Lietuvių kalboje nuo seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Jos skirstomos į patarmes, kurios savo ruožtu dar gali būti dalijamos į šnektas ir pašnektes. Lietuvių kalbos turtingumu didžiuotis mėgstame, tačiau kasdieniame gyvenime ir mene tarmių vengiame. Kodėl taip yra ir ar kas nors bando nusistovėjusią tvarką keisti, domėjosi Giedrė Baltrušytė.

Po Lietuvą jau kurį laiką keliauja spektaklis „Čia aš, varatarius“. Jis ne tik rodomas netradicinėse erdvėse – dažniausiai kavinėse – bet ir išsiskiria savo kalba, nes Pedro Lenzo romanas, pagal kurį pastatytas spektaklis, buvo išverstas iš šveicariško dialekto ne į bendrinę lietuvių kalbą, o į šiaulietišką patarmę.

„Aš pats esu, galima sakyt, kieme užaugęs, gatvėj, tai iš esmės man labai artima ta ne literatūrinė kalba. Aišku, ir literatūrinė kalba man irgi artima. Skaitau ir kitas knygas, ne tik slengu parašytas. Aš manau, tai praturtina. Ypač lietuvių literatūroje tai yra visiška naujovė. Pavyzdžiui, ta Pedro Lenz knyga, pagal kurią aš ir stačiau spektaklį, Šveicarijoje tai yra visa, kaip čia pasakyt, mada – net ne mada, o tendencijos. Visoje Šveicarijoje yra tendencija šnekamąja kalba – kiekvienas, ar ten regionas savąja kalba rašo knygas, stato filmus, spektaklius“, – sakė spektaklio „Čia aš, varatarius“ režisierius Antanas Gluskinas.

„Originalas yra Berno tarme ir tarsi norėjosi tarmiškumo, regionalumo tam tikro. Bet, be abejo, kad jis priartina – tiesiog daug dalykų nereikia kurti, žmonės atpažįsta iš kalbos. Ir ne tik šiauliečiai. Jie tiesiog pažįsta tikrą gyvą žmogų. Man atrodo, kad labai dažnai teatre, o ypač kine lietuvių kalba, ta bendrinė, taisyklinga, švari kalba skamba labai dirbtinai ir žmonės dėl to savęs ten neatpažįsta,“ – teigė P. Lenzo romano „Čia aš, varatarius“ vienas iš vertėjų Rimantas Kmita.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Loreta Vaicekauskienė pabrėžia, kad Lietuvoje nėra jokio draudimo ar suvaržymų, kad nebūtų galima rašyti savo kūrinių tarme ir būtent tokiai kūrybai šiaip jau gana griežta mūsų valstybinės kalbos politika duoda gana daug laisvės. Mokslininkės įsitikinimu, klestėti tarmėms, patarmėms ir šnektoms labiau kliudo ne kalbos prievaizdai, o pačių gyventojų stereotipai.

„Bendrinė kalba, standartinė kalba yra išsimokslinusių žmonių, miestiečių kalba. Kas yra iš karto „aukštas, aukšta“ vertė, o vat mūsų regioninė, labiau kaimietiška, labiau tinka privačiam bendravimui. Ir žmonės gali teigti tau, kad aš ją labiausiai mėgstu, gerbiu, jinai man pati gražiausia yra, bet pasirinkti nešnekėti ja netgi savo miestelyje su, sakysim, gydytoja, nes „ką apie mane pagalvos“, kad aš koks gal neišsilavinęs“, – kalbėjo VU docentė, Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Loreta Vaicekauskienė.

Pirmąją išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją paskelbė Antanas Baranauskas. Buvusiame Kauno gubernijos plote tada jis išskyrė 11 tarmių.