R. CIBAUSKAS: POLITIKAI – PADĖTAS TAŠKAS

Vienas potencialiausių kandidatų į Klaipėdos merus, verslininkas ir mecenatas Rimantas Cibauskas skelbia, jog politikai deda tašką ir jokiuose rinkimuose daugiau nebedalyvaus. Klaipėdietis neslepia, jog jam teko susidurti su itin nešvariais žaidimais, tačiau tikino, kad miesto labui jis ir toliau neatlygintinai dirbs kaip iki šiol.

Nulėmė rinkimų patirtis

– Jūs vienas pretendentų, kuris būsimuose merų rinkimuose turėjote bene realiausius šansus pelnyti rinkėjų pasitikėjimą. Ar sulaukėte pasiūlymų balotiruotis?

– Šį rudenį man pačiam labai netikėtai pasipylė pasiūlymų gausa faktiškai beveik iš visų partijų ir kuriamų visuomeninių komitetų. Tai, žinoma, mane labai pamalonino. Esu visiems labai dėkingas už pasitikėjimą. Bet maždaug prieš metus apsisprendžiau save realizuoti kitoje veikloje ir politiko kelio atsisakiau. Širdimi jaučiu, kad gal ir norėčiau dalyvauti rinkimuose, bet protu suvokiu, kad turiu atsitraukti. Bent jau dabar.

– Kas vis dėlto nulėmė jūsų apsisprendimą trauktis iš aktyvios politikos?

– Jei pamenate, su visuomeniniu rinkimų komitetu 2015 m. dalyvavau rinkimuose į merus ir į miesto savivaldybės tarybą. Viskas baigėsi tuo, kad teko įsitraukti į kovą dėl nesąžiningų rinkimų, nes pažeidimų buvo itin daug. Tada kreipėmės į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK). Komisija mums iškėlė sąlygą, kad leis perskaičiuoti balsus 7 Klaipėdos rinkimų apylinkėse, jei ras pažeidimų, tuomet perskaičiuos visus Klaipėdos miesto rinkėjų balsus. Taip ir įvyko. Perskaičiavus tų apylinkių rezultatus, mūsų įtarimai pasitvirtino. Nuspręsta perskaičiuoti visus klaipėdiečių balsus. Tai turėjo būti padaryta Vilniaus rinkimų apygardoje. Tada ir prasidėjo visi "kalneliai" bei negražūs žaidimai. Dėl to mes kreipėmės į Vyriausiąjį administracinį teismą, jis mūsų ieškinį nagrinėjo, bet neatsakė į esminius klausimus, kuriuos kėlėme. VRK, priėmusi sprendimą perskaičiuoti balsus, turėjo perskaičiuoti ne tik pažymėtus ar sugadintus, bet ir nepanaudotus biuletenius, kaip numato įstatymas. O šito jie nepadarė. Kodėl? Į šį klausimą neatsakė ir teismas.

– Kokių įtarimų tada jums kilo?

– Sprendimas neperskaičiuoti nepanaudotų biuletenių ir buvo tas didžiausias VRK pažeidimas. Juk tų pačių rinkimų Šilutės atvejis (kur rinkimų rezultatai vėliau buvo anuliuoti) parodė, kad nežinia kur pradingo apie 600 būtent nepanaudotų biuletenių, kurių Klaipėdoje niekas net neperskaičiavo. Jau nekalbu apie tai, ką užfiksavo antstoliai: maišai su klaipėdiečių balsavimo biuleteniais nebuvo užplombuoti, kai kurie vokai buvo atplėšti, liudininkai patvirtino, kad protokolai buvo perrašinėjami kitą dieną po rinkimų.

– Kaip manote, kodėl taip nutiko? Ar dėl rinkimų komisijos narių tingėjimo, aplaidumo, o gal egzistuoja kokia nors sąmokslo teorija?

– Kažin, ar tai aplaidumas. Manyčiau, tai buvo daroma sąmoningai, kad nebūtų keičiami rinkimų rezultatai, kad jie liktų tokie, kokie yra. 2015 metais rinkimų teisę Klaipėdoje turėjo 137 tūkst. rinkėjų, rinkimuose dalyvavo apie 40 procentų klaipėdiečių, taigi didžioji dalis rinkimų biuletenių liko nepanaudota ir jų kelias yra neaiškus. O jų skaičius yra toks, kad galima buvo iš esmės pakeisti rinkimų rezultatus. Šilutės pavyzdys kaip tik ir parodė, kad jie tam ir buvo panaudojami. VRK turėjo juos perskaičiuoti, bet to nepadarė. Ir tai davė pagrindo įvairiems spėliojimams, o tai verčia abejoti rinkimų skaidrumu. Aš kalbu ne apie vieną ar kitą balsą, o apie tūkstančius balsų, kurie iš esmės keitė visą politinį lauką. Ir, kai tai matai, kad ir ką kalbėtum ar darytum per rinkimų kampaniją, ir net jei žmonės už tave balsuotų, rezultato pasiekti vis tiek nepavyks.

– Vadinasi, jūs jau anksčiau priėmėte sprendimą daugiau nebedalyvauti rinkimuose?

Čia net protu sunku paaiškinti, kad tokie dalykai galėtų vykti XXI amžiuje.

– Taip galutinai apsisprendžiau jau anksčiau, ne dabar. Bet labai tikiu, kad pasikeitusi VRK sudėtis ir mano ankstesnės kovos už skaidrius rinkimus pavyzdys drausmins ir, reikia tikėtis, šitų rinkimų rezultatai bus sąžiningesni. Juk rinkimai ir yra tam, kad kiekvienas politikas kovotų ne "po kilimu", o savo idėjomis, argumentais. Tačiau negaliu teigti, kad patys rinkimai mane nuvylė, man teko daug bendrauti su žmonėmis ir, manyčiau, kad esu daugiau politikas nei verslininkas. Nes man tarnauti žmonėms, įgyvendinant jų lūkesčius, yra žymiai maloniau, nei užsiimti verslo projektais. Šia prasme rinkimai mane pakylėjo, tačiau nuvylė kitkas. Norėčiau, kad ta rinkimų kova būtų sąžininga, bet čia net protu sunku paaiškinti, kad tokie dalykai galėtų vykti XXI amžiuje.

Universitetas prarado šansą

– Nepaisant to, jūs po pastarųjų rinkimų labai aktyviai dalyvavote ir dalyvaujate miesto gyvenime. Ką bandėte daryti ir kas jums nepavyko?

– Prie daugumos iniciatyvų, kurios vykdomos mieste, esu prisidėjęs ir aš. Tačiau manau, kad Klaipėdoje viskas vyksta pernelyg lėtai. Reikia suvokti, kad gyvename globaliame pasaulyje ir taip užsidarius gyventi nebeįmanoma. Šiandien akivaizdu, kad miestas mažėja. Per 10 metų Klaipėdoje neliko 40 tūkst. žmonių. Neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų yra jauno amžiaus. Nors, anot statistikos, vidutinis darbo užmokestis Klaipėdoje yra vienas didžiausių Lietuvoje, net didesnis nei Kaune. Tai kyla klausimas, jei tokie geri atlyginimai, kodėl žmonės iš Klaipėdos išvažiuoja?

– Ką, jūsų nuomone, pirmiausia Klaipėdoje reikėtų sutvarkyti?

– Politikams ir yra užduotis sutvarkyti švietimą, turiu galvoje Klaipėdos universitetą (KU). Universitetas, žinoma, sėkmingai gali gyvuoti ir su 3 tūkst. studentų, verslo įmonės gali bendradarbiauti ir su mažesne mokslo įstaiga, bet, jei mes jau norime lygintis bent su Kaunu, studentų Klaipėdoje turėtų būti keliolika tūkstančių. Kažkada KU turėjo 10 tūkst. studentų. Tą galima pasiekti ir dabar.

– Kaip tai padaryti?

– Kai prasidėjo aukštųjų mokyklų reforma, aš pats buvau įtikinęs tris universitetus, kad jie jungtųsi prie KU, tačiau klaipėdiečiai nesugebėjo tuo pasinaudoti. Šansas buvo praleistas. Iš paties KU nebuvo parodyta iniciatyvos, tiesa, dabar jau ir senojo rektoriaus nebėra, ir universiteto taryba kita. Bet visada yra kitų galimybių. Ir jei miestas nori, kad į jį grįžtų jauni žmonės, tai KU klausimą turi neatidėliotinai spręsti. Dar vienas pavyzdys. Rodžiau didelę iniciatyvą, kad Klaipėdos "Žemynos" gimnazija taptų universitetine, nes Vilniaus ir Kauno universitetinės gimnazijos labai gerai reitinguojamos ir pasiruošia sau būsimus studentus. Tai KU per ketverius metus niekaip negalėjo tos problemos išspręsti, juolab kai pati gimnazija to nori, o abi įstaigos yra kaimynystėje. Ir dar klausiame, kodėl jauni žmonės išvažiuoja?

Iniciatyvos kapojamos kirviais

– Kas, jūsų manymu, pritrauktų žmones į Klaipėdą?

– Manyčiau, sutvarkius viešojo transporto sritį, Klaipėda taptų patrauklesnė gyventojams. Apie tai, kad senjorams viešasis transportas turėtų būti nemokamas, net nekalbu. Talino pavyzdys parodė, kad iš to galima gauti didelę naudą. Juk patys matome, kad jau vien pagerėjęs susisiekimas su Palangos oro uostu duoda rezultatą. Norėtųsi, kad Klaipėda neliktų uždaras miestas. Kalbu ir apie keltų liniją su Gdansku, ir geležinkelio atšaką su Ryga. Viskas yra įmanoma, tik reikia geros valios. Jeigu miestas susitvarkytų susisiekimo problemą, iš paskos pajudėtų ir visi verslai, kad ir konferencinis, medicininis ar klasikinis turizmas. Kalbėdami apie Klaipėdą džiaugiamės, kad čia gera gyventi, nes nėra spūsčių, yra jūra, labai geri dviračių takai, mes tikrai turime labai daug pranašumų, bet jų neišnaudojame.

Mes tikrai turime labai daug pranašumų, bet jų neišnaudojame.

– Jūs esate Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentas, kuriam pavyko įtikinti jaunuosius krepšinio talentus karjeros siekti čia, o ne užsienyje. Galbūt šitą jūsų modelį būtų galima pritaikyti ir Klaipėdai mėginant sustabdyti emigraciją?

– Taip, mums pavyko sustabdyti jaunų Lietuvos krepšinio talentų išvykimą svetur. Visi jie dabar renkasi karjerą čia, renkasi studijas Lietuvos universitetuose. Tai pavyko padaryti, pasitelkus krepšinio žvaigždes, parodėme ir krepšininkų tėvams, ir žaidėjų agentams, kad Lietuvoje iš tiesų yra geros sąlygos tobulėti. Per tuos 10 metų su Lietuvos studentų rinktine mums dukart pavyko tapti pasaulio čempionais. Taigi galiu teigti, jog sustabdyti klaipėdiečius, kad jie neišvažiuotų iš Klaipėdos, ar susigrąžinti išvažiavusiuosius yra žymiai lengviau. Tik čia reikia bendrų pastangų – ir politikų, ir visuomenininkų, ir verslininkų, ir universiteto, kad visi keltų miesto įvaizdį. Jei mums tai pavyktų, galėtume daryti stebuklus.

Iniciatyvų valdžiai nereikia?

– Manau, kad atėjusi nauja valdžia išnaudos Klaipėdos privalumus, nes Klaipėda yra labiausiai neišnaudotas miestas. Kai kurie jauni klaipėdiečiai savo ateitį sieja su Vilniumi. Be to, kyla naujas miestas žvaigždė – Kaunas. Dabar visų žvilgsniai yra nukreipti į Kauną. Manau, kad ir Klaipėda galėtų tokia tapti, tik nauja miesto valdžia turėtų pakeisti strateginį mąstymą. Klaipėdos savivaldybėje yra daug protingų, energingų ir supratingų žmonių. Ir Vydūno paminklo bei skvero projektas parodė, kad galima susivienyti ir padaryti gražių darbų. Dabar susidaro įspūdis, kad tarp miesto ir uosto vyksta amžina kova. Galimas dalykas, kad miestas ten, kur reikia, nesugeba apginti gyventojų interesų, o ten, kur reikėtų ieškoti kompromisų, nepajėgia jų rasti. O tai yra įmanoma.

– Kalbate apie kompromisus. Ar dėl užsitęsusių Klaipėdos muzikinio teatro statybų irgi kaltas biurokratinis vangumas?

– Prieš 10 metų prasidėjus krizei, naujo Klaipėdos muzikinio teatro idėja buvo beveik palaidota, bet man asmeniškai tada pavyko įtikinti A.Kubiliaus vyriausybę, kad Muzikinio teatro Klaipėdai reikia. Ir labai džiaugiuosi, jog statybos prasidėjo. Tik gaila, kad tas pastatas, kuris galėjo stovėti jau seniai, statomas tik dabar. Juk tada ir ES lėšas panaudoti buvo daug didesnės galimybės. Didelė klaida buvo ta, kad mieste iš pat pradžių nebuvo susitarta dėl vietos Muzikinio teatro statybai, iššvaistytas laikas, kai buvo nuspręsta, kad teatrą reikia statyti Memelio mieste. Supratau, kad idėja nereali, nujaučiau, kad verslas ten turi kitų interesų. Taip ir išėjo – jie bankrutavo, bet buvo prarasta labai daug laiko, ir viskas grįžo į tą pačią vietą, kurioje ir buvome. Pats asmeniškai dėjau pastangas, kad šitas projektas išjudėtų, įtraukiau net megažvaigždes, tarp jų – Violetą Urmanavičiūtę, bet miesto politikai neparodė geros valios. Jutau didelį pasipriešinimą, negaliu nuspėti net priežasčių. Juk tas teatras galėjo būti pastatytas net anksčiau nei Palangos koncertų salė. Aišku, statybos kada nors baigsis, bet kiek laiko prarasta? Tokiame mieste gyvenantys žmonės daug ką praranda. Bet mums reikėtų vytis. Ir tai įmanoma. Matau, kad klaipėdiečiai yra dideli miesto patriotai, turi daug idėjų ir energijos ir jiems reikia tą leisti daryti. Ir tas entuziazmas – viena pagrindinių varomųjų jėgų. O dabar dauguma nusivilia, susidūrę su biurokratizmu.

– Susidarė įspūdis, jog kad ir ką jūs darydavote miesto labui, susidurdavote su dideliu pasipriešinimu, kaip manote, kodėl?

– Tą ypač jaučiau, kai buvau miesto tarybos narys ir Strateginės plėtros komiteto pirmininkas. Supratau viena: mažai yra dalykų, kur kas nors gyvenime tavo pasiūlymų lauktų ar tau padėtų.

Palinkėjimas būsimiems politikams

– Jūsų požiūriu, koks būtų pats blogiausias scenarijus po savivaldybių rinkimų Klaipėdai?

Labai norėtųsi tikėti, kad dugnas jau pasiektas.

– Man norėtųsi tikėtis, kad tas blogiausias scenarijus jau dabar yra. Labai norėtųsi tikėti, kad dugnas jau pasiektas. Tačiau net ir tie politikai, kurie dabar yra, kažkiek keičia savo mąstymą, suprasdami, kas vyksta, nes juk dabar tarpusavyje konkuruoja ne tik įmonės, bet ir miestai. Mes esame globalaus pasaulio dalis, kur žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, todėl reikia juos saugoti. O Klaipėda turi labai daug pranašumų prieš kitus miestus, ir mes turime moderniai protingai juos pristatyti. O išvažiuojantys žmonės parodo, kad kažkas mieste daroma ne taip. Tai – politikų darbo įvertinimas, kuris parodo, ar jie moka gyventi koja kojon su laiku, ar jie gyvena sau, o miestiečiai gyvena savo gyvenimą. Ir jei jie neranda sąlyčio taškų, žmonės ieško, kur jiems būtų gyventi geriau, o ne dalyvauti kažkokiose biurokratinėse kovose. Laikas dabar yra pinigai tikrąja ta žodžio prasme – jei žmogus pajaučia, kad ten jis nėra pageidaujamas ar laukiamas, jis tiesiog išvažiuoja.

– Ko palinkėtumėte būsimiems savivaldybės politikams?

– Apmaudu, kad kai kurie žmonės į politiką žiūri kaip į darbo biržą. Jie nori tik tam tikram laikui susikurti sau darbo vietą. Tokiu atveju jie sprendžia tik savo asmeninius reikalus miesto sąskaita ir, neabejotinai, nuvilia rinkėjus. Reikėtų nuoširdaus, nuoseklaus, sąžiningo darbo, galbūt ir su tam tikru kai kurių jėgų pasipriešinimu, bet miesto interesus reikia ginti iki galo. Reikia jausti tarnystę klaipėdiečiams, kad jie tavimi pasitikėjo.

– Nepaisant, kad atsisakote politinės veiklos, ar ir toliau dirbsite miesto labui?

– Neidamas į rinkimus, tikrai neatribosiu savęs nuo miesto gyvenimo. Ir nebūnant tarybos nariu galima daug nuveikti miesto labui. Galbūt atsiras naujų lyderių. Būna, kad ir senieji keičiasi. Ar persigalvosiu dėl dalyvavimo rinkimuose? Tikrai  ne. Žinau, kad yra žmonių, kurie už mane balsuotų, bet esu apsisprendęs eiti kitu keliu.