V. Kovalenka – keturių kariuomenių karys | Diena.lt

V. KOVALENKA – KETURIŲ KARIUOMENIŲ KARYS

Žmogus, kuris per minutę gali perskaityti pusę tūkstančio ar net daugiau žodžių, kurio apsiskaitymas ne kartą jam lėmė keistų sutapimų. Dar daugybe paradoksaliai skambančių apibūdinimų galima būtų pristatyti ne vieną dešimtmetį Klaipėdoje gyvenantį ukrainietį Vladimirą Kovalenką.

Su ginklais – nuo mažumės

– Iš kur esate kilęs? Kokioje šeimoje augote?

– Gimiau ir augau pačiame Kijeve. Tėvo nesu matęs, jis kaukazietis, lezginas, nebuvo vedęs mano mamos. Mama dirbo labai sunkiai už menką atlyginimą – valytoja, slauge ligoninėje. Vaikystėje buvau mamos lepūnėlis, bet tapau labai vyriškos profesijos atstovu.

– Tai gal buvote mokykloje pirmūnas? Nuo mažens domėjotės karyba?

– Iš devintos klasės mane išvarė. Tiesiog mus mokė taip, kad nieko neišmoktume. Tada dar neturėjau patraukimo mokytis. Dar būdamas nepilnametis pradėjau dirbti aviacijos gamykloje frezuotoju. Be to, pusmetį dirbau ginklų remonto dirbtuvėje. Taip oficialiai nuo 15 metų pradėjau domėtis ginklais. Neoficialiai su ginklais susipažinau gal būdamas septynerių. Mat mes gyvenome analogiškame Klaipėdos Žvejybos uostui rajone, vadinamame Šuliauka. Kijeviečiai žino, kad tai – banditų rajonas. Ten ginklus matė kiekvienas – nuo mažo iki didelio. Po karo sausame grunte jų buvo galima rasti visokių ir labai geros būklės. Vaikystėje išmokau itin greitai skaityti. Mano šviesaus atminimo mama dirbo senelių prieglaudoje, kur buvo milžiniška biblioteka, turėjau galimybę skaityti viską, kas tik mane ten domino. O vėliau, jau suaugęs, lankiau greitojo skaitymo kursus. Per minutę perskaitau apie 500 žodžių, tai yra maždaug puslapis, o jeigu tekstas labai įdomus, tokį žodžių kiekį "praryju" per pusę minutės.

– Kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas?

– Mama labai norėjo, kad studijuočiau mediciną. Mokiausi Kijevo medicinos mokykloje, po to pusmetį padirbėjau greitojoje medicinos pagalboje felčeriu-akušeriu. Man teko priimti penkis gimdymus, ir visi penki mano naujagimiai – berniukai. Mamytės buvo labai patenkintos. O tada mane paėmė į sovietinę kariuomenę. Tiesą sakant, mano mokslai medicinos mokykloje buvo mamos planas, kad būtų lengviau tarnyboje. Patekau į Baltijos jūros karo laivyną, tarnavau Liepojoje. Laive buvau vienas medikas, tiesiogiai pavaldus "starpomui" – kapitono padėjėjui. Kiekvieną rytą po rikiuotės ir vėliavos iškėlimo mano viršininkas pasakydavo tą pačią frazę: "Nu, daktare, tu vis tiek neturi, ką veikti, eik padėk bocmanui." Kitą dieną ta pati frazė baigdavosi paliepimu krauti sviedinius ar dirbti vis kitus darbus. Taip per trejus metus įgijau devynias karines specialybes.

Lemtingą pažintį lydėjo mistika

– Atitarnavote būtinąją tarnybą, bet civiliu netapote, likote laivyne. Negi taip patiko būti kariškiu?

– Grįžau namo, susirinkau reikiamus dokumentus, turėjau puikią charakteristiką ir susiruošiau stoti į medicinos institutą, bet kad ir kiek bandžiau, neįstojau. Kol vieną kartą geras pažįstamas paklausė manęs tiesiai šviesiai, ar turiu pinigų kyšiui. Minėjo bene penkis tūkstančius rublių. Žinoma, neturėjau. Aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis Ukrainoje buvo toks, kaip Lietuvoje dešimtasis: korupcija, vagystės, banditizmas, o be blato nebuvo nieko. Dirbau greitojoje kaip išprotėjęs, nes už vieną etatą mokėdavo tik 72 rublius. Supratau, kad kito kelio, kaip grįžti atgal į kariuomenę, neturiu. Taip antrą kartą atsidūriau Liepojoje. Ir ten nebuvo viskas medumi tepta. Bet buvo ir laimingų momentų, pavyzdžiui, ten sutikau savo būsimą žmoną – palangiškę žemaitę Danutę.

– Ar ši istorija romantiška?

– Ji ne tik romantiška, bet ir mistiška. 1983-iųjų gegužės 8 d. išvedžiau pasivaikščioti šuniuką. Paprastai vaikštinėdavome aplink namą, o tą dieną nuėjau apie 10 kilometrų į pietinį Liepojos rajoną ir – tiesiai į pliažą. Plakatas skelbė, kad už šunų vedžiojimą paplūdimyje baudžiama 25 rublių bauda. Bet mes vis tiek nuėjome prie jūros. Pamačiau merginą su ruda kalyte. Mano Tobikas – prie tos kalytės, aš ėmiau jį traukti. Girdžiu, mergina lietuviškai sako: "Koks negeras dėdė, neleidžia savo šuniukui su mumis susipažinti." Nors nemokėjau lietuvių kalbos, bet viską supratau. Tą pačią dieną nuėjome su ja į kiną, o po savaitės padavėme pareiškimą tuoktis. Sutapome kaip du dantračiai, per 34 metus nė karto nebuvome susipykę. Mistiškų istorijų mano gyvenime būta ne vienos. 1984 m. mums gimė mūsų jaunėlis sūnus Andrius. Liepojoje tuo metu buvo labai baisi gimdykla, siautėjo streptokokas, stafilokokas ir visi kiti "kokai", ligoninė buvo sena, pastatyta dar 1880 m., tad naujagimiai neretai mirdavo. Nenorėjome rizikuoti, nusprendėme, kad gimdysime Klaipėdoje. Kai artėjo lemtinga diena, susiruošėme į Lietuvą autobusu. Kažkur ties Rucava nei iš šio, nei iš to pasakiau, kad man rodos, jog Lietuva pirmoji išstos iš Tarybų Sąjungos. Galbūt bus įstatymas, kad šioje šalyje gimusieji gaus Lietuvos pilietybę, ir mūsų vaikas bus tarp jų. Turiu pasakyti, kad tada dar net Sąjūdžio nebuvo. Vaikas laimingai gimė, buvo pakrikštytas katalikų bažnyčioje, o vėliau mano pranašystė išsipildė.

Kalbos mokėsi iš komandų

– Gal tada ir sugalvojote persikelti į Klaipėdą?

– 1986-aisiais atėjo laikas man pratęsti tarnybos sutartį, bet tada mane apėmė nuojauta, kad reikia mesti kariuomenę ir bėgti kuo greičiau. Jaučiau, kad Baltijos šalys ilgai sovietiniame katile nebenorės būti. Mano šeima tada jau gyveno Klaipėdoje, mama pasikeitė butą Kijeve į būstą Liepojoje, o po to – į butą Klaipėdoje. Čia įsidarbinau fotoateljė, o netrukus bendradarbis pakvietė padirbėti ir Jūrų muziejuje. Kolegos fotografuodavo turistus, kol jie apžiūrinėdavo muziejų, mes padarydavome nuotraukas, po valandėlės jas jau įteikdavome. Taip atėjo Sąjūdis ir nepriklausomybės priešaušris. Tarybiniai turistai nustojo važiuoti į Lietuvą ir į Klaipėdą, taip žlugo verslas. Jeigu būčiau likęs Latvijoje, būčiau stojęs į latvių savanorių būrius. Man buvo ne tiek svarbu, su kuo būti, kiek prieš ką kovoti.

– Taip tapote savanoriu. Sausio 13-osios medalis byloja, kad dalyvavote Sausio įvykiuose. Prisiminkite apie tai.

– Sausio 13-osios naktį man paskambino Leonidas Tregubas, pakvietė ir mes kartu nuskubėjome prie savivaldybės. Kitą dieną prie Girulių televizijos bokšto sutikau savo pažįstamą buvusį batsiuvį, jis suprato mano nuotaikas, paklausė, ar sutikčiau šlietis prie savanorių, ir pažadėjo paskambinti. Ir paskambino, taip aš įstojau į savanorius. Pamačiau, kokie berniukai stojo, ir supratau, kad būtinai ir aš turiu taip pasielgti. Tie vaikai ne tik nebuvo rankose ginklo laikę, bet ir matę. O aš jau turėjau 20 metų patirtį ir dar šiek tiek išmaniau apie ginklus. Mane, kitatautį, vyrai sutiko labai draugiškai, o juk aš tada dar nemokėjau lietuvių kalbos. 1991 m. vasario 22 d. mes išvažiavome į Vilnių, Aukščiausioje Taryboje pakeitėme kauniečius. Netikėjome, kad grįšime gyvi. O aš buvau tuo beveik tikras. Mes apsimetėme statybininkais, kad pakeliui nesulaikytų. Parlamento saugotojai turėjo vienintelį karabiną, kurį davė A.Brazauskas. Visas pastatas buvo užminuotas, po kiekviena laiptų pakopa buvo po kilogramą trotilo, bakai su benzinu. Tada buvo aišku, jeigu prasidėtų rimta kova, gyviems išeiti šansų nėra. Jei būčiau patekęs sovietinės kariuomenės kariams į rankas, būtų manęs gyvo nepaleidę.

– O kaip jūs bendravote, jei nemokėjote lietuvių kalbos? Ar nekilo kokių nesusipratimų dėl to?

– Pamenu, po budėjimo nuvažiavome į Antakalnio kapines, kur palaidotos Sausio 13-osios aukos. Klaipėdos savanorių kuopos vadas Viktoras Dambrauskas sukomandavo: "Ramiai!" Aš sukau galvą, ką jis sako. Matau, kad visi pasitempė, supratau – "smirno". Tokiu pat būdu išmokau ir kitų žodžių. Kai grįžome po to budėjimo, pradėjo kurtis rimta savanorių kariuomenė. Tapau Mokomojo skyriaus jaunesniuoju specialistu. Labai paslaptingai skambančios pareigos. Iš tiesų buvau ginklininku.

– Baimės nebuvo stoti į tokią kariuomenę?

– Man buvo viskas aišku, kas būtų, jeigu ką. Bet labai ryškiai supratau, kokių baimių turėjo kiti, kai pas V.Dambrauską atėjau pasirašyti sutarties. Šalia manęs prie kabineto sėdėjo jaunas vyrukas, norėjo įsidarbinti vairuotoju. Prieš man pasirašant pareiškimą vadas įspėjo, kad pagal sovietinius įstatymus man gali grėsti 10 metų įkalinimas griežto režimo sąlygomis. Po šių žodžių būsimojo karo mašinų vairuotojo neliko. Kiekvieną vakarą skambino jedinstveninkai, grasindavo, kad ateis ir pakars mane. Tuo metu tvarkiau seną vokišką mauzerį. Ne tik sutvarkiau ginklą, bet ir šovinių jam parinkau. Kai vėl taip bandė mane pagąsdinti, telefonu aš jiems pasakiau, kad laukiu jų, tik ne visi išeis, nes turiu ginklą. Tuo gąsdinimai baigėsi.

Nurašytos knygos pravertė

– Po to dar buvo Rugpjūčio pučas. Tai taip pat buvo įtemptas metas.

– Rugpjūčio pučo Rusijoje metu buvome aptarę, kaip palaikyti ryšį, kur slėptis. Partizaninis karas tada jau prasmės neturėjo. Beje, būtent dėl domėjimosi partizaniniu karu kartą man teko patirti įdomią istoriją. Dar tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje sužinojau, kad išleista Ernesto Che Guevaros knyga "Partizaninis karas". Paprašiau bibliotekininkės ją rasti. Kai kitą kartą atėjau į biblioteką, radau sėdintį "asabistą" ir skaitantį mano skaitytų knygų kortelę. Apsimetė, kad užsuko atsitiktinai, aš jam  pasakiau, jog suprantu, kuo jis domisi, bet patikinau, kad nesiruošiu ką blogo daryti, tik įdomu paskaityti E.Che Guevarą. Jis, žinoma, tvirtino nieko tokio nepamanęs, bet tos knygos taip ir neperskaičiau, nes ją visą laiką kažkas iš aukštų karininkų "skaitė".

– Dėl pomėgio skaityti turbūt esate pakliuvęs į ne vieną įdomią istoriją?

– Tai jau taip. Kartą atvažiavo tikrintojas, apžiūrėjo popierius, užsuko į biblioteką ir visiškai atsitiktinai ištraukė iš lentynos "Tarybinės enciklopedijos" B raidės tomą. Atverčia, o ten – tikras siaubas – Tarybų Sąjungos maršalas Lavrentijus Berija, portretas su visa uniforma. "Zampolitas" iš išgąsčio tapo mėlynai raudonas. Jam davė savaitę "padėčiai sutvarkyti". Jis paprašė, kad aš sutvarkyčiau biblioteką. Iš enciklopedijos iškirpau L.Beriją, J.Staliną, bet neišmečiau, gruzinai neblogai sumokėjo už tokią dovaną. Daugiau davė už L.Beriją, nes jo portretas, ypač su uniforma, buvo retenybė. Toje bibliotekoje radau išminuotojo, inžinerinės tarnybos, maskuotės vadovėlius. Jie buvo skirti tarnybiniam naudojimui. Tuomet, dar 1985 m., paėmiau tas knygas, net pats nežinodamas kodėl, bet tada šovė mintis, kad jų man gali prireikti partizaniniam karui. Mintis buvo visiškai absurdiška, bet pranašiška. Vėliau, kai jau tarnavau Lietuvos savanoriu, mane pasiuntė į Vilnių, ginklininkų išminuotojų kursus. Mums ten viską aiškindamas majoras kaip vaizdinę medžiagą naudojo visokius pagaliukus. Kai jam pasakiau, kad turiu tokias knygas, paprašė kuo  greičiau jas atvežti. Va, taip tų nurašytų knygų prireikė.

– Ar žmona niekada nedraudė arba bent neatkalbinėjo jūsų nuo noro būti ten, kur pavojai?

– Rinkdamasis nepriklausomos Lietuvos pusę jai pasakiau: "Jeigu ką, tai bent vaikams nebus dėl manęs gėda."

Kalbininkų išmonių nepaisė

– Minėjote, kad tarnavote keturių valstybių kariuomenėje. Kaip tai suprasti?

– Tarnavau sovietinėje kariuomenėje. Paskui tapau Lietuvos savanoriu. Kai įsikūrė Dragūnų batalionas, tapau vado pavaduotoju. Buvo sunku, nes sausumos tarnybos visai nepažinojau. Kai buvo kuriama karinė flotilė, į Klaipėdą atplaukė  du Lietuvos laivai iš mano buvusios tarnybos vietos – Liepojos. Flotilės admirolas Raimundas Saulius Baltuška pasiūlė man pereiti į lietuvišką karo laivyną. Dabar galiu atvirai pasakyti, kad patys laimingiausi mano gyvenimo metai buvo tie ketveri, kai tarnavau Lietuvos kariniame laivyne. Buvo labai stiprūs puskarininkiai, beveik visi buvo tarnavę atominiame laivyne. Kūrėme lietuvišką karo žodyną, dokumentus. Iš rusiško karinio biurokratinio leksikono viską išversti į lietuvišką, tai buvo nepaprasta užduotis. Kartą atvažiavo kalbininkai ir ėmė taisyti mūsų žodyną. Daug kas jiems tada užkliuvo, sakė,kad net inkaras esąs tikrų tikriausias germanizmas. Liepė inkarą vadinti dugniakabliu. Tris kartus klausiau, kaip teisingai rašyti tą žodį, bet jis neprigijo, kaip ir daug kitų.

– Paminėjote dvi kariuomenes, o kokios dar dvi?

– 1994 m. Vokietijoje, Noištate, mokiausi vokiečių techninėje karo laivyno mokykloje. Paskutinė mano kariuomenė buvo karybos istorijos klubo kūrėjo Egidijaus Kazlauskio sukurtas pirmas prūsų lietuvių Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas. Turiu keturis laipsnius: mičmanas tarybiniame laivyne, jūrų leitenantas Lietuvos kariniame laivyne, pas vokiečius – vyresnysis jūrų fendrichas, o karybos klube – oberfejerverkeris, tai yra šaudantysis iš patrankos. Pačiam sunku patikėti, nes vaikystėje buvau tikras mamytės sūnelis.

– Ar buvo sunku palikti kariuomenę?

– Viskam savo laikas. Mano amžiaus žmogus kariuomenėje būtų našta kovos draugams. Jeigu būčiau jaunesnis, galbūt dabar būčiau Ukrainoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1950 m. kovo 3 d. Kijeve.

1967–1970 m. mokėsi Kijevo 1-ojoje medicinos mokykloje.

1970–1973 m. pašauktas į būtinąją karinę tarnybą, tarnavo Baltijos karo laivyne laivo felčeriu.

1975–1986 m. tarnavo liktiniu Baltijos karo laivyne laivo felčeriu.

1986 m. pradėjo dirbti fotografu Klaipėdos buities aptarnavimo kombinate.

1991 m. pavasarį įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT).

1992 m. pavasarį tapo 7-ojo dragūnų bataliono vado pavaduotoju, o nuo 1992 m. lapkričio tarnavo Karinėse jūrų pajėgose fregatos F-11 "Žemaitis" laivo felčeriu.

1996 m. išėjo į pensiją ir vėl įstojo į KASP, tarnavo savanoriu iki 2005 m.

Dabar – Klaipėdos 3-iosios Jūrų šaulių rinktinės nerikiuotės šaulys.

Žmona – Danutė, sūnūs – Andrius ir Aleksandras.

GALERIJA

  • Žaidimai: dalyvavimas karybos istorijos klube vyrui tapo savotiška širdies atgaiva.
  • Personažas: V.Kovalenkai yra tekę vaidinti vokiečių Klaipėdoje kurtame nuotykių filme, jis įkūnijo žydą pirklį.
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Aleks

Pažistu jį, iš S.K.A.T. laikų nuo 1994m , atrode padorus ir išsilavinės, o pasirodo daug ko nežinojau apie jį, "persidaželis", kokia valdžią maitina tokiai ir tarnauja. Šlikštu.

Šovinys

Ukrainiečių ir mūsų amžinoji grėsmė yra Rusija .

Justas

Baisu , su tokiu kariuomenių jūreivi , atsisukus gali gauti kulka į nugara. Viena žodis iždavykas!!
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS