Enciklopedijos skelbia, kad Jamesas Fenimore Cooperis  buvo pirmasis amerikiečių rašytojas kūręs istorinius romanus, tačiau retai kada užsimenama, kad jis yra ir jūrinių romanų pradininkas amerikiečių literatūroje.

Enciklopedijos skelbia, kad Jamesas Fenimore Cooperis  buvo pirmasis amerikiečių rašytojas kūręs istorinius romanus, tačiau retai kada užsimenama, kad jis yra ir jūrinių romanų pradininkas amerikiečių literatūroje.

Jūreivis per prievartą

Produktyviausias ir populiariausias XIX amžiaus amerikiečių rašytojas Jamesas Fenimore Cooperis  (1789-1851), kurio „Paskutinis mohikanas“ ir kai kurie kiti romanai nestokoja skaitytojų dėmesio ir šiandien, gimė Cooperstowne – netoli Niujorko tėvo įkurtame miestelyje. Turtingo žemvaldžio ir garbaus teisėjo sūnus nei vaikystėje, nei vėliau nesvajojo apie jūreivystę, bet kai už nederamą elgesį buvo pašalintas iš Jelio universiteto, kitos išeities neliko.

Williamas Cooperis nusprendė, jog dabar jo nenuorama sūnus turi siekti karjeros kariniame jūrų laivyne. Bandomajam laikotarpiui jį įdarbino prekybos burlaivyje „Sterling“ paprastu denio jūreiviu. Vienerių metų kelionė jaunajam Cooperiui prasidėjo 40 audringų dienų trukusiu reisu per Atlantą iki Anglijos krantų. Vėliau jo laivas lankėsi Ispanijos ir Portugalijos uostuose, susidūrė su piratais Šiaurės Afrikos pakrantėse.

Tėvo protekcija

Po 11 mėnesių grįžusiam namo J.F.Cooperiui, tėvas savo artimų ryšių su politikais ir karinio jūrų laivyno pareigūnais dėka, išrūpino gerą tarnybą. Pats JAV prezidentas Thomas Jeffersonas asmeniškai pasirašė jo paskyrimą mičmanu. 1808 m. kovo 21 d. Cooperis pradėjo tarnybą kariniame laive „Vesuvius“.

Netrukus jis gavo užduoti prižiūrėti karinio laivo statybą prie Ontarijo ežero. Čia praleistas laikas turėjo didelės įtakos jo kūrybai. Nuo pat pradžios iki pabaigos dalyvaudamas brigo „Oneida“ statyboje būsimasis rašytojas gerai susipažino su laivo konstrukcija. Laisvalaikiu jis tyrinėjo Ontarijo ežero pakrantes, medžiojo aplinkiniuose miškuose, domėjosi šio krašto indėnais ir pirmaisiais Šiaurės Amerikos kolonistais. Ši patirtis jam labai pravertė pradėjus kūrybinę veiklą.

Paskutinė Cooperio, kaip jūrų karininko tarnyba, praėjo kariniame laive „Wasp“. Čia jis sutiko taip pat tame laive tarnaujantį jaunystės draugą Williamą Branfordą Shubriką, kuris tapo jo romano „Raudonasis korsaras“ herojaus prototipu.

Jūros nuotykių romanai

Mirus tėvui, gavęs palikimą, J.F.Cooperis apsigyveno savo tėvūnijoje – Cooperstowne. Čia gyvendamas jis išgarsėjo kaip rašytojas. Viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo. Kartą garsu žmonai skaitydamas kažkokią knygą, jis pastebėjo, kad galėtų parašyti neblogesnį romaną. Žmona Siuzan išprovokavo lažybas ir pralaimėjo. Per dvi savaites jos vyras parašė romaną „Atsargumas“, kurį išspausdino prisidengęs slapyvardžiu.

Kaip nekeista, bet ši knyga sulaukė deramo skaitytojų dėmesio. Tai paskatino Cooperį, kuris turėjo marias laisvo laiko, sukurti dar vieną romaną – „Šnipas“. Jis vėl turėjo pasisekimą.

J.F.Cooperio jūrinių romanų seriją prasidėjo nuo „Locmano“. Parašyti šią jūrinių nuotykių knygą jį paskatino dvi priežastys. 1822 m. pasirodžius Walterio Scotto romanui „Piratas“, Cooperis jį sukritikavo, sakydamas, kad autorius nieko neišmano jūreivystės reikaluose. Be to, apie jūrą reikia rašyti įdomiau. Kita priežastis – sudegus namui, atsiradus skoloms prireikė pinigų.

„Locmanas“ iš tikrųjų pelnė dideles skaitytojų simpatijas. Per mėnesį buvo parduota daugiau kaip 3 tūkstančiai knygos egzempliorių, o vėliau teko dar ne kartą didinti „Locmano“ tiražą. Ši knyga, išleista ūkanotajame Albione, padarė Cooperį literatūrine įžymybę Europoje. Ji turėjo nemažos įtakos Hermano Melville ir Josepo Conrado, kurie dabar pripažįstami marinistinės literatūros klasikais, kūrybai.

Nors didžiausią populiarumą pelnė Cooperio knygos apie indėnus ir kovas už JAV nepriklausomybę, tačiau jis kartas nuo karto vis grįždavo prie jūrinių nuotykių temos. Jai buvo skirti romanai „Raudonasis korsaras“, „Jūrų burtininkė“, „Du admirolai“, ‚Jūroje ir sausumoje“, „Jūrų liūtai“.

JAV laivyno istorikas

1839 m. Cooperis paskelbė savo ilgamečių mokslinių tyrimų darbą – „Amerikos laivyno istorija“(History of the Navy of the United States). Ji parodė, kad rašytojas iki smulkmenų žinojo ir puikiai orientavosi pasirinktoje jūrinėje tematikoje. Cooperio istorinis pasakojimas apie JAV karinio jūrų laivyno istoriją pradžioje buvo vertinamas palankiai, tačiau vėliau buvo kritikuojamas Amerikoje ir Anglijoje.

Kritikams užkliuvo tai, kad autorius pernelyg atvirai aprašinėjo kai kuriuos įvykius, oficialiai pripažintus didvyriškais. Jis pirmą kartą paskelbė „USS Sommers“ maišto istoriją, kai laivo vadas be karo lauko teismo sprendimo pakorė tris įgulos narius ir nebuvo nubaustas. Tokie faktai nepuošia laivyno istorijos, bet Cooperiui atrodė, kad teisybė aukščiau patriotizmo. Beje, šiandien specialistų nuomone šis Cooperio darbas išlaikė laiko bandymus ir yra laikomas autoritetingiausia JAV karinio jūrų laivyno istorija per tą laiką, kurį aprašė rašytojas. 

1846 metais Cooperis paskelbė kitą iki šiol jūreivystės istorikų vertinamą veikalą „Žymiausių Amerikos jūrų karininkų biografijos“ (Lives of Distinguished American Naval Officers).

Beje, J.F.Cooperis dėl šių publikacijų turėjo didelių nemalonumų su JAV karinio jūrų laivyno vadovybe, bylinėjosi su ja. Dabartiniai istorikai jo randa kai kurių netikslumų, bet tai negadina bendro to meto amerikiečių karinio laivyno veiklos vaizdo.