PO VIETNAMĄ – DVIESE ANT SAVŲ MOTOROLERIŲ

Klaipėdiečiams Mantui Dirmeikiui ir Jevgenij Morgajev idėja keliauti į Vietnamą motoroleriais gimė spontaniškai. Nuo praėjusių metų vasaros planuota kelionė šiemet pagaliau įvyko, jos metu patirti įspūdžiai ne tik pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus, bet ir įkvėpė ruoštis būsimoms kelionėms.

Kelionę planavo pusmetį

Tarp Lietuvos ir Norvegijos gyvenantys draugai į Vietnamą išskrido šių metų sausio 20-ąją, o grįžo vasario 20-ąją. Mėnesį praleidę svetur jie tikino, kad šioje šalyje jautėsi itin saugūs, ramūs, supami geranoriškų žmonių.

„Vasaros viduryje pradėjome ieškoti bilietų. Tuo metu buvome Norvegijoje, darbuose. Internete pasižiūrėjau vaizdo įrašų ir pamačiau, kad Vietnamas visai gerai atrodo. O planavome ilgai ir po truputį“, – pasakojo J. Morgajev.

Ši kelionė vienam žmogui atsiėjo apie 4,5 tūkst. eurų. Į kainą įėjo motorolerių pirkimas, skrydžio lėktuvu bilietai.

Eismas – nemenkas iššūkis

Klaipėdiečiai atskrido į pietų Vietnamo didžiausią miestą Hošiminą. Čia pirmąją dieną netrūko įspūdžių ir šoko.

„Pirmą dieną buvo šokas. Kai tik atskridome, važiavome iki viešbučio. Kai pamačiau eismą, atrodė visiškai chaosas. Ir kaip ten buvo galima važiuoti neužsimušus visą mėnesį? Tačiau tik pirmą dieną, kai važiavome, buvo baisu, nejauku, o paskui pripratome. Pabuvus tame eisme supranti, kaip viskas veikia“, – tikino M. Dirmeikis.

Anot vyrų, svarbiausia kelyje neskubėti ir nesustoti, tuomet avarijų galima ir išvengti. Tačiau nepaisant to, kad į avarijas jie nepateko, M. Dirmeikis vos negavo baudos už greičio viršijimą.

„Jie stabdo turistus, tikėdamiesi, kad šie neturi internacionalinio vairuotojo pažymėjimo, o mes turėjome. Tačiau jų neturėjimas galėjo blogai baigtis“, – sakė J. Morgajev.

Miestas: unikaliais vaizdais Vietnamas žavėjo ne tik dieną, bet ir sutemus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šoko į krioklius

„Mūsų diena taip ir atrodydavo: ryte atsikeli, papusryčiauji ir keliauji. Dieną sustodavome aplankyti lankytinų vietų. Manau, kad kalnuotos vietovės sužavėjo labiausiai. Važiuoji serpantinais, tarsi nardai tarp kalnų, tad truputį pavažiavus norėdavosi sustoti nufotografuoti“, – pasakojo M. Dirmeikis.

J. Morgajev tikino, kad negali įvardyti, kuris matytas objektas ar vieta labiausiai patiko, nes tokių buvo aibė.

„Likus savaitei iki kelionės pabaigos, kažkas mūsų paklausė, koks dalykas įsiminė. Mes iš pradžių nusijuokėme, nes neįmanoma nusakyti, jų – pernelyg daug. Bet po to pamaniau, kad tai, ko gero, saugumo jausmas. Nes mes buvome ir kalnuose, kur valandą nieko nesutinki, ir didmiesčiuose, kur yra begalinis judėjimas, ir gatvėse, kur apskritai savas gyvenimas, chaosas, bet visur buvo gera ir saugu“, – pažymėjo J. Morgajev.

Įkvėpė ramybė, ir atėjo suvokimas, kad perdėtai reaguojame į dalykus.

Vyrai motoroleriais taip pat nukeliavo prie didžiausių krioklių Pietryčių Azijoje, stebėjo kalnus, lankėsi olose, įvairiose šventyklose, gėrėjosi gamtos vaizdais.

„Važiuoji, iš vienos kalno pusės – plius 26 laipsniai, kepina, o važiuojant kita kalno puse – plius 18 laipsnių, rūkas, šalta. Nežinai, kaip apsirengti“, – prisiminė J. Morgajev.

Dalate (miestas pietinėje Vietnamo dalyje) klaipėdiečiai išdrįso šokti ir į krioklius.

„Buvo daug tokių vietų, kur atrodė, jog pas mus, Europoje, neįmanoma, kad taip būtų. Kad ir kriokliai, į kuriuos galima šokinėti. Moki pinigus už tai, kad galėtumei ten patekti. Nėra net keliuko, pats akmenimis ropštiesi, jokio saugumo. Tiltelis – iš bambukų. Viena mergina net įkrito į vandenį. Tai iš tikrųjų buvo iššūkis“, – tikino M. Dirmeikis.

Būdas: M. Dirmeikis (kairėje) ir J. Morgajev vis sustodavo nusifotografuoti įstabių Vietnamo vaizdų fone. / Asmeninio archyvo nuotr.

Nustebino svetingumas

Kartais klaipėdiečiai apsistodavo ne tik viešbučiuose, bet ir nedideliuose bambukiniuose namukuose pas vietinius gyventojus. Jie keleivius sutikdavo šiltai, pasirūpindavo, kad būtų sotūs, net ir vakarieniaudavo prie bendro stalo.

Keliautojams iš Klaipėdos buvo įdomus vietinių gyvenimo būdas, tradicijos. O vietnamiečiai klausdavo lietuvių, kur yra Lietuva ir kodėl apskritai savo kelionės kryptimi jie pasirinko Vietnamą.

„Jie labai nusistebėdavo, kad mes keliaujame motoroleriais. Jiems buvo šokas, kiek daug nuvažiavome“, – sakė M. Dirmeikis.

Vietiniai prisipažino, kad patys nedrįsta taip toli keliauti ir dar motoroleriu, nors tai šalyje – pagrindinė transporto priemonė.

„Teko pamatyti keistų dalykų, pavyzdžiui, ant motociklo važiavo penki žmonės arba vežėsi didelį stalą, stiklą, marmuro gabalą ar net kitą motociklą. Motociklai ten tinka viskam – ir kraustymuisi, ir gyvenimui“, – tikino M. Dirmeikis.

Apranga: akį traukiančiais rūbais pasipuošę vietiniai drąsiai pozuodavo turistams. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Jausdavomės lyg žvaigždės“

Dažnai praeiviai, ypač mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, prašydavo klaipėdiečių drauge nusifotografuoti.

„Kai sustodavome parūkyti, nepraeidavo nė kelios minutės ir prie mūsų pribėgdavo vaikai pasisveikinti, nusifotografuoti. Kažkoks vyriškis atsivedė pas save į namus, vaišino maistu, gėrimais, klausė, iš kur atvykome. Tad svetingumo lygis – aukštas“, – tikino J. Morgajev.

„Per dieną po du tris kartus mus sustabdydavo. Jausdavomės lyg žvaigždės, net turėjau duoti interviu vienai mažai mergaitei. Ji turėjo visą sąrašą klausimų. Kalbėjome apie užsiėmimus savaitgaliais, „laimingus“ pinigus – tai jų tradicija, kai vaikams per šventes seneliai ar kiti suaugę žmonės duoda pinigų, jų gavome ir mes“, – pasakojo M. Dirmeikis.

Tai, kad vietnamiečiai komunikabilūs ir svetingi, parodė dar ir kita situacija. Klaipėdiečiai važiuodami naktį pamatė viename namelyje degančią šviesą, paaiškėjo, kad ten buvo parduotuvė.

„Žmonės sėdėjo prie laužo ir apie kažką kalbėjo. Sustojome prie jų, o jie iš karto pastatė mums kėdutes. Norėjome tik greitai nusipirkti valgyti ir keliauti, bet jie ėmė mus kalbinti. Net nebuvo jausmo, kad gali padaryti ką nors blogo“, – pasakojo J. Morgajev.

Patogumas: motoroleris Vietname – visokiems daiktams pavėžėti tinkama priemonė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dirba ir mažamečiai

Anot J. Morgajev, Vietname nėra vidurinei klasei priklausančių žmonių, vieni jų uždirba daug, kiti – labai mažai.

„Tas klasės skirtumas jaučiasi iš to, kaip jie elgiasi ir kaip žiūri vieni į kitus. Bet mums, ar tai būtų žmogus, neturintis nieko, ar turintis daug, visi buvo svetingi: „Ateikite, mes jus pamaitinsime, pasikalbėsime“, – prisiminė klaipėdietis.

Vietnamiečiai daugiausia dirba laukuose, gano galvijus. Dirba ne tik vyrai, bet ir moterys bei maži vaikai.

„Dirba ir maži, ir dideli. Man iki šiol įstrigęs vaizdas, kurį mačiau – mažas vaikas vežėsi karutį, o jame – kūdikis. Labai daug vaikų laksto kaimuose, gyvena savo gyvenimą“, – sakė M. Dirmeikis.

Mityba: dažniausiai klaipėdiečiai valgydavo jūros gėrybes, kurios, anot jų, buvo labai skanios. / Asmeninio archyvo nuotr.

Lėkštėje – šuniukas

Klaipėdiečiai kelionėje išbandė ir tradicinius Vietnamo patiekalus, kuriuos paruošdavo namų šeimininkai. Užsukdavo ko nors paragauti ir į vietines kavines. Vienas patiekalas vyrams ypač įstrigo į atmintį.

„Pietuose buvo aštresnis maistas, į šiaurę čili paduodavo atskirai, padažus – taip pat. Maistas skanus, kai prie jo pripranti. Sunkiau buvo priprasti prie to, kaip jie jį gamina, – antisanitarinėmis sąlygomis. Tačiau apie tai reikia išmokti negalvoti. Kaip ir sugebėti pamiršti tai, kad vis dėlto paragavome šuniukų. Mes tai supratome tik paskui“, – vis dar baisisi J. Morgajev.

Anot jo, dar būnant kavinėje įtarimą kėlė keistas kvapas, tačiau nekreipė į jį dėmesio. Tik po kurio laiko vyrai perskaitė internete, koks tai buvo patiekalas.

„Morališkai buvo ir tebėra nelabai gera. Šiaip uždrausta juos valgyti, bet yra vietų, kur tebevalgo“, – sakė J. Morgajev.

O M. Dirmeikį labai nustebino ant metalinių prekystalių sukrauti kepti balandžiai, kurie ypač nepatraukliai atrodo kepinant saulei. Tad vieni pagrindinių patiekalų, kuriuos klaipėdiečiai valgė, – įvairios jūros gėrybės, daržovės.

„Jūros gėrybės – labai aukštos klasės ir ne brangesnės už mėsą“, – pastebėjo J. Morgajev.

Be to, valgant kavinėse kartais tekdavo maistą keptis patiems ant specialiai paruošto grilio. Vandenį daugiausia pirkdavo parduotuvėse, kadangi gerti tiesiai iš čiaupo nepatartina.

Mantas Dirmeikis / Asmeninio archyvo nuotr.

Mes gyvename itin gerai

Nepaisant įvairių potyrių, vyrus sužavėjo Vietnamas tiek savo gamta, tiek gyventojų nuoširdumu ir požiūriu į gyvenimą.

„Ten stresas atrodo toli, tarsi nereikšmingas dalykas, su kuriuo labai paprasta gyventi“, – pastebėjo J. Morgajev.

„Paaiškėjo, kaip iš tikrųjų mes čia gerai gyvename ir kaip jie ten gyvena ne taip gerai, bet moka džiaugtis gyvenimu. O mes mokame tik skųstis ir dejuoti. Taip pat ten yra artumas tarp žmonių, ko pas mus nebėra. Ten jaučiasi, kad yra bendruomenė, kurioje vieni kitiems padeda, kad ir kas bebūtų. Įkvėpė ramybė, ir atėjo suvokimas, kad perdėtai reaguojame į dalykus. Gyvenimas atrodo truputį paprastesnis, pabuvus su žmonėmis, kuriems jis iš tikrųjų paprastas“, – sakė M. Dirmeikis.

Be to, skirtingai negu Europos šalyse, kur sudarytos palankios sąlygos turistams keliauti, Vietname to nėra, o tai, anot M. Dirmeikio, padeda geriau pažinti tikrąją, natūralią šalies kultūrą ir jos žmones.

Šiemet M. Dirmeikis ir J. Morgajev planuoja aplankyti dar ne vieną šalį. Artimiausia jų kelionė – vos po 50 dienų. Kur? Kol kas tai lieka paslaptyje.