Tapytoja – apie tylą, tamsą ir egzistenciją | Diena.lt

TAPYTOJA – APIE TYLĄ, TAMSĄ IR EGZISTENCIJĄ

Vienas pagrindinių jaunos tapytojos Indrės Mikašauskaitės kūrybos objektų yra neapčiuopiamas, nematomas, tačiau jaučiamas. Tai tyla. Suvokiama kaip egzistencinė ir transcendentinė būsena.

"Studijuodama magistrantūroje tyrimo lauku renkuosi tam tikras melancholiškas gyvenimo patirtis: nuobodulį, nebūties pojūtį, prasmės nykimo jausmą, nostalgiją, monotoniją, tuštumą, – sako menininkė. – Tapyba tampa intensyviu kontempliacijos procesu, padedančiu vertinti, pažinti, atrasti santykį su aplinka ir savimi."

I.Mikašauskaitė (kurios kūrinius, beje, bus galima pamatyti balandžio 12-ąją Kauno paveikslų galerijoje atsidarysiančioje parodoje "Jauna Kauno ir Rygos tapyba ‘18") kūrybinėmis metaforomis išreiškia savo požiūrį į egzistencinį tylos poreikį ir tylos estetiką, kūriniuose iškeldama klausimą: ar tyla gali egzistuoti?

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Erdvė suvokimui.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Kūriniuose dažniausiai nebelieka aiškaus autoportreto ar to, kas įtelpa į šį žanrą. Autoportretas tampa ne tik buvimo pasaulyje būdu, bet ir patyrimu, kuris išeina už tiesioginių suvokimo ribų. Visiškai nesvarbu, ar jis atpažįstamas, ar ne. Tai tarpas kvėpuoti. Pasaulis yra vientisas laukas, kuris nuolatos atsiveria per patyrimą.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save, pro save?

– Kasdienis žvilgsnis yra nukreiptas į išorinį vaizdą: odos ypatumus, paakių spalvą, šukuoseną ir kt., o tapant autoportretą išoriniai veiksniai tampa nebesvarbūs. Žvilgsnis fokusuojamas į tai, kas yra už portreto: būseną, tonus, nuotaiką, tamsą, formas, šviesą, vietos ypatumus. Noriu autoportrete dalyvauti, o ne tik stebėti, atrasti vis naujas savęs pažinimo perspektyvas.

– Kūrinys labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Ir savianalizės, ir saviraiškos.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Taip.

Autoportretas tampa ne tik buvimo pasaulyje būdu, bet ir patyrimu, kuris išeina už tiesioginių suvokimo ribų.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Pasirinkimą lemia technika, kurią geriausiai išmanai ir kuri patinka labiausiai. Kadangi studijuoju tapybą, jos technikų pasirinkimas yra tiesiog natūralus.

– Kurdama autoportretą esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Stengiuosi perteikti savo buvimą. Arba savaiminį nieko nebuvimą. Sąstingį.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Atspindžiu. Autoportretas dažniausiai būna atsitiktinės akimirkos pastebėjimas, kuris pasirodė neįprastas ar keistas ir davė impulsą kurti.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Tokia pat svarbi kaip ir visos kitos dalys.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas priklauso nuo kūrinio koncepcijos, atlikimo technikos ir žmogiškojo faktoriaus: patinka / nepatinka. Kraštinių ilgius galbūt ir būtų galima susieti su narcisizmu, tačiau jei lubos, kur kabos paveikslas, aukštos – tai ne problema.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tam tikros akimirkos momentą, praeities įvykį, nostalgiją ar ilgesį.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Jis vis dar kuriamas. Būsena kito, dėl to atsirado naujų detalių ir klaidų.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Šis kitoks, nes neturiu noro ir tikslo pavaizduoti savęs atpažįstamai. Autoportreto tapymas tapo maloniu procesu, nors pastaruoju metu vengiau naudoti autoportretą tapyboje.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Vienišumas. Ir kaip teigiamas, ir kaip neigiamas aspektas. Noras pailsėti ir pristabdyti greitį. Jaunystė ir savęs paieškos.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Manau, kaip nerealų ir nesantį, o kartu – tankų ir realų.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Nu jo

As tiek neprisigerciau kad paisyt tokias nesamones ir veblent apie kazkokias konstinencijas ar substancijas.cia jau turi gimt truputi perdauztas,paskui tas progresuoja ir pensijoje pasiekia pika

SUSIJUSIOS NAUJIENOS