Kartais šauna į galvą paika mintis, kad laiko baigtinumas yra kitiems, o ne tau. Taip teigia neseniai pasirodžiusio romano „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ autorius, rašytojas Valdas Papievis. Tačiau, pasak jo, vėliau vis tiek ateina ta akimirka, kai laiko baigtinumas nutvilko kaip egzistencinė dilgėlė.

„Kai pats savo akimis pamatai kitą krantą ir mažėjantį atstumą iki kito kranto. Ir štai šis laiko baigtinumas, žmogaus santykis su laiko baigtinumu man ir buvo įdomiausia, tai man labiausia rūpėjo. Senatvė buvo tik galimybė apie tai kalbėti. Ir senatvė, ir jaunystė man daugiau – ne laiko, bet dvasinė būsena“, – apie naujos knygos temas kalba V. Papievis.

Romano „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ pasakotojas, kurio ego beveik visiškai „nutrintas“, pasakoja apie ryšį, bendravimą su aristokratiška ir turtinga septyniasdešimtmetį perkopusia prancūze Odile, kambario, kurį pasakotojas nuomojasi, šeimininke. Pasakotojas tampa Odilės pasivaikščiojimu palydovu bei bičiuliu. Būdamas greta jos, jis stebi išeinančio žmogaus atsisveikinimą su daiktais, vėliau – su žmonėmis ir gyvenimu.

„Apie šios knygos prototipės – tikrosios Odilės – mirtį sužinojau sugrįžęs iš oro uosto, kur patyriau tą vienatvę, kurią bandžiau aprašyti įžanginiame skyrelyje. Tas puslapis man yra labai brangus“, – asmeninės patirties, kūrybiškai perteiktos knygoje, neslepia rašytojas.

Jo teigimu, visos knygos neišvengiamai byloja apie jų autorius: „Gali pasiimti su savimi visai nesusijusį siužetą, gali rašyti apie bet ką, bet tai vis tiek tave išduos.“

Viso pokalbio su rašytoju klausykitės LRT RADIJO laidos „Literatūros akiračiai“ įraše.