APLEISTĄ SKLYPĄ UŽMIESTYJE PAVERTĖ SVAJONIŲ REZIDENCIJA

Kaunietė Skaistė Vaišnoraitė-Blusienė, prieš penkerius su puse metų pradėjusi įgyvendinti savo seną svajonę – statyti sodo namelį, nė pati netikėjo, kad statybos taip išsiplės. Šiuo metu Skaistės ir jos vyro Juliaus savaitgalių rezidencijoje yra ir namas, ir jaukiomis lempelėmis vakarais sužimbantis šiltnamis, ir net baigiama statyti moderni vištidė.

Padeda artimieji

Darbai taip sparčiai juda todėl, kad Skaistė turi šaunią talkininkų komandą. Įgyvendinti visus jos sumanytus projektus padeda tėtis Airinijus ir jos vyras Julius. Tėtį dukra vadina darbų vadovu, o save ir vyrą – gabiais mokiniais ir jo pagalbininkais.

„Meistrus samdėme tik tada, kai reikėjo surinkti sodo namelio karkasą, – pasakoja Skaistė. – Visus kitus darbus, vadovaujant tėčiui, darėme patys.“

Žvilgtelėjus į Skaistės instagramo paskyrą matyti, kad moteris niekada nesėdi rankų sudėjusi. Veikloms suskaičiuoti prireiktų abiejų rankų pirštų. Vis dėlto svarbiausi jai yra keli užsiėmimai – renginių dekoravimas ir pagalba žmonėms kuriant namų ir butų interjerus. Didžiąją dalį uždirbtų pinigų Skaistė skiria savo svajonių projektui, kurio vien sodo nameliu nepavadinsi.

„Kažko tokio norėjau jau nuo penkiolikos metų. Žinojau, kad ateis laikas, kai tokią laisvalaikio vietą susikursiu pati“, – aiškina Skaistė, vasaras leisdavusi pas močiutę Zarasų rajone.

Kaimo gyvenimą ji puikiai išmano. Moka visus darbus – nuo šieno grėbimo iki daržų ravėjimo. „Gamta man dar nuo skautavimo laikų buvo ir yra geriausias atsipalaidavimo būdas“, – prisipažįsta pašnekovė.

Jauna moteris juokiasi, kad jos vyras Julius yra visiškas miestietis. Turbūt net kirvio rankoje nelaikęs iki tol, kol žmona nepradėjo kurti grandiozinių užmiesčio planų.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar jis viską daro tik dėl to, kad labai mane myli, – džiaugiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė. – Aš kuriu, projektuoju, o vyrui belieka sutikti. Galų gale, sodyba buvo mano, o ne jo svajonė.“

Skaistė įsitikinusi, kad Juliui patinka jos stiliaus pojūtis. „Esame kartu jau septyniolika metų. Draugavome nuo pat mokyklos laikų. Abu įsirengėme savo pirmąjį butą, paskui dar vieną Žaliakalnyje. Tų remontų buvo ne vienas ir ne du – ištvėrėme“, – laiminga aiškina ji.

Įsigijo sklypą jo nematę

Kai sutuoktiniams gimė sūnus Ainas, jie gyveno (ir šiandien tebegyvena) Žaliakalnio rajone. „Turėjome uždarą kiemą, kur galėjau vežimėlį pastumdyti, o paaugus sūnui – drauge su juo pažaisti, bet vis dažniau pasvajodavau apie namus gamtoje, toliau nuo miesto, be kaimynų“, – pasakoja veikli moteris, prieš penkerius su puse metų tokią vietą atradusi labai netikėtai.

Sykį, važiuodama su tėčiu aplankyti senelio kapo, nusprendė paklausti vietinių, gal kas tame kaime parduoda žemės sklypą. Gavusi teigiamą atsakymą, pradžiugo, kad vieta nebloga, – tik apie 20 km nuo Kauno. Suderėjo sklypą dorai jo nė nematę.

Kažko tokio norėjau jau nuo penkiolikos metų. Žinojau, kad ateis laikas, kai tokią laisvalaikio vietą susikursiu pati.

„Mokėjome nebrangiai, bet įsigijome visišką šabakštyną – be kelio, be elektros, be vandens. Tai buvo gal 20 metų neprižiūrėtas sodas. Aplinkiniai turbūt mus mintyse vadino kvaileliais. Kirpome vielinę tvorą ir po metrą skynėmės pirmyn“, – prisimindama darbų pradžią juokiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė.

Laukė nemažos investicijos

Kai galiausiai po poros vasarų darbo Blusiai išsivalė savo valdas, jų laukė netikėtai didelės investicijos. Pasirodo, įsigytas sklypas buvo pelkėtas – teko jį nusausinti. Taip pat reikėjo nutiesti kelią iki savo valdų, įvesti elektrą.

„Atėjo toks laikas, kai galvojome išvis nieko nebedaryti, nusibodo kiekvieną savaitgalį arti. Be to, baigėsi pinigai. Kaimynai prie kelio tiesimo nenorėjo prisidėti“, – apgailestauja Skaistė.

Paklausta, ar nešovė į galvą mintis išvis savo svajonės atsisakyti ir vietoj problemiško sklypo ieškoti kito, kaunietė prisipažįsta, kad priėjus aklavietę buvo visokių minčių.

Vis dėlto širdis ir nuojauta skatino eiti pirmyn, tad pora galiausiai ryžosi pradėti namelio statybą. „Keliones kuriam laikui palikome ramybėje, o visus uždirbtus pinigus (vyras turi logistikos įmonę) investavome į sodybą. Pirmiausia atsirado terasa ir kubilas, kad po darbų turėtume kur nusimaudyti. Paskui pasistatėme sandėliuką daiktams sudėti, o galiausiai – ir namelį“, – eilės tvarka vardija sklypo statinius pašnekovė.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

„Visada labai norėjau aukštų lubų, todėl svetainėje lubų aukštis yra apie 6 m. Pats namelis nedidelis, bet neužspaustas. Taip pat žinojau, kad sienos bus baltos – toks sprendimas padėjo dar labiau padidinti erdvę“, – pasakoja namelį projektavusi ir pati interjerą kūrusi Skaistė.

Sodybos teritorijoje dar yra šiltnamis, vakarais, uždegus lempeles, primenantis lauko kavinę. Stovi nemažas aštuonmečio Aino vasaros namelis, į kurį telpa didžiulis čiužinys. Dažnai ant jo suminga visa šeima.

Dalijasi savo gyvenimu

Šiuo metu nemažai sekėjų instagrame turinti Skaistė atvirauja, kad mintis savo kūryba dalytis socialiniuose tinkluose jai šovė į galvą visai neseniai – prieš dvejus metus. Iš pradžių savo sodo namelio statybomis ji pasidalijo uždaroje feisbuko grupėje, o sulaukusi didelio susidomėjimo ryžosi susikurti instagramo paskyrą.

Kas traukia žmones sekti jos gyvenimą? „Nežinau... Gal įvairiapusiška veikla? Aš nerašau, nekeliu nuotraukų vien apie darbą ir sodybą. Rodau sekėjams, kaip sportuoju, ką gaminu šeimai pietums, kaip visi kartu leidžiame laisvalaikį“, – pasakoja ji.

Blusių šeimai maga tiek pasaulį pamatyti, tiek ir leisti ramius vasaros savaitgalius savo sodyboje, į kurią veržte veržiasi draugai. Juos traukia Skaistės ir Juliaus išpuoselėta aplinka, rami kaimo atmosfera.

Paprašyta surengti virtualią ekskursiją po savo užmiesčio valdas, pašnekovė net nežino, nuo ko pradėti. Viskas čia atrodo labai sava ir miela. „Kad ir namelio grindys – dešimtį kartų mano išglostytos. Ir sienos – pačios šveistos, dažytos. Man pats pastatas net ir be baldų širdį glosto, o kur dar visas interjeras?!“ – šypsosi jo kūrėja.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

Statoma moderni vištidė

Dauguma daiktų Blusių sodyboje nenauji – prikelti antram gyvenimui. Poros pozicija tokia: geriau norimo daikto jie ilgiau neturės, bet atras tikrai patinkantį. Skaistė juokiasi, kad juodu su Juliumi niekam neleidžia uždirbti – viską sodyboje daro patys. Štai anyta labai gražiai siuva: yra pasiuvusi ir užuolaidas, ir kepsninių užvalkalus. Skaistės tėvelis su uošviu padeda statybose.

Šią vasarą, tikėtina, bus baigtas dar vienas naujas pastatas – moderni vištidė. Vištos palaikys kompaniją Angoros triušiui, kuris šiltuoju sezonu iš Blusių namų persikrausto į sodybą ir atgal į Kauną grįžta tik žiemoti.

Kas kasdien jį maitina? Pasirodo, šiais laikais viskas paprasta ir automatizuota. Išmani bus ir vištidė – su automatiškai atsidarančiomis durelėmis, savaime įsijungiančia ir išsijungiančia šviesa, vandens pašildymu žiemą ir t. t. Blusiai tikina, kad visus tuos dalykus apgalvojo dar prieš pradėdami ją statyti.

„Iš tos mūsų vištidės realiai galėtų išeiti normalus 60 kv. m namas“, – tikina Skaistė ir ruošiasi ją apšiltinti, kaip neseniai padarė ir su savo sodo nameliu. Todėl dabar mėgautis gamtos ramybe Blusiai gali ir žiemą.

„Ar šią vasarą bus vištų, negaliu garantuoti, bet kad vištidė bus baigta – tai tikrai“, – sako S.Vaišnoraitė-Blusienė ir priduria, kad bet kokios vištos pas ją negyvens. Kandidatėms darys kruopščią atranką.

„Kadangi vištidę statau ne dėl kiaušinių ar vištų mėsos, ieškosiu kuo įdomesnių veislių. Į puodą iš mano vištidės nekeliaus nė viena – gyvens iki pensijos“, – žada ji.

Maitinasi savo daržo gėrybėmis

Kadangi jauna šeima daug laiko leidžia sodyboje, joje augina ir sveiką, ekologišką maistą. Tikina, kad jau nuo gegužės galo valgo gardžius agurkus iš savo šiltnamio. Šiuo metu turi ir salotų, svogūnų laiškų, ridikų. Labai laukia savų pomidorų, pupelių, arbūzų. Pernai užsiaugino jų visą karutį.

Kur viskas telpa? Pasak Blusių, jų valdose yra trys nedideli sklypai. Viename stovi namelis, kitame – triušio namas ir vištidė, na, o trečias paskirtas daržams – ten auga pernai pasodintos braškės, arbūzai ir saulėgrąžos. Ar planuose yra ir daugiau žemės? „Gal ir norėtume, bet kaimynai sakė nebeparduos“, – juokiasi S. Vaišnoraitė-Blusienė.

Ar Blusių sūneliui Ainui tėvų užgaidos irgi rūpi? Anot mamos, berniukas šiuo metu tiesiog džiaugiasi laiminga vaikyste. Kai reikia, tėveliams padeda – ir lysves palaisto, ir triušiui žolės prirauna.

„Mūsų tikslas nėra jį įdarbinti ar kažkaip įtraukti į savo veiklas. Norėjome, kad sūnus turėtų laimingą vaikystę, t. y., kad jis galėtų netrukdomas žaisti krepšinį lauke, o vasaromis turėtų vietą maudynėms. Nenoriu, kad savo atostogas Ainas praleistų mieste, lindėdamas kompiuteryje“, – kalba ji.

Kadangi tėvai į sodybą važiuoja dažnai, Ainas ten irgi dažnas svečias. Mama džiaugiasi, kad pernai sūnus net buvo pasidaręs savo daržiuką, kur pasisodino žirnių. „Smagu, kad Ainas nėra iš tų vaikų, kurie neatskiria ąžuolo nuo klevo ar žirnio nuo pupos“, – džiaugiasi mama.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

Svoris krinta sportuojant

Socialiniuose tinkluose veikli moteris dalijasi ne tik vaizdais, kaip plečiasi ir gražėja jų savaitgalių rezidencija, bet ir asmeninėmis nuotraukomis, kaip krinta jos svoris. Skaistė atvirauja, kad sutrikus hormonų pusiausvyrai ji per metus priaugo apie 40 kg.

„Pusantrų metų nežinojau, ką daryti. Buvau tikra pampuška, – pasišaipo iš savęs. – Sportuodama nuo šio rugsėjo numečiau apie 30 kg. Dar liko 10–15 kg.“

Moteris netiki, kad vien mityba galima sureguliuoti svorį. Kiekviena turi atrasti savo receptą. Jai užteko pradėti sportuoti penkis kartus per savaitę ir svoris ėmė kristi.

„Kas vakarą nueinu 10 tūkst. žingsnių, nors vasarą jų būna ir dar daugiau“, – atvirauja ji ir priduria, kad žingsniuoti mėgsta abu su tėčiu. Vienas kitą paragina ir dažnai iš miesto centro pasiekia net miegamuosius Kauno rajonus.

Aistra – sendaikčių turgūs

Paklausta apie dar vieną savo aistrą – sendaikčius – Skaistė atvira. Jai be galo rūpi seni daiktai, interjero elementai, baldai. Moteris juokiasi, kad šeštadienį gali atsikelti anksčiausiai ir važiuoti į turgų apžiūrėti sendaikčių. „Na, tai kas, kad man nieko nereikia. Dažnai draugės prašo kažko paieškoti jų namams“, – sako Skaistė.

Ji ne tik žavisi antikvariniais daiktais, bet ir rūpinasi niekam nebereikalingais – suteikia jiems antrą šansą ir apgyvendina savo ar savo draugų namuose.

„Kitiems būdavo gėda eiti į pigių drabužių parduotuves, o aš nuo paauglystės ten jausdavausi kaip žuvis vandenyje. Būdavo smagu atrasti gerą, kokybišką daiktą už gerą kainą. Tuomet girdavausi draugams, kad radau superinius džinsus už tris litus“, – prisimena ji.

To paties tvaraus gyvenimo principo Blusiai laikosi ir buityje. Nors abu yra verslininkai, pragyvenimu nesiskundžia, bet ir tvariai gyventi nesibodi – drabužius dažnai perka per „Vinted“ platformą, patikusius senus baldus atnaujina patys.

Pagirta už puikų estetikos jausmą, Skaistė sako, kad jai labai artimas skadinaviškas namų stilius, todėl savo sodybą įsirengė jo inspiruota.

„Kai žinai savo mėgstamą stilistiką, kur kas paprasčiau viską daryti, – sako ji. – Tarkim, pamatau daiktą ir jau žinau, tiks man į namą ar ne.“ Štai ir vištidę pirmiau sukūrė savo galvoje, o tik paskui viską nubraižė ir perdavė vyrui, kad idėją realizuotų. „Man nereikia žiūrėti į pinterestą – ten viskas labai kartojasi. Tačiau negali ir visiškai atsiriboti, nes galvoje nuolat sukasi vaizdai, matyti socialiniuose tinkluose, interjero žurnaluose. Tuomet pasistengiu viską sudėti į vieną vietą“, – atvirauja S. Vaišnoraitė-Blusienė.

S. Vaišnoraitės-Blusienės asmeninio archyvo nuotr.

Puoselėja namų tradicijas

Kai Skaistės namuose rengiama kokia nors šventė, svarbiausia jai yra ne maistas, bet vaišių stalo estetika. Prisipažįsta, kad indų turi per daug, bet tik dėl to, kad jai patinka kaskart skirtingai dekoruoti stalą. Visa tai puikiai išmano ir Ainas – žino stalo etiketo taisykles, kur dėti šakutę, o kur – peilį.

„Mes visada savaitgaliais vakarienę valgome drauge ir prie gražiai paserviruoto stalo. Tai jau tampa tradicija. Kaip ir pasikviesti į sodybą būrį draugų“, – džiaugiasi ji.

Skaistė mini ir dar vieną gražią tradiciją, kuri metai iš metų įgauna pagreitį, – tai naminio vyno gamyba. „Esame išbandę gaminti visokį vyną – ir braškių, ir pienių, ir rabarbarų, ir vynuogių. Mėgstame eksperimentuoti. Skaniausias? Obuolių. Kai nusipirkę sklypą jį išsivalėme, ant žolės buvo prikritę daugybė obuolių. Prisispaudėme sulčių, o kas tada? Tuomet kažkas pasiūlė pamėginti užsiraugti obuolių vyno“, – prisimena ji. Nuo to karto moteris kasmet tobulina savo įgūdžius ir atranda pačių įvairiausių vyndarystės subtilybių.

„Norėjome vyno butelius laikyti tvarkingai ir gražiai, o ne tiesiog sumestus rūsyje – taip kilo mintis įsirengti vyno rūsį. Kadangi gyvename nestandartiniame bute Žaliakalnyje, jame yra didelis – 16 kv. m rūsys“, – pasakoja S. Vaišnoraitė-Blusienė ir priduria, kad ateityje planuoja atnaujinti dar ir rūsio koridorių, kad interjero vaizdas būtų vientisas.