Tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete šiais metais baigusi tapytoja Ruta Velykytė drobėse perkuria ją supančią aplinką į abstrahuotas erdves, kuriose susikerta skirtingos realybės, virtualybės ir vaizduotės perspektyvos, o žiūrovui suteikiama galimybė paveikslą suvokti kaip dinamišką kompozicinių struktūrų vyksmo vietą, kurioje tikrovės dėsniai nebeegzistuoja.

– Šis kūrinys – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kūryboje man svarbus bendros erdvės suvokimas, elementų atranka, kuriuos dekonstruoju ir surenku iš naujo. Tapydama bandau geriau suvokti supančią aplinką, o ne save pačią, tačiau motyvai, kuriuos pasirenku vaizduoti, be abejo, yra nulemti pasąmonės.

– Kokią įtaką jums daro aplinka? Ar kartu su jos kaita keičiatės ir jūs? Esate jautri vietų / erdvių atmosferoms?

– Aplinka labai paveiki tiek savo estetika, kurią kuria architektūrinės formos, jų spalvos, faktūros, tiek emociniu krūviu, kurį palieka istoriniai įvykiai, asmeninės patirtys, taip pat ir biologiniais, fizikiniais, cheminiais reiškiniais: dulkių, dūmų, saulės šviesos, gryno oro kiekiu ir pan. Mano fantaziją sužadina miesto erdvės – mąstau, kaip viena ar kita vieta galėtų atrodyti ateityje, nes žaviuosi žmonių kūrybiškumu ir komandinio darbo potencija, sugebėjimu keisti peizažą, projektuojant monumentalius statinius, kurie tarnauja ištisoms kartoms.

– Kuo žvilgsnis į šį darbą, kuriame atrandate savo atspindį, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Jis man primena nuotaikas, kuriomis gyvenau šį darbą tapydama, ir vertybes, be kurių tikriausiai pasimesčiau kasdienybėje. Pažvelgus į pasisekusį kūrinį kyla noras dar daugiau laiko praleisti prie molberto ir tapybos kalba dalytis savo idėjomis.

– Kas tapo lemiamu faktoriumi, pasirenkant kūrinio atlikimo techniką?

– Man patinka minkštas dažų kontaktas su natūralaus pluošto paviršiumi. Akrilinius dažus rinkausi, nes jais patogu išgauti tuos efektus, kurie dominuoja šio darbo kompozicijoje.

Ekspresyviais potėpiais, eksperimentinėmis liejimo ir purškimo technikomis norėjau fonui suteikti gyvybės, dinamikos, kuri atsvertų griežtas pirmajame plane esančios kompozicijos formas.

Pati kompozicija nulemia technikos pasirinkimą, kuri per laiką susiformavo natūraliai, intuityviai ieškant vizualių sprendimų, kurie man priimtini, įdomūs ir leidžiantys tapant pasiekti norimų rezultatų. Miesto panorama, pastatai, jų struktūra, detalės ir aplinka mane įkvepia savo vizualiu charakteriu. Tą pajutimą perkeliu į paveikslo plokštumą žaisdama su pastebėtais elementais, juos keisdama, perdėliodama, jungdama, skaidydama.

Kompozicinius sprendimus priimu spontaniškai, pasiremdama surinkta medžiaga, kuria vėliau manipuliuoju be įsipareigojimų perteikti tiksliai, realistiškai. Galutinis rezultatas paaiškėja tik jam įvykus. Jis nesuplanuotas ir nenumatytas iš anksto, gimsta būtent tą akimirką, kai tapydama sąveikauju su pasirinktu motyvu.

– Ar kūrinyje meninėmis išraiškos priemonėmis siekėte perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Tapant stengiuosi išlaisvinti fantanziją, perteikti savo įspūdį, interpretacijas, kurias sukelia erdvės, iš kurių komponuoju paveikslą, tačiau asmeninė emocinė iškrova nėra mano tikslas kūryboje.

– Kokios erdvės susipina jūsų paveiksle? Kuo kiekviena iš jų jums svarbi?

– Pastatai, jų aplinka, interjerai ir detalės mano darbuose neatskiriami nuo užuominų į santykį su žmogumi, jo buvimo, veiklos ir mąstymo pėdsakų. Šiame darbe dominuoja šiuolaikinės architektūros ir automobilių stovėjimo aikštelių fragmentai.

– Kūrimo procesas paremtas natūra, fotografijos medija, atmintimi?

– Man įdomus santykis tarp realių, virtualių ir pusiau realių objektų. Savo darbuose gretinu natūrą iš artimos aplinkos ir nutolusios, pajaustos, patirtos aplinkos elementus. Rinkdama medžiagą kompozicijai sujungiau ir prisiminimus, ir nuotraukas, sukauptas ją tyrinėjant, ir vaizdinius, rastus internetinėje erdvėje, pavyzdžiui, "Google street view" žemėlapių sistemoje.

Manipuliuodama surinkta medžiaga iš realios aplinkos ir virtualios tikrovės, aš turiu idėją kvestionuoti tikro ir netikro, esamo ir nesamo, virtualaus ir apčiuopiamo santykį. Fiksuoju savo pastebėjimus natūralioje aplinkoje, naudojuosi virtualių technologijų ir medijų teikiamomis galimybėmis atrasti vietas, kuriose nebuvau. Meninėmis priemonėmis perteikiu savo įspūdžius ir individualias interpretacijas, sukuriu naujas grandis daikto – vaizdo ir vaizdo – daikto transformacijų sekoje.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama darbo spalvinę išraišką?

– Iš visų penkių darbų, kurie sudaro seriją "Architektūrinės improvizacijos", šis kūrinys turi šviesiausią koloritą. Kiekvienu paveikslu siekiau perteikti savitą įspūdį, atmosferą, gylio sluoksniškumą. Būtent šiuo – lengvumo, erdviškumo, ryškios šviesos, gaivos, skaidrumo pojūtį.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Ekspresyviais potėpiais, eksperimentinėmis liejimo ir purškimo technikomis norėjau fonui suteikti gyvybės, dinamikos, kuri atsvertų griežtas pirmajame plane esančios kompozicijos formas. Fonas veikia tarsi pritildytas vidinis šurmulys, kuriantis daugiaplanę atmosferą.

– Ar šiame darbe fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tapydama mąsčiau apie esamąjį momentą, mėgavausi tapymo procesu, improvizavimu, tačiau paveikslas kuria abstraktų naratyvą apie ateitį. Jame atsiskleidžia skubėjimas tikslų link, pasirinkimų galimybės.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį darbą? Ar kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Seriją kūriau etapais. Nemažai laiko skyriau galimų naudoti motyvų tyrinėjimui, tarp ekspresyvaus fono ir geometrinių struktūrų tapymo dariau pertrauką. Natūralu, nuotaikos skyrėsi, kaip ir rezultatai.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų kūrinių?

– Mano darbuose pasitaiko žmogaus figūrų, bet dažniausiai jų nesureikšminu, palieku tik kaip neryškias užuominas. Šiame darbe žmogaus siluetas turi svarbesnį vaidmenį. Figūra leidžia jausti mastelį, tampa atsispyrimo tašku interpretuojant, raktu paveikslo paviršiuje esančiam vizualiam kodui iššifruoti.

Man patinka kurti serijomis – kiekviena drobė papildo šalia jos esančias. Tai tarsi filmo kadrai, pasakojantys tą pačią istoriją, bet parodantys skirtingus jos momentus be konkretaus išdėstymo laiko skalėje.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Šiuolaikiško miesto gyventojo išgyvenimai: skubėjimas, viltys, stresas, galimybės, vienišumas, vidinė stiprybė.