XVI „Scanorama“: istorija šiandienos kine | Diena.lt

XVI „SCANORAMA“: ISTORIJA ŠIANDIENOS KINE

Kino festivalyje susikerta daugybė kino kūrėjų stilių, estetinių sprendimų ir pažiūrų, tai sukuria gerą progą įvertinti ir palyginti. Ko gero, populiariausias kino žanras Lietuvoje – istorinis filmas, tokią tendenciją, beje, remia ir finansavimą kino projektams skirstantis Lietuvos kino centras.

Kritikai ir dalis visuomenės jau šiek tiek pavargo nuo šių dienų lietuviško istorinio kino klišių, besikartojančių nesėkmių, tokie nacionalinio kino pavyzdžiai prašosi žvilgsnio į kino ir istorijos susitikimus pasauliniame, ypač kaimyninių šalių kontekste. XVI Europos šalių kino forumas "Scanorama" pristatė daug filmų, kurie įvairiais rakursais atsigręžė į istoriją.

(Ne)patogi tyla

"Scanoramą" atidarė vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo filmas "Tranzitas". C.Petzoldas kartu su neseniai mirusiu bendraautoriu Harunu Farockiu iki šiol buvo vieni įdomiausių šiandienos kino kūrėjų, analizavusių istorinę tematiką. C.Petzoldas savo požiūrį į istorinį kiną kažkada yra išreiškęs perpasakodamas režisierių Jeano Renoiro ir François Truffaut ginčą apie dangaus, kuris visada yra dabarties dangus (t.y. neatspindi istorijos), matomumą kino kadre: dangus istoriniuose filmuose turi matytis, nes filmas apie praeitį, neturintis sąryšio su dabartimi, būtų tik melas. Naujausiame C.Petzoldo filme, kurio siužetas remiasi vokiečių rašytojos Anos Seghers romanu, matomas ne tik dabarties dangus, bet ir visa objektyvi dabarties realybė.

Prieš "Tranzito" seansą vaizdo žinutėje lietuvių žiūrovams režisierius prisiminė Kaune žydams tranzitines vizas išdavusį japonų diplomatą Chiunę Sugiharą. Pasakojimą apie Marselyje tokių vizų laukiančius Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius (tarp kurių tada buvo ir rašytoja Ana Seghers) režisierius perkėlė į šiandieną, į laiką, kai Europa patiria didžiausią pabėgėlių antplūdį. Tokia filmo forma kilo iš režisieriaus požiūrio, kad istorija nėra tik vienas po kito einantys laiko sluoksniai, bet koegzistuojantys seni ir nauji dalykai.

Kine svarbiausia stebėti ir laukti ne tik kažko pasirodant ekrane, bet ir, užgesus paskutiniams kadrams, sulaukti tam tikro proceso savo mintyse.

Vis tik "Tranzitas" nesiekia istoriškai identifikuoti kurio nors konkretaus laikotarpio, praeitis su dabartimi suliejama, kad pabrėžtų įvykių universalumą. Filmo herojai įkūnija pabėgėlius, kurie pateko į režisieriaus vadinamą istorinės tylos situaciją – niekam nereikalingi, nepastebimi, iškritę iš gyvenimo, beveik kaip vaiduokliai. C.Petzoldo kinas mėgsta vaiduoklius.

"Tranzito" pagrindiniam herojui vienišam bastūnui Georgui (akt. Franzas Rogowskis) kelis kartus užduodamas klausimas: "Kas greičiau pamiršta: ar tie, kurie palikti, ar tie, kurie paliko?" Besislapstantis Georgas, prisidengęs kito tapatybe, palikęs savo praeitį, neatsako, jis dar pats gerai nežino, kuris iš jų jis yra, filmo metu jo statusas vis kinta. Paliktojo būsena su palikusiojo filme mainosi įvairiais lygmenimis, kaip ir praeities įvykiai su dabartimi.

Epochos saulėlydis

Unikalios kino patirties pavyzdys yra ir vengro László Nemeso filmas "Saulėlydis", apie 1913 m. Budapešte veikusią skrybėlaičių parduotuvę ir čia savo šaknų ieškoti atvykusią jauną merginą Iris. Nors, iš dalies, galima kaltinti režisierių formos, primenančios jo filmą apie holokaustą Vengrijoje "Sauliaus sūnus" kartojimusi, ji itin dera prie turinio.

L.Nemesas, "Saulėlydyje" pasitelkdamas judančią kamerą, stambų planą ir mažą ryškumo zoną perteikia pasimetusios, orientacijos netekusios pagrindinės veikėjos būseną ir nuotaiką. Paveikią, į kūną įsismelkiančią atmosferą sukuria kiekviename kadre į žiūrovą plūstantys erdvės garsai (arkliai, karietos ratai, gatvių, aikščių, turgaus triukšmas). Labai daug "Saulėlydžio" scenų vyksta tamsoje, prietemoje, kai aplinka ir ne fokusuojami esantys veikėjai tėra šešėliai.

Visi "Saulėlydžio" veikėjai yra ekstravagantiškos epochos užgesimo dalyviai, amžių kaitoje praradę orientaciją, šaknis, namus ir tapatybę, netrukus istorijos jėgos juos nublokš į žiauraus karo apkasus. Su visiška tamsa susiliejančios scenos – tai lyg subjektyviai sąmonei nepavaldus istorinis laikas, kurį geriausiai perteikia ne "objektyvią tikrovę" vaizduojantis sustingęs ryškus paveikslas, o subjektyvų žvilgsnį, asmeninę patirtį perteikianti judanti, veikėjo žingsnius lydinti kamera.

Danų režisieriaus Kasperas Kalle "Paskutinė karaliaus kelionė", ko gero, artimiausias iš čia apžvelgiamų tradiciniam istoriniam kino žanrui. Vis dėlto istorija apie Danijos karalių Kristijoną IV pasakojama ne linijiniu būdu – realus laikas susimaišo su pasakojimais, sapnais ir net narkotikų keliamomis vizijomis.

Nepaisant kai kurių formos sprendimų (garso takelio, sentimentalių apraiškų scenarijuje), filmas įdomus tuo, kad tai nėra įprastas, konvencionalus istorinio kino pavyzdys, jo pasakojimas neišsibarsto, išlaiko vieną paprastą liniją. Režisierius prie savo šalies istorijos intymiausios dalies – apie ilgamečius karaliaus ir jo žmonos santykius – prieina be mažiausio patoso (karalius čia žmogiškas ar net kartais juokingas), išlaikoma kūrybinė distancija, nors beveik visas veiksmas vyksta karietos aplinkoje.

Mąstymo pamokos

"Scanorama" šiemet pristatė net dvi žinomo dokumentinių filmų kūrėjo Sergejaus Loznitsos juostas. "Pergalės dienoje" ukrainiečių režisierius filmuoja gegužės 9-osios minėjimą Berlyno Treptovo parke prie paminklo sovietų kariams. Kamera šaltai ir ilgai stebi sovietine atributika pasidabinusią žmonių masę ir protarpiais vis grįžta prie parke stovinčių paminklinių bareljefų, vaizduojančių sovietų armijos kovą, ant kiekvieno akmens iškalti Stalino žodžiai. Raudonos vėliavos, Stalino portretai ir Georgijaus juostelės, šūkiai, priesaikos ir entuziazmas veiduose – minėjimas tampa ne istorinės datos, konkretaus istorinio fakto – pergalės liudijimu, o fetišistine simbolių orgija, kurios siekis – įtvirtinti sovietinės ideologijos naratyvą šiandien.

Pasak S.Loznitsos, net ir po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje neįvyko jokia refleksija apie režimo nusikaltimus. Antrasis režisieriaus filmas – "Procesas" atlieka būtent šį darbą. Tai archyviniai "sovietų liaudies priešų" teismo kadrai, rodomi taip pat beveik be jokių įsiterpimų. Kaip įprasta S.Loznitsos kine, galutinę prasmę nulemia paskutinės filmo minutės: visas "negailestingas" procesas tėra fikcija, Stalino sukurtas susidoroti su oponentais.

S.Loznitsa pasitiki žiūrovu, kuris grąžina režisieriui pasitikėjimą. Režisierius tarsi moko žiūrovą, kad kine svarbiausia stebėti ir laukti ne tik kažko pasirodant ekrane, bet ir, užgesus paskutiniams kadrams, sulaukti tam tikro proceso savo mintyse.

Nužudytas laikas

Dar vienas filmas "Scanoramoje", kurio siužete ir Lietuvai gerai pažįstami istoriniai įvykiai, – lenko Pawelo Pawlikowskio "Šaltasis karas" (filmas pradedamas drodyti mūsų kino teatruose). Tai subtilios režisūros, klasikiniam kinui artimos kinematografijos kūrinys apie meilės ir laisvės kainą, kai vienas negali egzistuoti be kito.

Istoriniai įvykiai, kurių fone vystosi pagrindinių veikėjų, folkloro grupės narių meilės santykiai – tai pokario metai, pirmieji Lenkijos sovietinės okupacijos dešimtmečiai. Smarkiai prastėjančią laisvės būklę šalyje gerai išreiškia kintantys folkloro ansamblio narių šokiai ir dainos: liaudies meno vitališkumą greitai sukausto sovietų valdžios pateiktas įsakymas ant scenos dainuoti bei šokti komunistų partijai ir Stalinui. Emigracijoje, Paryžiuje, folklorą pakeičia džiazas naktiniuose baruose, kur šokiai ir dainos laisvesnės, tačiau tampa persunktos liūdesio, ilgesio ir desperacijos, lyg kažko svarbiausio netekus.

"Šaltajame kare" poetės (akt. Jeanne Balibar) lūpose nuskamba metafora: "Švytuoklė nužudė laiką." Filmo herojams, laisvę branginantiems menininkams stalinistinė santvarka nėra tinkamas laikas, dažniausiai jie teturi vos vieną laimingą akimirką, tačiau mylintiems akimirka kartu, net ir prieš mirtį – tai juk amžinybė.

Kai kurie istorikai istoriją vadina dabarties mokslu, nes ji gali ne tik daug pasakyti apie praeitį, bet ir apie dabartį. Kelti klausimus ar net  ieškoti atsakymų praeityje šiandien yra dažnas kino kūrėjų siekis. "Scanoramoje" labiausiai išsiskyrė savitos formos filmai, praeitį tyrinėję neužsisklęsdami istorinio žanro konvencijose.

GALERIJA

  • XVI „Scanorama“: istorija šiandienos kine
  • XVI „Scanorama“: istorija šiandienos kine
  • XVI „Scanorama“: istorija šiandienos kine
Kadrai iš filmų
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS