Keramikas turi būti ir matematikas, ir chemikas, ir skulptorius – visko mokėti po truputį. Taip mano menininkė Mingailė Mikelėnaitė, kurią labiausiai keramikoje žavi eksperimentai.

Atsitiktinumas ir nežinomybė – tokie jausmai lydi keramiką, kurio rankose molis virsta įvairiausiomis formomis, indais ar papuošalais. Nulipdęs formą ir užliejęs glazūra negali žinoti, ką rasi ištraukęs iš krosnies. Nors ši nežinomybė, kaip pasakoja keramikė M. Mikelėnaitė, yra vienas didžiausių šio amato džiaugsmų.

„Keramika turi begalę technologijų, tai duoda labai plačią erdvę, labai didelį pasirinkimą, ką ir kaip gali sukurti (...). Nuostabiausia, kai sukuri kažką naujo, ypač iš naujo molio, naujų glazūrų. Krosnis atvėsusi, bėgi prie jos vos ne tekinas pasižiūrėti, kaip čia pavyko darbai (...). Tai toks žavus nežinojimas, kas įvyko“, – prisipažįsta menininkė.

Reikia ir švelnių rankų, ir jėgos – tik taip iš molio Mingailės rankose gimsta funkcionalūs kūriniai – indai ir papuošalai. Keramikė sako besistengianti būti nenuobodi, todėl kuria įvairių faktūrų ir formų kūrinius. „Visgi, svarbiausia ne tai, ką lipdau, o kaip lipdau“, – sako Mingailė.

Daugiau apie kūrėją – Gabrielės Kloniūnaitės pasakojime.