Praeities mitai sklaidosi | Diena.lt

PRAEITIES MITAI SKLAIDOSI

Iki šių dienų skleidžiami abejotini istoriniai faktai piktina praeitimi besidominčius žmones. Vieną tokių netiesų vis dar galima aptikti viešai pateikiamose interpretacijose apie Karaliaus Vilhelmo kanalo statybą.

Ketina klausti specialistų

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro tinklalapyje skelbiama, kad "norint apeiti pavojingą "Vindenburgo kampą", 1858 metais buvo suplanuota statyti kanalą tarp Minijos ir Drevernos, o nuo 1860 m. – toliau iki Smiltelės. Už valstybės mokesčius 1863 metais buvo pradėtas statyti 25,3 km ilgio kanalas. Jis pavadintas tuometinio Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu. Kanalo statybos tikslas kadaise buvo apsaugoti laivus ir plukdomus sielius nuo pavojingų audrų, kildavusių Kuršių mariose."

Ši informacija teisinga ir nekelianti abejonių.

Tačiau toliau rašoma netiesa. Bent jau tuo yra įsitikinęs ne vienas krašto istoriją išmanantis žmogus.

Turizmo informacijos centro pateiktas tekstas tvirtina, kad, kasant kanalą, žuvo daug prancūzų karo belaisvių, todėl jiems pastatytas paminklas prie kanalo žiočių.

Kai kuriuose kituose tekstuose ta pačia tema teigiama, kad prancūzai kanalą kasė rankomis.

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro vadovė Daiva Buivydienė neslėpė sulaukusi laiško, pasiekusio ją per socialinius tinklus.

Laiške pasakojama kita Vilhelmo kanalo kasimo istorija, tačiau ją, direktorės teigimu, dar turėtų patvirtinti istorikai.

Kasė tik dalį kanalo

Būtent 1870–1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo pasekmė ir buvo vokiškų žemių suvienijimas į vieną valstybę.

Karą laimėję vokiečiai prancūzų belaisvius atsivežė į Klaipėdą, tada vadintą Memeliu, ir naudojo sunkiesiems darbams, bet jie neiškasė viso kanalo.

Miesto istorijos autorius Johanas Zembrickis rašė, kad prancūzų belaisviai kanalą kasė tik 1870 m.

Galima spėti, kad žiemą tokie darbai nebuvo dirbami.

Karas prasidėjo rugpjūčio pradžioje. Netrukus vokiečių pajėgos paėmė Napoleoną III į nelaisvę ir 1870 m. rugsėjo 2 d. šis kartu su 80 tūkst. kareivių kapituliavo.

Tad pirmieji belaisviai Memelyje galėjo atsirasti rudenį, o kasti čia jie galėjo tik porą mėnesių iki subjūrant orams.

Klaipėdos turizmo informacijos centras teigia, kad kanalas pradėtas kasti dar 1863 m.

Čia ir slypi atsakymas. Juk minėtas kanalas yra dviejų dalių: viena jų driekiasi nuo Minijos iki Drevernos kanalo, antroji – nuo Drevernos iki Malkų įlankos Klaipėdoje.

Būtent tą antrąją dalį, kurios ilgis yra apie 12 kilometrų, ir kasė prancūzai.

"Pirmoji dalis su šliuzais, tokia truputį kreivoka, vingiuota. Nežinau, kodėl ji tokia, mano žiniomis, apie tai nėra užsimenama istoriniuose dokumentuose. Antroji dalis driekiasi nuo buvusios Sielių muitinės, kur dabar veikia svečių namai "Strykis"," – detalėmis dalijosi karybos istorijos bei įvairių karų metu į mūsų kraštus nublokštų prancūzų likimų žinovas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis.

Dirbo su vietos gyventojais

Prancūzų belaisviai gyveno Klaipėdos pakraštyje, Smeltėje.

Istorikas J.Zembrickis net mini lietuviška pavarde ūkininką, pas kurį buvo apgyvendinti belaisviai. Jie kasdien buvo vežami į darbus.

"Jokiu būdu negalima sakyti, kad jie kanalą kasė vieni. Belaisviai buvo tik pagalbinė jėga. Įvairiais paskaičiavimais, jų galėjo būti nuo 600 iki 650, dirbo primityviais įrankiais, naudojo kastuvus, vežimus, va, ir viskas. Gruntas buvo minkštas. Esama žinių, kad belaisviai dirbo normuotą darbo dieną kartu su samdomais vietos gyventojais. Kasdavo savotiškais laiptais, tik paskui nulygindavo kampus, nes aukštai žemę išmesti sunku. Žmonės dirbo racionaliai, kad būtų patogu", – pasakojo E.Kazlauskis.

Oficialiai teigiama, kad vidutinis kanalo gylis buvo maždaug 1,7 metro, plotis – apie 28–30 metrų.

Tokio didelio pločio reikėjo plokščiadugniams laivams ir dideliems sielių rišiniams. Šliuzai reguliavo vandens debitą.

Raporte minėjo penkis kapus

Žinovų teigimu, didžioji klaida iki šiol oficialiai platinamoje informacijoje yra paminėjimas, kad kasant kanalą žuvo daugybė prancūzų belaisvių.

Neaišku, kam reikėjo klaidinančio prancūzų atminimui pastatyto paminklo, kuris išdygo Malkų įlankos pradžioje.

Niekas tiksliai nežino, kiek prancūzų galėjo mirti, kol buvo kasamas šis kanalas.

Tikra yra tai, kad Klaipėdos kapinėse, kur dabar Skulptūrų parkas, būta penkių paminklų prancūzų karo belaisviams.

E.Kazlauskis turi 1920 m. dokumento kopiją. Kai Klaipėdą perėmė prancūzų administracija, vienas leitenantas rašė savo vadui raportą, kuriame dėstė, kad miesto kapinėse rado penkis 1870–1871 m. karo belaisviams skirtus antkapinius paminklus.

Tame raporte buvo teigiama, kad kapai yra gerai išsilaikę, bet juos reikia prižiūrėti.

Prašyta skirti pinigų kapams prižiūrėti ir sumokėti už kapų vietą, nes tuo metu žemė kapinėse buvo mokama.

Vėliau kariškio ataskaitoje rašoma, kad 21-ojo bataliono kariai prižiūri tėvynainių kapus ir sumokėjo kapų mokesčius.

Šių paminklų nuotraukų neišliko, tačiau minėtas dokumentas leidžia teigti, kad šimtų žuvusiųjų čia nebuvo.

Daugių daugiausia kasant dalį karaliaus Vilhelmo kanalo galėjo mirti penki karo belaisviai.

Paminklas – fikcijai

Klaipėdietis Vytas Tamošiūnas, besidomintis miesto bei krašto praeitimi, yra minėjęs, kad pokariu matė kapinėse penkis vienodus paminklus ir juos iš atminties nupiešė.

E.Kazlauskis sugretino šį klaipėdiečio piešinį ir prancūzų leitenanto raportą bei padarė prielaidą, kad tai galėjo būti mirusių kasant kanalą belaisvių kapai.

"Jokio belaisvių žudymo tuo metu nebuvo ir negalėjo būti, nes tarp nugalėtosios šalies ir pralaimėjusios nebuvo tokių dalykų. Vyravo racionali ir humaniška tvarka. Juk belaisviai yra nekenksmingi, o jei jie dar ir dirba, tai net atneša laimėjusiai šaliai naudos. Nebuvo jokio reikalo juos žudyti. Paminklas prie Malkų įlankos yra visiška istorinė fikcija ar klaida. Iš turimų duomenų galime kalbėti apie penkis prancūzus, palaidotus Klaipėdoje. Vienas jų galėjo būti čia palaidotas Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis buvo nudurtas Smiltynėje. Lieka keturi vyrai. Pagalvokime logiškai, jie buvo pagarbiai palaidoti, pastatyti dailūs paminklai. Šiandien ne kiekvienas išgali taip pagerbti savo artimuosius. Tad "daugybės" žuvusiųjų tikrai nebuvo. Galima spėti, kad tie keli vyrai mirė nuo ligų", – pasakojo istorijos entuziastas E.Kazlauskis.

Kodėl norėta prancūzų belaisvius pateikti kaip kankinius, galima tik spėlioti.

Patikėjo nepatvirtinta išmone

Būta ir kitos istorijos, kuria patikėjo šių laikų Prancūzijos ambasados darbuotojai.

Prancūzų pėdsakus mūsų krašte iki smulkmenų ištyrinėjęs E.Kazlauskis prisiminė tikrą kuriozą, kai prieš kelerius metus vienas uostamiesčio žurnalistas parašė straipsnį apie tai, kad Nidoje, Parnidžio kopos papėdėje, buvusi karo belaisvių stovykla.

"Pirmiausia autorius supainiojo 1870–1871 m. karą su 1914–1918 m. vykusiu Pirmuoju pasauliniu karu. Jis rėmėsi abejotinu šaltiniu ir dėstė, jog šioje vietoje buvusi karo belaisvių prancūzų stovykla, kur gyveno keliolika tūkstančių prancūzų, kad jie buvo kankinami alinančiu darbu ir badu, todėl mirę kone kaip musės. Ten pat kelta versija, kad mirusieji veikiausiai bus palaidoti ten pat, Mirties slėniu vadinamoje vietoje", – prisiminė E.Kazlauskis.

Pasigavę šią nepatvirtintą versiją Prancūzijos atstovai atvažiavo pas Neringos merą Darių Jasaitį.

Šis pažadėjo jiems visokeriopą pagalbą įamžinant siaubingose kančiose mirusių prancūzų atminimą. Prancūzai tada net kryžių atsivežė.

Nerado patvirtinimo

Tuo metu Lietuvoje rezidavęs Prancūzijos karo atašė paprašė savo tautiečio atsargos pulkininko Gilles Dutertre, aktyviai besidomėjusio istorija, gyvenusio Latvijoje ir Lietuvoje, pagalbos išsiaiškinant tiesą.

G.Dutertre susisiekė su E.Kazlauskiu.

Tada karybos istorija besidomintis klaipėdietis rėžė tiesiai šviesiai – ten nėra buvę nieko panašaus, o kalbos apie daugybę nukankintų karo belaisvių – visiškas pramanas.

"Mano pašnekovas bandė argumentuoti, esą ten kartais randami žmonių kaulai. Bet juk mums ir taip žinoma, kad Kuršių nerijoje smėlis yra palaidojęs ne vieną kaimą, o kartu ir jų kapines. Vokiečiai net leisdavo atvirukus, kuriuose būdavo vaizduojami vėjo pustomo smėlio padariniai, kai smėlis ne tik išvarydavo iš kaimų gyventojus, bet kai kuriose vietose buvusios kapinės būdavo nupustomos, paviršiuje atsidurdavo palaidotų žmonių kaulai, – pasakojo E.Kazlauskis. – Visos šios pasakos nesunkiai paaiškinamos. Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reikėjo mito apie blogus vokiečius, esą jie tokie buvo visais laikais. Bandydamas įrodyti savo tiesą, radau Pirmojo pasaulinio karo metų žemėlapį, kuriame jokie kapai nepažymėti."

G.Dutertre ieškojo apie pražuvusius karo belaisvius bent menkiausių užuominų Vokietijos ir Prancūzijos archyvuose, bet nieko nerado ir galiausiai pripažino, kad E.Kazlauskis vis dėlto buvo teisus.

GALERIJA

  • Praeitis: kanalas prieš šimtmetį atliko svarbų krašto gyvenimui vaidmenį.
  • Praeities mitai sklaidosi
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

>

Manau,kad mire-zuve prancuzai,kanalo kasejai,Memelyje-Klaipedoje,negalejo buti palaidoti.Daugiau tiketina Priekule,jos apylinkes?Jei butent ,ta kanalo dali kase prancuzai, ir gyveno pas ukininkus.Kur buvo Memelio miesto ribos(tolokai),kodel butu reikeje vezti,"laidoti butent i Memeli",ir dar belaisvius,ir dar i m. kapines uz kurias reikia moketi?Nebent butu sirge(???),mire ligonineje(???)?Manau nera logikos?Tais laikais zmones buvo racionalus,ko nepasakysi apie musu "istorikus-soumenus"(ieskancius ,jau senai surastus laivus,"motorke" plaukdami apie autentika paisto,apie "galingus kursius" ...)?

Kazlauskiui

Kalbate tik apie kapus, kurie jums yra žinomi. O kiek dar nežinomų, nerastų? Beje, kur garantijos, kad tuose 5-se kapuose palaidota tik po 1 asmenį? Net jei tie 600 pranzūzų išliko gyvi, turi būti kažkur kažkokie dokumentai apie jų likimą - paleisti, nubausti ir pan. Reikia ieškoti dokumentų. taip pat ir su Nida.

visi

karo belaisviai buvo registruojami. Jie galėdavo susirašinėti su savo šeimomis. Ar Prancūzijoje nėra valstybinių ar kariuomenės archyvų ? Kažkas numeta mitą, o kiti labai pasistengia juos vizualizuoti. Beje, kur dingo paminklas kanalo užbaigimui, kuris dar pokaryje buvo išlikęs ? Straipsnio pilnumui galėjo parašyti kieno iniciatyva, kokiais istoriniais tyrimais ir kieno užsakymu buvo pastatytas paminklas, o miesto kapinėse sunaikinti.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS