Profesionali balerina Kristina Tarasevičiūtė, šokanti jau daugiau nei 30 metų, baletą laiko ir puikiausia meditacijos forma, leidžiančia pabėgti į visai kitokį pasaulį, bet kartu ir priklausomybe, apie kurią galvoji nuolatos ir su kuria gyveni septynias dienas per savaitę.

Atviras pokalbis su baleto soliste – apie įsimintiniausias patirtis, kasdienį režimą ir per daugybę metų pasikeitusį požiūrį į baletą.

– Kai užlipate ant scenos, kiekvienas judesys atrodo toks lengvas, nerūpestingas, nereikalaujantis pastangų. Tačiau mes visi žinome, kad tai begalės treniruočių ir sunkaus darbo rezultatas. Koks jūsų kasdienis režimas?

– Mano rytas visada prasideda baleto pamoka su trupe, iki pietų – spektaklių ar pasirodymų repeticijos, o nuo pietų tampu pedagoge ir trenere, dalijuosi patirtimi ir žiniomis apie baletą, sveiką, stiprų, lankstų, traumų išvengiantį kūną studijoje „Ballet Body by Kristar“. Vakare – grupinės treniruotės, repeticijos ar pasirodymai. Ir taip šešias dienas per savaitę.

– Kiekvienas profesionalus sportininkas stebi savo rezultatus. Jūs ne išimtis?

– Neseniai išmaniuosiuose laikrodžiuose atsirado baleto treniruotės funkcija. Kadangi tuo metu kaip tik stengiausi atgauti formą po atostogų, ištisas dvi savaites statistiškai stebėjau, kaip keičiasi mano fizinė ištvermė. Per pirmą baleto pamoką širdies ritmas šoktelėdavo iki 173 kartų per minutę, o jau po kelių dienų darant tą patį siekdavo vos 147 kartus per minutę. Be to, kas būtų pagalvojęs, kad širdis plaka tokiu pat ritmu atliekant itin lėtą kojų kilnojimą adagio ir šuoliuojant grand allegro šuoliais. Mes, šokėjai, juokaudami sakome, kad, atliekant kai kuriuos pratimus, stoja širdis. Pati netikėčiausia informacija buvo tai, kad laikrodis parodė, jog iš tiesų momentais nuo įtampos ji ima stoti. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa, o ne paprastas mūsų juokutis.

Tikrovė: grakštūs ir lengvi balerinų pasirodymai scenoje, pasak garsios baleto artistės K. Tarasevičiūtės, atrodo tik iš šalies – žiūrovai dažnai nesupranta, kiek alinančio darbo jie reikalauja. / K. Tarasevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek miega balerinos?

– Sakyčiau, apie 7–9 valandas. Priklausomai nuo to, kiek kas turi pareigų savo gyvenime. Kadangi įprastai itin didelis krūvis vakarais mane tiesiog iškirsdavo ir dėl miego nesu turėjusi problemų, šiais metais net šešis mėnesius kankinausi dažnai prabusdama viduryje nakties ir nebegalėdama užmigti. Tai išbalansuodavo visą dieną – per pietus jau norėdavau miegoti, buvau apimta nuolatinių minčių, kaip sau padėti neužmigti, valgydavau viską iš eilės – tad ir svoris pradėjo augti.

Supratau, kad situacija rimta, kai dienos metu vos neužmigau vairuodama. Tai dar kartą privertė įvertinti miego įtaką gyvenimui ir suprasti, kaip savimi pasirūpinti, kaip tvarkytis su savo mintimis dieną, kad nereikėtų to daryti naktį gulint lovoje.

– Nors balete be galo daug tradicijų ir klasikos, kokios tendencijos šiuo metu vyrauja?

– Technine prasme klasikinis šokis darosi vis įspūdingesnis. Anksčiau šokėjas atstovavo tik vienam šokio stiliui, o dabar turi išmanyti visus ir dar turėti bent jau akrobatinius pagrindus. Atsiradus informacijos šaltiniams internete, pedagogai, choreografai semiasi įkvėpimo visur, kur tik įmanoma. Tad technikos lygis, įskaitant ir baleto studijas Lietuvoje, tapo išties puikus.

Mes esame profesionalūs sportininkai su menine pakraipa, tad, norėdami pasiekti geriausių rezultatų scenoje, privalome atiduoti visą save.

Šiuo metu teatrų repertuaruose galima rasti patį plačiausią kada nors buvusį šokio spektaklių, baletų pasirinkimą. Labai džiugu, kad po eksperimentinės filosofinės fazės sugrįžta siužetiniai spektakliai. Sugrįžta estetinis grožis.

– Ar bėgant metams požiūris į baletą pasikeitė?

– Į patį baletą – tikrai ne, tačiau kaip į profesiją… Aš į baletą, šokį iš esmės atėjau norėdama pabėgti nuo realybės. Tai buvo mano, mažos mergaitės, pati gražiausia meditacijos forma. Galimybė bent kuriam laikui scenoje išgyventi kitų žmonių gyvenimus ir saugiai sugrįžti į savąjį man buvo tokia mistika, taip viliojo! Tad keliavau į šokio pasaulį per visus sunkumus ir su didele meile. Ji išliko iki šios dienos.

Šokis neabejotinai sukelia priklausomybę. Tai visiškas pabėgimo kambarys, kuriam tu atiduoti visas savo jėgas, širdį, jaunystę ir tik finansinės, realios situacijos vienus pabudina, kitus parbloškia… Su laiku atėjo supratimas, kad valdžia nenutuokia, kiek turi įdėti pastangų ir žmogiškųjų išteklių, kad žiūrovams vakaras teatre taptų aukščiausio lygio patirtimi, kad po spektaklio žiūrovai išeitų giliai paliesti. Tada pasidaro išties pikta ir apmaudu, bet negali kaltini baleto, negali kaltinti šokio.

Dažnai girdžiu aplinkinius, sakančius baleto artistams: išmokite atskirti darbą nuo gyvenimo. Tačiau mes esame profesionalūs sportininkai su menine pakraipa, tad, norėdami pasiekti geriausių rezultatų scenoje, privalome atiduoti visą save. Juk tą mūsų puse kojos atliktą darbą matysite ir jūs, žiūrovai. Mes negalime valgyti, kiek norime, negalime ilsėtis, kada norime, mes visada turime būti pasirengę, jei nutiks kažkas kolegai ar išvis teks įšokti net į tau nepažįstamą spektaklį per keletą valandų. Tai aukšto intensyvumo profesija, tiksliau, gyvenimo būdas.

– Balerina – ne tik menininkė, sportininkė, ji dar ir aktorė. Kaip sugebėti taip plačiai šypsotis, kai kojų pirštai kraujuoja?

– Juokais tai vadinu pačia didžiausia iliuzija, kurios jokie magai negali perprasti. Nepaaiškinama, kokį adrenaliną sukelia scena. Jausmas, užvaldantis atlikėją, leidžia pamiršti bet kokius skausmus ir tiesiog šokti. Tiesa, neslėpsiu, buvo epizodas, kai šokau jausdama tokį skausmą, nuo kurio pasirodymo metu net veidas persikreipdavo (tikriausiai nėra baisesnio skausmo už tą, kuris jaučiamas nukritus keliems kojų nagams, – jo neveikia jokie vaistai ar tepalai). Tas valandos spektaklis įėjo į mano, šokėjos, įstoriją kaip didžiausia įmanoma patirta kančia gyvenime prieš 500 žiūrovų.

– Dažnam vaikui, taip pat ir suaugusiajam ilgos repeticijos, sveika mityba tampa gerokai varginančiu procesu. Kaip išlaikyti motyvaciją?

– Mokymasis baleto mokykloje man ir patiko tuo, kad ten visi sirgo ta pačia liga – baletu. Jei atvirai, net nekildavo jokių klausimų apie motyvaciją (buvo labai daug nuovargio), bet motyvacija visuomet buvo šalia. Mes siekiame galimybės pasirodyti scenoje, o kai turi stiprų palaikymą šalia – mokytojus, tėvus, o gal ir senelius, ta kelionė tampa kur kas lengvesnė.