J. Vaitkės asmeninio archyvo nuotr.

JŲ DIEVAI NESUSITARĖ

2023-11-14 08:09
Gedvilė Stulgytė

„Tos pačios šalies emigrantai kiekvienoje šalyje – truputį kitokie. Amerikos lietuviai gyvena visai kitaip nei Airijoje, o Ispanijoje taikosi prie ispanų gyvenimo būdo...“ – sako Junda Vaitkė, jau aštuoniolika metų su šeima gyvenanti Airijoje.

Anglų kalbos dėstytoja, dirbanti su įvairių tautybių žmonėmis, emigracijai skyrė ir pirmąjį romaną „Emigrantės“ (išleido leidykla „Kauko laiptai“, 2021 m., redaktorius Viktoras Rudžianskas). Apie svetimų kultūrų sankirtas – ir antrasis, kol kas dar rankraštinis J. Vaitkės romanas. Iš Garliavos kilusi moteris įsitikinusi: kultūrų sankirtos šių dienų pasaulyje neišvengiamos, tad pažinti svetimas tautas, tikėjimus, būtina, jei nenorime likti įkalinti stereotipų pasaulyje.

– Jūsų romanas „Emigrantės“ drąsiu žingsniu įžengė į literatūros pasaulį tiek apimtimi (400 puslapių), tiek tema. Ar nebuvo ankstesnių bandymų kurti, rašyti dienoraščius? Knygoje įžvelgiu daug autobiografinių detalių.

– Nepasakyčiau, kad mano kūrinys į literatūros pasaulį įžengė drąsiai. Pritrūko reklamos, literatūrinės sklaidos. Naiviai tikėjau, kad knygos platinimu privalo užsiimti leidykla, kad ją tuoj pat pastebės literatūros kritikai. Taip neatsitiko. Tačiau romanas sudomino daugybę skaitytojų, teko pakartoti tiražą. Knygos dar ir dabar žmonės ieško, klausinėja, kur galėtų įsigyti. Malonu, kai ir internete, ir susitikimuose su skaitytojais sulaukiu gerų atsiliepimų, skatinimų kurti, nesustoti. Emigracija tebėra aktuali tema ir šiandien. Ji vienaip ar kitaip paliečia kone kiekvieną giminę – ir tuos, kurie ryžtasi išvykti, ir tuos, kurie išlydi ir laukia. Negalėčiau pasakyti, kurių skausmas gilesnis, labiau apsemiantis, beviltiškesis: ar tų, kurie žino, kad niekuomet nebesugrįš, ar tų, kurie jau niekad nesulauks.

„Emigrantėse“ daug karčios realybės, esama ir mano patirties, bet iš esmės romanas – neautobiografinis. Kas davė pradžią mano kūrybai? Rašinėjau pamąstymus, esu sukūrusi vieną kitą novelę (kurių niekam neparodžiau), liko keli dienoraščių sąsiuviniai...

Intriga: naująjį romaną J. Vaitkė skyrė lietuvės ir afganistaniečio draugystės temai. / J. Vaitkės asmeninio archyvo nuotr.

– Knygos pavadinimas nusako temą – emigracija. Jau užsiminiau, kad romane kalbama apie skirtingų kartų emigrantus iš Lietuvos. Kokie išgyvenimai sieja žmones emigracijoje?

– Mano manymu, netgi tos pačios šalies emigrantai kiekvienoje šalyje yra truputį kitokie. Kiekvienas, atvykęs į svetimą šalį, taikosi prie papročių, tradicijų, užsikrečia jos kultūra. Galima tai vadinti bandymu pritapti, įsilieti į visuomenę. Amerikos lietuviai gyvena visai kitaip nei Airijoje, o Ispanijoje taikosi prie ispanų gyvenimo būdo... Nepaisant kosmopolitiškumo, apimančio pasaulį, o ypač Europą, vis dėlto kiekviena tauta intuityviai saugo savo prigimtines šaknis. Sunkiau tai padaryti, kai gyveni svetimoje aplinkoje, kai nuolat kalbi svetima kalba... Kas jungia lietuvius Airijoje? Tas pats kraštas, iš kurio atvykai, žemė, kurios kvapas kitoks, miškai kitokie, net duona, ruginė duona, kurios labiausiai pasiilgsta kiekvienas lietuvis. Mūsų, lietuvių, tiek maža, kad, sutikęs tautietį, jautiesi lyg artimą giminaitį būtum sutikęs.

– Jūsų romanas žavi sodria, vaizdinga kalba. Ypač kai pasakojate apie pagrindinės veikėjos Redos vaikystę, jos šelmiškus nuotykius. Iš kur sėmėtės vaizdingos, nenušlifuotos kaimo vaiko kalbos?

Bandau atsakyti, kad susipažinti su jų kultūra, gyvenimiškomis nuostatomis, ne tik įdomu, bet ir pravartu.

– Užaugau Garliavoje, galima sakyti, pakaunėje, miestelyje, kuris neturi specifinės tarmės, gal tik paailgina mišriuosius dvigarsius. Tačiau visą savo vaikystę ir jaunystės dalį gyvenau su močiute. Ji, tikra žemaitė, iškentėjusi Sibiro kankynes, išlaikė labai vaizdingą kalbą su daugybe tarmiškų žodžių. Nusiklausiusi iš jos dar ir dabar juos pavartoju, net nesusimąstydama, kad tai unikalu, saugotina. Pradėjusi kurti Redos paveikslą, atkasiau savyje neišsemiamą versmę tarsi užmarštin nugrimzdusių žodžių. Kaip gera buvo juos prisiminti, užrašyti... Net saldu burnoje nuo to vaikyste dvelktelėjusio jausmo.

– Jūsų antrasis romanas, kuris tebėra rankraščio pavidalo, – taip pat apie emigrantus. Pasakojate apie pabėgėlio iš Afganistano, ir emigrantės lietuvės nejučia įsiplieskusią meilę. Itin daug dėmesio skiriate Afganistano kraštui, jo žmonių buičiai, tradicijoms, tikėjimui. Iš kur sėmėtės žinių, nes pasakojimas be galo tikroviškas, įtikinantis, nors prisipažinote, kad Afganistane nesate buvusi?

– Kaip jau minėjote, įvairių šalių emigrantus mokau anglų kalbos. Iš pradžių daugiausia tekdavo dirbti su žmonėmis iš buvusios Sovietų Sąjungos, taip pat Lenkijos, Bulgarijos, Slovakijos. Paskui pasipylė Rumunijos romai, prieglobsčio prašytojai iš Afrikos, Sirijos, Afganistano. Kai kurie iš viso nemokėjo rašyti, net ir sava kalba. Tačiau apie mokymo specifiką būtų atskira, ne mažiau įdomi tema.

Mūsų, lietuvių, prisimenančių privalomą tarnybą sovietinėje kariuomenėje, santykiai su afganistaniečiais ypatingi. Vien tik paminėjus tarnybą Afganistane, per kūną eina šiurpuliai, nes ne vienas jaunuolis iš tokios tarnybos grįždavo cinkuotame karste... Sklandė kalbos apie afganistaniečių karių žiaurumą, atkaklumą, fanatišką tikėjimą. Tad, kai šios tautos atstovai ėmė rinktis į mano pamokas, buvo labai smalsu iš arčiau pažinti tuos žmones, jų kultūrą, išklausyti jų pasakojimų. Tam, kad jie atsivertų, tenka prisijaukinti, o tuomet jie noriai pasakoja apie savo kraštą, sudėtingą politinę situaciją, nori pasigirti savo tautiniais drabužiais, kuriuos atsivežė net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis. Pasakojimų pabaigoje būtinai pabrėždavo, kad jie ne gyvuliai, o žmonės, turintys savą kultūrą, savą kalbą.

Štai taip kalbantis, klausant jų pasakojimų, įvairių istorijų, kilo vaizdinių apie šį tolimą ir svetimą kraštą, o detalės padėjo sukurti autentišką paveikslą. Tada kilo noras papasakoti, kaip afganų pabėgėliams sekasi įsikurti Airijoje, kokias instancijas – imigracijos tarnybas – jie turi pereiti norėdami gauti prieglobstį.

– Senąjį afganų kaimą, tradicijų, papročių atspindžius ir visą kasdienę buitį regime mažo berniuko Atefo akimis. Jis kai ko dar nesupranta, gal tik nujaučia. Per jo vaikišką suvokimą perteikiama beteisiška moterų padėtis musulmoniškame krašte. Tai, kas įaugo į sąmonę vaikystėje, vėliau atsilieps jo santykiams su kitų kraštų moterimis. Taigi, šis romanas, atspindintis to krašto stereotipus, kelia sudėtingesnį klausimą: ar įmanoma dviejų skirtingų tikėjimų žmonėms sukurti laimingą šeimą?

– Šis mano romanas nebus greitojo skaitymo kūrinys. Skaitytoją jis privers išeiti iš komforto zonos, pamąstyti, kiek mumyse stereotipų, kurie trukdo suprasti kitą ir kitokį. Jau dabar yra žmonių, kurie, sužinoję, apie ką bus romane pasakojama, nukerta: na, apie musulmonus tai, nepyk, neskaitysiu. Tada bandau atsakyti, kad susipažinti su jų kultūra, gyvenimiškomis nuostatomis – ne tik įdomu, bet ir pravartu. Pasaulis keičiasi, tikėjimai, kultūros, kalbos maišosi, turbūt nėra Europoje valstybės, kurioje negyventų musulmonų tikėjimo žmonių. Tenka šalia jų gyventi, tad turime juos pažinti.

– Pabaigoje – intriguojantis klausimas: kuo baigiasi šių jaunų žmonių, atvykusių iš skirtingų kraštų, meilės istorija?

– Įsimylėti – natūralu, kartais patraukia egzotika, jausmai irgi gali būti nuoširdūs, tikri, abipusiai. Tačiau ar įmanoma sukurti laimingą šeimą? Romanas jau turi pavadinimą – „Jų dievai nesusitarė“. Turbūt tai ir būtų atsakymas į jūsų klausimą.