitvaro" gimnazijoje ir su kai kuriais mokiniais toliau draugaujame. Taip pat vedu pamokėles "Liberi" centre. Iš tiesų šiuolaikinio mokytojo padėtis yra nepaprasta. Po reformos kai kuriems pedagogams nepavyksta gauti viso krūvio vienoje mokykloje, todėl jiems tenka lakstyti per kelias darbo vietas. Tai kainuoja nemažai sveikatos ir ne visada apsimoka finansiškai. Dėl didelio darbo krūvio pavargę ir reformomis nusivylę kai kurie kolegos svarsto galimybę išeiti. Mane prilaiko ir į priekį veda folkloro vėliava.

– Vadinasi, palaikėte streikavusius mokytojus?

– Streikavau tris savaites. Esu priragavusi mokytojo duonos, todėl mane skaudina skeptiškai streiką vertinantys žmonės.

Mokosi iš senosios kartos

– Koks asociacijos santykis su stačiatikių bažnyčia?

– Festivalis "Žiemos vakarai" įvyko padedant Klaipėdos Dievo Motinos globos ir šventojo Mikalojaus parapijai. Cerkvės dvasininkas tėvas Grigorijus priėmė ir apgyvendino svečius. Viena tikrai nebūčiau išsivertusi. Būtent šioje bažnyčioje jau daug metų vyksta asociacijos projektai, parapija mielai palaiko ir geranoriškai žiūri į mūsų judėjimą. Kai Rusijoje įvyko revoliucija, pirmiausia buvo naikinami dvasininkija ir valstiečiai, jų kultūra. 1980 m., kai Maskvoje prasidėjo folkloro judėjimas ir žmonės pradėjo važinėti po Baltarusijos ir Rusijos kaimus, vienoje apskrityje buvo neįmanoma rasti visų žanrų. Išskyrus Sibiro kaimus, kurie išvengė kolektyvizacijos. Tai yra tragiškos represijų pasekmės. Laimei, atsirado etnografų, kurie dar spėjo surasti senąsias kartas ir įrašyti dainas. Ir man Klaipėdoje pavyko susipažinti su nuostabia sentikių bažnyčios močiute, kuri sugiedojo apie dešimt giesmių ir liaudies dainų. Išleidome kompaktinę plokštelę. Ir visiems patarčiau, kol yra gyvi seneliai, kuo daugiau iš jų ištraukti. Ateina laikas, kai žmogus pajaučia neturįs pagrindo po kojomis, o aplinkui – tik blizgesys ir tuštuma. Dėl to labai svarbu pažinti savo šaknis.

– Kaip jūsų sūnus vertina liaudies folklorą?

– Iki trylikos metų jis lankė ansamblį ir pagrindą gavo. Dabar Martynas mums padeda, dalyvauja renginiuose, fotografuoja, filmuoja, važiuoja kartu į išvykas. Atsitraukti buvo jo paties pasirinkimas. Ir liaudies kultūroje ne visi buvo dainininkai ir šokėjai. Svarbiausia – pagarba ir palaikymas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1974 m. lapkričio 19 d. Klaipėdoje.

Baigė dabartinę "Pajūrio" progimnaziją, S.Šimkaus konservatoriją.

Klaipėdos universitete įgijo bakalauro ir muzikos magistro laipsnius.

Įkūrė ir vadovauja Klaipėdos folkloro asociacijai "Vėčiora".

Ištekėjusi, turi sūnų Martyną.