T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

AKTOREI VISAS GYVENIMO NEGANDAS PADEDA ĮVEIKTI KŪRYBA

2024-01-28 12:00
diena.lt inf.

Kaunietė Erika Laurinavičiūtė-Šuklinskienė gyvenime patyrė ir šilto, ir šalto. 45-erių metų moteris įsitikinusi, kad svarbiausia jos gyvenimo istorijoje yra ne tai, kas buvo, bet tai, kas yra ir kokią žinią ji nori nešti žmonėms. Šiandien Erika save pristato kaip aktorę, pirštininių lėlių, kaukių, eilėraščių kūrėją, ir sako, kad tik kūryba gali išgelbėti žmogų nuo blogų minčių.

Palydėjo draugę ir liko

Erikos vaikystė prabėgo problemiškoje aplinkoje, kurioje ji nesijautė saugi. Tėtis gėrė, anksti paliko šeimą. Mama sunkiai dirbo norėdama išmaitinti keturis vaikus, dažnai panirdavo į depresiją, net bandė žudytis.

Mergaitei teko, kaip sakoma, ragais ir nagais kabintis į gyvenimą pačiai. „Baigiau tik vidurinę ir tai vos vos, nes mokslams trukdė kūrybinė veikla, kurią be proto mėgau ir kuri buvo mano vienintelis išsigelbėjimas nuo pražūties. Tai buvo pasaulis, kuriame jaučiausi saugiau nei namie“, -- atvirai pasakoja ji.

Nuo dešimties metų mergaitė pradėjo lankyti lėlių teatrą „Nykštukas“, kuriam vadovavo Jūratė ir Darius Armonavičiai. „Įdomiausia šioje istorijoje, kad į aktorių atranką lydėjau klasės draugę, tačiau gavau lėlę į rankas ir aš. Kaip šiandien prisimenu – paršiuką. Paprašė pasakyti eilėraštį, o aš iš to jaudulio neprisiminiau nė vieno. Tada liepė padeklamuoti bent „Mano batai buvo du, vienas dingo – nerandu.“ Pamenu, žiūriu su ta lėle į batus ir sakau: „Tačiau pas mane tai abudu batai…“ – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad nuo tų laikų teatras ją lydi visada, daugiau nei 35-erius metus.

Erika prisimena, kad, vos paėmusi lėlę į rankas, pajuto joje gyvybę. Ir šiandien, sako, lėlė gali būti negraži, bet įkvėpk jai gyvybę, pradėk su ja vaidinti, ją žaidinti – kaipmat viskas pasikeis: tave apspis vaikai, susidomėję vartys akutes, bandys ją paliesti, prakalbinti.

Paprasta: „Nereikia vaikų gelbėti nuo ekranų – tik su jais užsiimti“, – aiškina pirštinines lėles siuvanti ir su jomis vaidinanti aktorė E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė. / T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dramos būrelio vadovė

Kai mokėsi mokykloje, Erika skaitė eiles, pati kūrė eilėraščius, vedė renginius. Tačiau svarbiausia, kad būdama keturiolikos ji jau turėjo savo dramos būrelį „Zuikutis“. „Kadangi tada jau lankiau „Nykštuko“ lėlių teatrą, pamaniau, kad būtų visai neblogai suburti vaidinti mėgstančius vaikus. Buvusi dramos būrelio vadovė nebenorėjo tęsti veiklos. Todėl mokyklos skelbimų lentoje paskelbiau, kad organizuoju dramos būrelį. Į atranką neatėjo niekas. Tačiau aš nepasidaviau ir paprašiau pavaduotojos, kad leistų pereiti per pradinukų klases ir juos pakviesti. Idėja suveikė: atėjo gal 30. Nors vėliau dalis atkrito, bet šitaip prasidėjo mano, kaip dramos būrelio vadovės, karjera“, – pasakoja E. Laurinavičiūtė-Šuklinskienė.

Pavaduotoja paauglei davė žurnalą, ji galėjo lankytis mokytojų kambaryje, o kai merginai suėjo šešiolika, mokykla ją oficialiai įdarbino. Erikai džiugu, kad, atsiradus socialiniams tinklams, keli buvę aktoriukai ją susirado ir šiandien visi smagiai bendrauja, dalijasi prisiminimais.

Prisiminti išties yra ką: aplankyta daug festivalių, laimėta daug garbingų prizų. „Net „Kauno diena“ tais laikais apie mus rašė“, – didžiuodamasi kalba Erika, drauge su vaikais tuomet kūrusi kostiumus, rašiusi scenarijus, vaidinusi spektakliuose pati.

Po mokyklos ji labai norėjo stoti į aktorinį, tačiau mama neturėjo galimybės išleisti dukros studijuoti į kitą miestą. „Dabar gailiuosi, kad nepabandžiau, nors, kita vertus, neturiu jokių rėmų – jaučiuosi laisva. Paskubomis įstojau į taikomosios dailės mokyklą. Nebaigiau… Tačiau visko, ko įvairiais gyvenimo etapais išmokau: teko dirbti ir parduotuvėje, ir kioske, ir siuvykloje, dabar ant pečių nenešioju: viską panaudoju „Drakoniuko“ dramos teatre, kuriame šiuo metu dirbu“, – vardija laisvos asmenybės pranašumus savamokslė aktorė. Anot jos, žmogus gali būti nebaigęs jokių universitetų, bet jei turės noro, motyvacijos ir gabumų gilintis į jį dominančią sritį – rezultatai bus stulbinantys.

Tarp Erikos pirštininių lėlių nerasite dviejų tokių pačių – skirsis jų charakteris, išvaizda / T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš likučių – pirštininės lėlės

„Drakoniuko“ teatre Erika dirba jau penkiolika metų ir su spektakliukais mažiesiems važinėja po visą Lietuvą.

Paklausta, kada jos gyvenime atsirado pirštininės lėlės, susimąsto. Gal dar vaikystėje, lėlių teatre „Nykštukas“... Vadovai mokė savo auklėtinius ne tik vaidinti, bet ir siūti lėles, kostiumus, gaminti dekoracijas. Paskui buvo laikas, kai Erika kūrė šeimos gyvenimą – paliko teatrą, mokslus, ištekėjo, pagimdė dukrelę, bandė kabintis į gyvenimą ir dirbti visokiausius darbus. Kai prieš penkiolika metų vėl grįžo į sceną, netikėtai prisiminė lėles. „Drakoniuko“ teatro vadovė skatino aktorę ne tik vadinti, bet ir užsiimti kūryba – daryti dekoracijas, tapyti širmas, siūti kostiumus.

Žmogus gali būti nebaigęs jokių universitetų, bet jei turės noro, motyvacijos ir gabumų gilintis į jį dominančią sritį – rezultatai bus stulbinantys.

„Nuo to siuvimo vis likdavo nedidučių medžiagų skiaučių, kurias išmesti man būdavo gaila. Šovė į galvą mintis padaryti iš jų kelias pirštinines lėles. Įkvėpimo pagauta pasiuvau išsyk tris: lapę, drugelį ir uodę“, – prisimena kūrybininkė, tąkart padėjusi lėles į spintą.

Ištraukė jas tik tuomet, kai pamatė menininkės Indrės Gražulevičiūtės-Vileniškės darbus. „Ji kolekcionuoja pelėdas ir lapes. Pakomentavau jos feisbuke, kad tokios lapės, kaip mano pirštininė, ji tikrai neturi. Greitai įvyko mainai: aš gavau jos paveikslą, o ji – mano lapę“, – juokiasi Erika, nuo to laiko pradėjusi ir vėl kurti pirštinines lėles.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo lėlyčių iki parodų ir edukacijų

Kai tarp dviejų moterų užsimezgė kūrybinė draugystė, iš jos gimė bendra paroda „Gyvas pasaulis“ – su Indrės paveikslais ir Erikos lėlėmis. „Kai įkvėpta šios smagios pažinties ėmiau intensyviai siūti pirštinines lėles, mano gyvenime prasidėjo dar vienas naujas etapas – ėmiau rengti parodas. Pirmoji įvyko Kaune, Vaikų literatūros muziejuje. Sužavėjo puiki atmosfera, malonios darbuotojos. Ten prieglobstį rado gal 30 mano lėlyčių“, – prisimena ji.

Paskui buvo antra, trečia, ketvirta parodos... Jos pylėsi kaip iš gausybės rago ir Erikos kurtos pirštininės lėlytės keliavo po visą Lietuvą. Bibliotekos, kultūros ar bendruomenių namai patys ją susirasdavo.

Vėliau pašnekovė pradėjo rengti mini spektaklius, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus. „Aš niekada nedalyvauju parodos atidaryme, bet stengiuosi atvažiuoti tada, kai ji baigiasi ir kai visi jau būna pamatę lėles, susipažinę su jomis. Dažniausiai tuomet su vaikais vaidiname lietuvių liaudies pasaką „Dangus griūva“, – pasakojo aktorė.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Raktas į vaiko širdį

Iš pradžių Erika gamino mažytes lėles, skirtas vaikų delnukams. Pabuvusi animatore „Visagino country“ muzikos festivalyje, nusprendė siūti didesnes, kad su jomis vaidinti galėtų ir suaugusieji. „Vienas vaikas, matau, pribėgęs prie lėlės, ją apsikabina, bučiuoja, o kitas – muša… Tuomet supratau, kad padedant lėlėms galima sužinoti, kaip vaikas jaučiasi, kokia jo emocinė būsena“, – savo atradimais dalijasi pašnekovė.

Nuo to karto jos tikslas – per lėles ieškoti ryšio su vaiku. Jei vaikas grįžta iš darželio liūdnas, paklaustas, kas jam yra, veikiausiai nieko neatsakys, bet jei tą patį klausimą užduos lėlė – tuomet gali įvykti mažas stebuklas. „Sykį svečiavausi mokykloje. Su pirmokais vaidinome „Dangus griūva“ ir – tik įsivaizduokite – lėlei pavyko prašnekinti visiškai nekalbančią mergaitę (bent taip sakė auklėtoja)“, – džiaugiasi Erika, šiuo metu besidominti vaikų psichologija.

„Dirbu ne tik teatre, bet ir bendruomeniniuose vaikų namuose, kuriuose yra aštuoni vaikai. Mes – kaip šeima: gyvename nuosavame name, turime savo kiemą, o vaikai – savo kambarius. Vedu jiems dramos pamokas, netgi baigiau specialius kursus, todėl nuo šiol galėsiu būti budinčia globėja – suteiksiu pirmąją pagalbą vaikams, ką tik paimtiems iš šeimos“, – naujais iššūkiais dalijasi pašnekovė.

Erika džiaugiasi, kad jos lėlytės rado vietą ir psichologų, psichoterapeutų kabinetuose. „Turiu puikių atsiliepimų, kad jos padeda vaikams lengviau atsiverti, išsipasakoti...“ – džiaugiasi jų autorė.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ėmė kurti lėles-žmones

Iš pradžių lėlininkė siuvo tik lėles-gyvūnus. „Per edukacijas parenku vaikams lėles pagal jų charkterius. Jei agresyvus – duodu į rankas kiškį, kad truputį nusiramintų, jei hiperaktyvus – kokią sraigę ar vėžlį, kad išmoktų susikaupti. Kokių įgūdžių vaikui trūksta, tokius ir tobuliname“, – aiškina Erika.

Neseniai jos feisbuke atsirado labai įdomus personažas – Bobulytė, kurią naujųjų laikų terminais jau būtų galima vadinti nuomonės formuotoja. Bobulytė eina pas kirpėją, renkasi kremus nuo raukšlių ar rekomenduoja vaistines arbatas nuo visokių negalavimų. Erika juokiasi, kad kol kas Bobulytė turtų šeimininkei neneša, bet ateityje – ką gali žinoti.

„Viskas atsitiko netyčia. Iš pradžių, kaip jau sakiau, aš nesiuvau žmonių, bet sykį gavau užsakymą sukurti dieduką, bobutę, anūkytę pasakai „Ropė“ – štai nuo jų viskas ir prasidėjo. Šiuo metu tarp mano lėlių-žmonių – net ir kantri muzikos tėvas Virgis Stakėnas. Vieną lėlę turi jis, o kitą – aš“, – išdidžiai aiškina Erika. Sėkmės įkvėpta ji pasiuvo ir lėlę, panašią į populiarų vaikų rašytoją Tomą Dirgėlą. Ateityje svajoja sukurti ir daugiau žymių žmonių lėlių: savo lėlišką prototipą jau sutiko turėti aktorė Nijolė Narmontaitė, atlikėjai Aušra ir Ramūnas Difartai. Kai svajonė taps tikrove, galbūt pavyks visus surinkti kartu ir surengti smagų koncertą.

Ar ne per daug sudėtinga kurti garsius Lietuvos žmones – politikus, atlikėjus, aktorius? Pasak kūrėjos, kuo sudėtingesnė lėlės idėja – tuo įdomiau. „Iššūkiai mane įkvepia, įkrauna…“ – tvirtina ji. Štai neseniai gavo užsakymą iš Kelmės muziejaus, kuris paprašė sukurti pirštininius personažus pasakai „Kaukai“ maždaug iš XVIII a. – žydą, ponią su ponu, turgaus bobų, kurpių su pačia. Teko ieškoti internete, kaip tokie žmonės galėtų atrodyti, būti apsirengę.

Kviečia pagalvoti apie kitus

Savamokslė siuvėja kurdama lėles nedaro jokių iškarpų. Siuva čia ir dabar. Todėl kiekvienas zuikis ar lapė – vis kitokie, turintys vis kitą charakterį. Erika džiaugiasi, kad mezgant lėlytėms drabužėlius jai talkina teta, kurios fantazijos ji taip pat neriboja.

Kai sunku, moteris kalbasi su savo lėlėmis. Projekte „Be spalvų“ ji drąsiai ir atvirai dalijasi savo istorija apie problemišką vaikystę, priklausomybę nuo alkoholio, kurią įveikė padedama žmonių iš Anoniminių alkoholikų bendrijos. Nusiraminimo tiek anksčiau, tiek ir dabar moteris ieško kūryboje.

Paklausta, ar dažnai būna liūdna, sutinka, kad neretai. Ją skaudina daugybė dalykų, šiandien vykstančių aplink mus. „Karai, vaikų pagrobimai, smurtas šeimose… Pati dirbu su vaikais, todėl atrodo neteisinga, kad jie turi visa tai patirti. Kūryba, kaip ir psichoterapija, padeda man nusiraminti. Kai būna labai liūdna, stengiuosi galvoti apie kitus žmones, padaryti jiems kažką gero…“ – receptą, kaip nepasiduoti blogoms mintims, atskleidžia ji.

Kodėl dalijasi savo pareitimi, jei paprasčiau būtų ją tiesiog pamiršti? Erika atvira: daug yra tokių, kaip ji, o moteris nori, kad žmonės išdrąsėtų, imtų kalbėti apie savo problemas, ieškotų pagalbos. „Aš pati daug metų buvau susisukusi į baimių kamuolį, nenorėjau apie tai šnekėti. Pasidalijus man palengvėjo, sulaukiau daug gerų žodžių, kurie įkvėpė, nuramino“, – sako ji.

Paklausta, ar įmanoma išgelbėti šiuolaikinių vaikų kartą nuo ekranų, Erika užtikrintai sako – taip. „Nereikia jų gelbėti, – priduria, – tik su jais užsiimti. Lėlė gali padėti vaikui valytis dantukus, valgyti sveikesnį maistą ir pan. Vaikus reikia užvesti ant kelio, sudominti, o tai padaryti turi suaugusieji“, – teigia lėlių kūrėja ir kviečia sekti ją „YouTube“ kanale, kur dalijasi smagiomis pirštininių lėlių pasakaitėmis.

T. Gudyno ir E. Laurinavičiūtės-Šuklinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Svajonė – kalbančios lėlės

Kas Erikai yra gera diena? „Turbūt, kai atsikeli ryte pailsėjusi, nes kartais budi prie globotinių naktimis. Kai atvažiuoji su teatriuku kažkur vaidinti ir matai plačias vaikų šypsenas. Po spektaklio išeini tokia įsikrovusi, kupina gerų emocijų, nors dalį savęs ir atidavei kitiems... – pasakoja pašnekovė. – Taigi man gera diena – jausmas, kad viskas gerai pavyko.“

Ateityje ji nori pabandyti pasiūti kalbančių lėlių, kurios gebėtų judinti burną. Tokios praverstų ir logopedėms. Galėtų rodyti vaikams, kaip dirba liežuvis. „Taip pat svajoju sukurti pirštininių vabalų ir medžių kolekciją. Viena moteris turi parašiusi pjesę apie vabaliukus, tai dabar suku galvą, kaip reikės pasiūti tuos dešimt medžių ir dešimt vabalų, kad būtų tikroviški...“ – dalijasi galvosūkiu aktorė. Tiesa, sunkūs iššūkiai jai tik į sveikatą: prajudina smegenis, lavina fantaziją ir kūrybiškumą.