MENOTYRININKĖ: NEIŠSIRENKANT PAMINKLŲ GALBŪT GERIAU VISAI JŲ NESTATYTI
Pamiršdami savo paveldą, neleidžiame sau kurti ateities. Paveldas – ne tik pastatai ir daiktai. Tai mūsų kalba, vertybės, istorijos. Kalbant apie kultūros saugojimą dažnai nepavyksta apsieiti ir be sąvokos „paveldas“.
Tačiau ar teisingai suprantame, kas tai yra ir ką su juo veikti? Architektas, ICOMOS nacionalinio komiteto narys, tarptautinis ekspertas Gediminas Rutkauskas sako, kad daugeliu atveju mūsų požiūris yra pasenęs.
„Paveldosauga sukasi ratu paskutinius 10 metų: mums reikia keisti mąstymo būdą. Tai ypač pasimato, kai dirbi su UNESCO paveldu: paveldas ir praeitis yra tam, kad rastųsi graži ateitis. Galvojate, kad paveldas yra kažkas, kas yra spintoje ir ko negalima liesti? Ne, tai gyvas mechanizmas, kuris turi sukaupęs išmintį, tik kiek mes sugebame tos išminties paimti? Mes nebandome analizuoti, kurti naujo supratimo, kuris šiandien aktualus: ne menotyrininkui, specialistui, architektui, o bet kuriam šiuolaikiniam žmogui“, – kalbėjo G. Rutkauskas.
Kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė atkreipė dėmesį, kad rūpestis paveldo saugojimu negali būti paremtas turistų viliojimu: „Santykis su paveldu kartais yra fasadinis: bus gražu, atvažiuos turistai, o kartu ir pinigai. Bet tas paveldas juk mūsų, jis mums svarbus ir mums pirmiausia turėtų širdį perštėti dėl tų dalykų, ne turistams, kurie turi savo šalis ir savo paveldą.“
Gal reikėtų susilaikyti, nes paminklo statymas viešoje erdvėje visuomenę labai stipriai veikia.
Muzeologas, VU Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Laužikas pasakojo, kad kalbant apie visuomenės ir paveldo santykį svarbu nepamiršti ne tik materialaus paveldo, bet ir jį lydinčių istorijų. „Pasakodami istorijas mes sukuriame žmogui galimybę užmegzti santykį su paveldu: tokiu būdu jis pradeda veikti šiuose laikuose ne kaip faktų ir skaičių srautas, bet kaip gyvenimo dalis“, – aiškino jis.
Menotyrininkė, kultūros vadybininkė Vaida Ščiglienė ragino atsargiau žiūrėti į naujų paminklų statymą. „Jono Basanavičiaus paminklo konkursas ar Lukiškių aikštės problemos parodo, kad mūsų visuomenė yra nepakankamai subrendusi tą atmintį permąstyti, o ypač ją įvaizdinti. Gal tokiu atveju visai nereikia statyti paminklų, gal reikėtų susilaikyti, nes paminklo statymas viešoje erdvėje ją labai stipriai veikia“, – svarstė ji.
Savo mintimis apie kultūrą ir paveldą „Kultmisijose“ taip pat dalinosi dvarų kultūros tyrinėtojas, architektas Marius Daraškevičius, kultūros istorikė, dailėtyrininkė prof. Giedrė Mickūnaitė, menininkė Aurelija Maknytė, kunigas, egzorcistas Arnoldas Valkauskas, Jakiškių dvaro šeimininkė Meilė Zaleckienė.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
2 komentarai -
14 komentarai -
LNK, ELTOS inf.17 komentarai
AS