Giedra Radvilavičiūtė

„Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“

„Apostrofa“, 2018

Praėjusioje Vilniaus knygų mugėje Giedros Radvilavičiūtės eseistikos rinkinio sutiktuvės daugumos buvo įvertintos kaip bene įsimintiniausias renginys. Skaitytojai leipo juokais nuo jos pasakojamų žmogiškų istorijų su neperšamu moralu. Būtent šiai rašytojai yra būdinga ypatinga ir retai tarp literatų, ypač Lietuvoje, pasitaikanti savybių triada, aukštos vertės konstanta: kilnumas, erudicija ir sveikas humoro jausmas.

Naujausioji jos knyga apie rašytojus ir žmones ne tokia galinga kaip ankstesniosios, pelniusios nacionalinę premiją. Pirma, į rinkinį įtraukta senokai parašytų tekstų, kurie neatlaiko laikmečio lūkesčių. Antra, dalį jų skaitėme kultūrinėje spaudoje, kur būtent tada ir padarė didelį poveikį, sukėlė susidomėjimą – tai esė apie lietuvių kalbos konfliktą su angliška leksika ir žurnalistikos antraščių skurdumą. Andriaus Užkalnio fenomenui dedikuotas tekstas išvis atrodo kaip senstelėjęs pabambėjimas, nors forma, kuria ji išanalizuoja plačiai žinomo raštininko „metodą“, vis tiek puiki – tai humoristinių pamokymų, kaip pasiekti Užkalnio levelį, elementorius: „Apie jus asmeniškai kalbės Kauno zoologijos sodo žvėrys ir gyvuliai, ir ne tik Kūčių naktį. Jus sekios lygintuvas, šaldytuvas ir sklandytuvas“ (p. 105). Pacituotoji retorinė figūra iš daiktų su ta pačia priesaga yra viena keisčiausių ir originaliausių rinkinyje. Suprask kaip nori – gal užkalnizmas tik tų daiktų ir vertas?

Nepaisant kiek pritemptos rinkinio struktūros, G.Radvilavičiūtės pasaulis įtraukia. Pirmosiose esė atskleisdama savo pasirinkimų, ką skaityti, kriterijus, ji pakviečia į prasmingų kultūrologinių interpretacijų lauką: pavyzdžiui, kas sudaro prozininkės Alice Munro kūrybos stiprybę arba kodėl Haruki Murakami rašymas vertas vos vieno Danutės Kalinauskaitės puslapio. Atrodo, nepalyginami dydžiai, bet palyginimas vis tiek – mūsiškės naudai. O jau pačios žaviausios G.Radvilavičiūtės istorijos tos, kuriose ji jautriai atiduoda duoklę mažutėliams – paprastiems ir pažeidžiamiems žmonėms.

Leïla Slimani

„Lopšinė“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Prancūzijoje Leïla Slimani kūryba tapo sensacija. Ją akimoju pasigavo ir Lietuvoje – pernai išėjo abu jos romanai, išsyk sulaukę susidomėjimo ir palikę vien teigiamus įspūdžius.

„Lopšinė“ yra psichologinio siaubo istorija apie vieną didžiausių (likusių) žmonijos tabu – vaikžudystę. Jaunos šeimos mergaitę ir berniuką nužudo auklė Luiza, kai pamilusi vaikus, bet praradusi save dvasiniame akligatvyje šitaip „atsidėkoja“ ją priėmusiai šeimai. Rašytoja apdairiai paslepia patį nusikaltimo aktą ir net auklės motyvų iki galo neatskleidžia, taip palikdama sunkiai paaiškinamo poelgio paslaptį didžiausioje žmogiškos kančios ir nuodėmės tamsoje. Užtat intrigą sukuria meistrišką, tad skaitytojui lieka atkentėti šeimos tragediją iki galo.

Auklės vaidmuo ir pati vaikžudystė iš tikųjų yra šios knygos naratyvinis fasadas, paviršinis matmuo – rašytoja pirmiausia vaizduoja šiuolaikinės šeimos pakrikimą. Ką tėvai paaukoja dėl beatodairiškos karjeros, dėl asmeninės sėkmės? Ypač sunki dilema kyla moteriai, kuri užsikrovusi namų naštą turi aptramdyti savirealizacijos siekį. Romane motina Miriam visa esybe pasineria į teisininkės karjerą ir taip praranda vaikus, kurių auklėjimą monopolizuoja svetima moteris. Galiausiai auklė nueina iki kraštutinumo.

Knyga vaizduoja tą kasdienių rūpesčių Paryžių, kurio nepamatysime atvirukuose ir suvenyruose. Maroko kilmės autorė tęsia geriausias prancūzų literatūros tradicijas apie daugumai skaitytojų artimo paprasto žmogaus likimą (Victoras Hugo, Émile’is Zola), tačiau rašo šiuolaikiškai, skaidriai ir nepašykštėdama svarbaus feministinio rakurso. O svarbiausia, kad knygoje savo kasdienius vargus atpažins bet kurio pasaulio miesto gyventojas, kuris augina vaikus.

Ilzė Butkutė

„ir kitos būtybės“

2018

Sako, šiais laikais geros literatūros arba kino apie gerus dalykus nebūna. Skilusi sąmonė, tokie laikai. Nei ženklo, nei orientyro. Net patys humaniškiausi kūriniai, kaip švedų režisieriaus Roy Anderssono trilogija, vis tiek yra graudūs.

Ir štai iš žinučių dirbtuvių dar vieną poezijos rinkinį iškala Ilzė Butkutė. Viskas gražu. Šiek tiek graudoka, bet tik truputį, kad neskaudėtų. Rizikuodama nuslysti į patetiką ir banalybę autorė meistriškai eiliuoja gražią lyriką. Nestorą knygelę (62 psl.), bet gėrio ir neturi būti daug. Ar poetė kartojasi, kaip kartojasi vis tą patį rašydama feisbuko post(ringavim)uose? Na taip, kartojasi. Bet pasakyti savo mylimam žmogui „aš tave myliu“ irgi yra kartojimasis. Užtat būtinas.

Šio rinkinio įvaizdžių leitmotyvą galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: įsimylėjėliai gamtoje. Subjektai mylisi arba šoka su gamtos objektais, arba patys gamtos objektai vienas su kitu palaiko įvairų santykį. Pirmapradė būtis ir aistra pagal Dievo sumanymą, kaip jau buvo prie Antano Vienažindžio ar Maironio: „net likę vienu du sterblėj liūties“ (p. 7), „mes ir buvom tamsa“ (p. 10), „o tais takais vis dykinėjo vėjas/ ir visąlaik galvojo apie mus“ (p. 14), „Mes ją stebėsim. / Atoslūgis.“ (p. 21),“ „prieangy speigo mes buriame durų akutę“ (p. 23), „kas iš mudviejų laukė liūties / šito pirmo pavasario kraujo“ (p. 32), „žydintis medis ir priešpilnis mėnuo/ likę tik dviese (…) sode regis likom tik dviese“ (p. 33), „stovim basi šlapioje žolėje susikibę“ (p. 37); „buvom šiltas vasarvidžio gūsis“ (p. 42), „mus užkerėjo krištoliniam rutuly / stebėti lėtą sidabrinį snygį“ (p. 48), „miegok aš klausysiuos kaip žyra / pūga į ledėjantį kutą (p. 49), „ir gal nieks negirdės kaip lyg vėjas ateisiu tavęs“ (p. 50), „žinau tai giria mus išmokė klausyt ir girdėti“ (p. 56).

I.Butkutė yra klasikinė romantikė, nei „neo“, nei „post“. Jos pačios išleistos knygos nemenkas tiražas – 2 000 egz. – rodo, kad tikisi tokį skaičių realizuoti. Vadinasi, skaitytojams jokios pastangos nereikalaujančių tekstų reikia. Ir skaitykime į sveikatą!

Finn Skårderud

„Nerimas. Klajonės po modernųjį aš“

(Iš norvegų kalbos vertė Aušra Bagočiūnaitė)

„Tyto alba“, 2017

Savipagalbos knygos yra atskira visata. Žmonės nori keistis, todėl per dažnai renkasi skaityti antrinę žaliavą, kuri dažniau turbūt paklaidina, negu paskatina asmeninius pokyčius.

Norvegų psichiatro eseistinė studija ne tokia. Iš tikro „Nerimas“ yra net ne savipagalbos knyga, nors padėti ji gali. Padėti takiojoje modernybėje (ir savo vidiniame pasaulyje) klaidžiojančiam individui. F.Skårderudas aprašo šiuolaikinę neurotinę simptomatiką ir pasiūlo užuominų, kaip žmonės, jo paties klientai, iš savo dvasinių negalavimų išsikapsto.

Medikas, kuris pasirodo ir kaip puikus rašytojas, tęsia savo pirmtakų kaip Sigmundas Freudas, Jacquesas Lacanas ar Julia Kristeva darbus, tik naudodamasis šiuolaikinės medicinos ir terapijos praktikos žiniomis. Autorius pabrėžia, kad klasikinė psichoanalizė, sukurta kontrolės visuomenėje, nebetinka šiuolaikiniam fragmentuotam žmogui, todėl pats profesionaliai atnaujina, adaptuoja sąvokas: „mes, realiai egzistuojantys žmonės, nesudėlioję savęs, keliaujame psichopatologijos link“ (p. 21).

Jo rašymas kūrybiškas. Daugumą temų autorius nagrinėja iš trijų pozicijų: teorinių, praktinių bei pažintinių, tai yra medicinines žinias pagrindžia darbo su klientais patirtimi ir papildo savo išgyvenimais iš pažintinių kelionių.

Ypač didelį dėmesį F.Skårderudas skiria menininkų polinkiams išskleisti, todėl knyga gali labai praversti skausme kūrybos šaltinio ieškantiems kūrėjams: „tas perdėtas domėjimasis kančia turi aiškią kainą – atsakomybės atsisakymą“ (p. 299). Psichiatras besikartojantį kankinimąsi net pavadina sielos kliše. Dar ypač išsamiai autorius aprašo valgymo sutrikimo epidemiją. Jo teigimu, valgymo sutrikimas yra santykio kūrimas su pačiu savimi.

Vertinga mokslinė studija, parašyta lengvu stiliumi, kad tiktų kiekvienam. Matyt, dėl knygos paprastumo aiškinant sudėtingą mokslą jau beveik išparduotas ir trečiasis vertimo į lietuvių kalbą tiražas.