IŠSIRAVĖJUS NAMUS GYVENTI TAMPA LENGVIAU

„Šiek tiek namų fėja, šiek tiek namų ragana – kaip kada. Kad ir kaip būtų, mano tikslas – kad namo grįžti būtų gera“, – taip instagramo paskyroje ula.namõ prisistato Ūla Petkevičiūtė. Moters veikla, kaip ji pati sako, – tvarus namų ravėjimas ir organizavimas. Ji žino, kaip paversti namus patogiais, padeda sumažinti daiktų skaičių, o nereikalingiems surasti naujus namus.

– Kodėl savo veiklą vadinate namų ravėjimu?

– Kai mažiname daiktų namuose, iš esmės elgiamės taip, kaip darže: juk jeigu turime braškių sodinukų, ant kurių užaugs braškių, mūsų tikslas – atsikratyti piktžolių, kurios trukdo joms augti. Tas pats ir mūsų namuose – turime atsikratyti to, kas trukdo mums patogiai gyventi ir gerai jaustis.

– Kaip apskritai gimė namų ravėjimo idėja?

– Tiesiog man imponuoja toks gyvenimo būdas, kai gyveni su nedaug daiktų ir stengiesi, kad kiekvienas daiktas namuose būtų prasmingai, pageidautina, kad turėtų daugiau negu vieną funkciją, galėtų tarnauti ilgai ir kokybiškai. Mano gyvenime taip yra jau seniai.

Prieš gerus metus buvo toks gyvenimo laikotarpis, kai galvojau: kas toliau, ką toliau veiksiu? Tuomet atgaivinau dar prieš kokį dešimtmetį puoselėtą idėją, kad galėčiau padėti ir kitiems žmonėms išsiravėti namus. Susėdome su viena gera drauge, aptarėme ir nusprendėme – aš darau, o ji man padės bent pirmus pusę metų, kol suprasime, ar apskritai ši tema ir paslauga kam nors įdomi, ar taip yra tik man vienai.

Per pusmetį mums pavyko pasiekti išsikeltų tikslų ir štai ula.namõ jau gyvuoja daugiau nei metus. Tai nedaug, bet metus triūsti ir neprarasti motyvacijos – yra darbo. Niekas neateina ir per petį nepaplekšnoja, pinigėlių nepaaukoja. Daug ką tenka daryti altruistiškai, nesitikint uždarbio – vien tik skleidžiant apie save žinią ir populiarinant tvaresnio gyvenimo idėjas. Tai didelė investicija, kuri, tikiuosi, kada nors atsipirks.

Požiūris: Ū. Petkevičiūtei imponuoja gyvenimo būdas, kai gyvenama turint nedaug daiktų, ir stengiamasi, kad kiekvienas daiktas namuose būtų prasmingai, tarnautų ilgai ir kokybiškai. To siekti ji padeda ir kitiems. / Ū. Petkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kas labiausiai motyvuoja? Tai, kad atsiranda žmonių, kuriems jūsų pagalba reikalinga?

– Tai, be abejo, labai motyvuoja. Tų žmonių istorijos, kurias paskui rodau savo instagramo paskyroje, yra aukso vertės. Atvažiuoji, pasidaliji su žmogumi patarimais, o paskui gauni žinučių, kaip tu jį įkvėpei ir kaip jis verčia kalnus. Su niekuo nepalyginamas jausmas!

Man visa tai, ką darau, yra truputį daugiau negu darbas. Kasdien matau, kaip žmonės gyvena, kur gyvena, kaip jie kaupia, o puikiai žinome, kad  kaupti yra kenksminga mūsų psichikai, gyvenimo gerovei. Kuo daugiau žmonių padėsiu kaupimo atsikratyti, tuo daugiau jų gyvens patogiai, be streso, paprastai ir lengvai, ir tuo didesnį darbą jausiuosi nuveikusi.

– Kokios jūsų pagalbos žmonėms dažniausiai prireikia?

– Mano pagalba, tiesą sakant, yra jau vienas paskesnių žingsnių. Pirmiausia dažnam reikia tiesiog susivokti: ar tikrai man visko, kas sukaupta namuose, reikia? Atsikratyti daiktų žmogus turi būti psichologiškai pasiruošęs. Būna tokių atvejų, kai vaikai mano pagalbą nori užsakyti, pavyzdžiui, savo tėvams. Tada aš sakau – ne, nes tai psichologinis smurtas. Niekas neturi teisės už kitą žmogų nuspręsti gyventi su mažai daiktų – jis pats turi apsispręsti. Tai kelionė, ir kiekvienas iš mūsų ją patiria labai skirtingai.

Neseniai tvarkėme vienos klaipėdietės 170 kv. m namą. Ji sakė, kad visi ten buvę daiktai daug metų jai reiškė savotišką saugumą, užtikrintumą – jeigu viskas gyvenime sugrius, tai bent tie daiktai liks. Pasikeitus situacijai, atsikračiusi tam tikrų būsenų, įgijusi geresnių, šviesesnių patirčių, ji pradėjo suprasti, kad ta daugybė daiktų ją smaugia, kad jų  per daug. Pusę metų ji vaikščiojo po savo namus ir bandė pati kažką daryti. Tačiau pačiam tai dažnai būna problema arba iššūkis, nes žmogus nežino, kaip pasižiūrėti į tuos daiktus, kokius sau klausimus užduoti. Ir kas tada? Tada išeina toks klasikinis daiktų stumdymas iš vieno kampo į kitą – tarsi vieną kampą susitvarko, tada pereina prie kito, dar kažkur susitvarko. Pakanka bent vieną kartą ko nors paieškoti ir vėl tie daiktai pasklinda po namus.

Galiausiai su ta moterimi susitikome. Visą savaitę plušome dviese iš peties, išvežėme iš namų begalę daiktų. Tikrai neatrodo, kad kas nors tuos namus apvogė, o žmogus juose jaučiasi puikiai. Tačiau ji pati turėjo nuspręsti, kad jai reikia pagalbos. Štai todėl mano paslauga yra viena iš paskutinių stotelių toje kelionėje, o pati kelionė nebaigtinė, nes kai pajunti tą malonumą, nesinori sustoti, norisi gyventi dar ir dar patogiau.

Ū. Petkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Aš mėgstu metaforą apie žirkles. Labai dažnai namuose yra krūvos žirklių – turime ir mažesnių, ir didesnių, ir aštresnių, ir popieriui, ir medžiagai, ir dar kokių nors, bet kai reikia, nė vienų nerandame. Taip yra dėl to, kad jos mėtosi visur, tik ne ten, kur jų vieta, ar – dažnu atveju – net neturime joms vietos. Kai atkeliauju darbuotis, pirmiausia daiktus išsiimame, surūšiuojame pagal kategorijas, o tada kuriame funkcines zonas ir jose daiktus įkurdiname. Būna, sudedi žmogui, tarkim, tas pačias žirkles į vieną vietą ir sakai: ar žinojai, kad turi tiek žirklių? Sako: ne, nežinojau. Paprašau man papasakoti apie visas tas žirkles, kokią funkciją kurios atlieka. Paaiškėja, kad vienos nelabai aštrios, kitos suteptos klijais, su trečiomis dar kažkas negerai, o naudojamos vos vienos, gal dvejos. Vadinasi, gyvename turėdami dvigubai, trigubai daugiau daiktų, jie užima vietą, bet savo funkcijos neatlieka ir tiesiog kažkur voliojasi. Tačiau jeigu atsikratysime prastų, naudoti netinkamų žirklių, o naudojamoms surasime nuolatinę vietą, iš kurios jas galima pasiimti ir kur visada reikia padėti atgal, visai šeimai užteks tų vienų žirklių.

Panašiai galime kalbėti ir apie batus, paltus, puodus ir visus kitus daiktus. Juk dažno namuose taip ir yra: kabo penki paltai, bet nešiojamas vienas.

– Tai didžiausia problema – daiktų atsikratyti neleidžiantis požiūris: o gal kada nors prireiks?

– Taip, ir jo gana sunku atsikratyti. Mes labai sunkiai skiriamės ir su drabužiais, nes jie kažką primena, daug kainavo arba galbūt palaiko kažkokią iliuziją: nešiosiu, kai numesiu svorio, kai priaugsiu svorio, kai dirbsiu X darbą. Kartais nieko blogo, kad jų turime. Juk galime turėti kažkokią atsiminimų dėžę, kur laikome tai, kas mums svarbu. Tačiau tai tikrai nėra viskas, kas kabo mūsų spintoje. Iš esmės savo spintoje, kurią atidarome kiekvieną dieną, turime turėti tik tai, kas mums tinka čia ir dabar, ką dėvime čia ir dabar, kas atitinka mūsų šiandienos gyvenimo būdą, figūrą, sezoną.

Kur dėti visus kitus? Juos reikia išrūšiuoti ir pagalvoti, ar iš tiesų su netinkančiais drabužiais susiję prisiminimai tokie svarbūs, kad turime juos laikyti dešimtmetį, ar čia jau tiesiog yra daiktai, kurie, tarkim, tik brangiai kainavo? Jeigu aiškiai jaučiame, kad galime išsiskirti su tais daiktais, galime juos parduoti, paaukoti, padovanoti, perdirbti, persiūti – nebūtina visko mesti į konteinerį ir taip primityviai didinti šiukšlių. Išmetimas žmonėms – net ir tiems, kurie suvokia savo apaugimo daiktais lygį ir norėtų gyventi su mažiau daiktų, – dažnai yra skausmingas: negi dabar išmesi gerą daiktą? Jo nereikia išmesti – yra daugybė būdų suteikti jam antrą, trečią, ketvirtą gyvenimą, antrus, trečius, ketvirtus namus.

Jei vis dėlto su kažkokiais net ir netinkančiais daiktais atsisveikinti sunku – pasiimame dėžę, pavadiname ją „Laikas parodys“, sudedame ten tuos daiktus, nusprendžiame, kad šioje dėžėje jie bus, tarkime, pusę metų, ir užrašome ant dėžės atsikratymo jais datą. Jeigu per pusę metų mums nieko iš tos dėžės taip ir neprireikia – net neatidarydami numatytą dieną tos dėžės, jų atsikratome. Atidaryti tą dėžę pavojinga, nes esame silpni – pradėsime kuistis, apims emocijos ar prisiminimai ir daiktai vėl parkeliaus į spintą.

Jeigu jau ne pirmą ir ne antrą kartą tai darome, dažnai turime užsiauginę raumenis: gerai, man šių daiktų per pusę metų neprireikė, aš juos – parduodu, paaukoju, išmetu. Viskas, baigta.

Ū. Petkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar visiems nereikalingiems daiktams, kuriuos turime namuose, galima rasti vietą ne namie? Juk dažnai žmonės galvoja: šito man nereikia, bet ką su juo daryti – į šiukšlių konteinerį mesti nesinori.

– Yra gausybė iniciatyvų ir būdų, kaip nereikalingų daiktų atsikratyti ir padaryti tai tvariai (tai labai svarbu), o ne tiesiog pagausinti atliekų konteineryje.

Dar tinkami dėvėti drabužiai ir avalynė gali drąsiai keliauti į tekstilės konteinerius, kurių dabar yra gausu ir tikrai lengva rasti. Jeigu tekstilė jau nebetinkama naudoti, yra du būdai: nuvežti į tekstilės konteinerį stambiagabaričių atliekų aikštelėje sunaikinti arba į gyvūnėlių prieglaudas, kurioms įvairios audinių atraižos, sena patalynė yra didžiulis lobis. Tiesiog paskambinkite apylinkėje esančioms gyvūnų globos organizacijoms ir tikrai atsiras tokia, kuriai tuo metu trūksta šio gėrio. Tačiau elkimės žmoniškai: prieš važiuodami – pasiskambinkime, neatvežkime ir nepalikime užvertę savo senomis antklodėmis ar pagalvėmis.

Visokius namų buities daiktus puikiausiai galima vežti į daiktų atidavimo vietas stambiagabaričių atliekų aikštelėse. Ten žmonės, kuriems tas turtas reikalingas, gali ateiti ir nemokamai pasiimti. Negana to, gausu įvairių organizacijų, kuriuos rūpinasi sunkiau besiverčiančiais žmonėmis. Kartais mums atrodo – kam čia to gali reikėti, o pasirodo, reikia. Tad kodėl gi nepadaryti gero darbo, kad ir netiesiogiai kažkam atiduodant.

Jeigu daiktai geresnės kokybės, vertingesni ir ranka nekyla jų tiesiog atiduoti – socialiniuose tinkluose yra grupių, kur žmonės mainosi daiktais, nereikalingus daiktus paverčia reikalingais neišleisdami nė cento. Yra ir atiduotuvių, kur galima sukelti savo daiktų nuotraukas, aprašymus, o kažkas atvažiuos, pasiims ir panaudos taip, kaip jam reikia. Klaipėdoje yra tokia socialinio verslo organizacija „Draugas draugui“ – jie kartkartėmis surenka baldus ir paskui juos parduoda savo labdaros parduotuvėje už labai draugiškas kainas, o uždirbti pinigai keliauja įvairiems socialiniams projektams remti. Žodžiu, padarote dvigubai gerą darbą – ir nepaverčiate šiukšlėms spintos, kuri galbūt labai sena, bet kažkam ji yra spinta, ir kartu už ją gauti pinigėliai keliauja kitiems geriems darbams.

Čia tik keli pavyzdžiai, bet faktas, kad šiais laikais tikrai yra kur padėti jums nereikalingus daiktus – reikia tik nepatingėti ir šiek tiek pasistengti. Arba galite parašyti man žinutę – padėsiu rasti, kur tuos nereikalingus daiktus padėti. Bent tiek padarykite ir negausinkite savo nereikalingu turtu atliekų.

Ū. Petkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Ū. Petkevičiūtės patarimai, nuo ko pradėti

* Pirmiausia – pavaikščioti po namus ir gerai apsižiūrėti, kur yra vietos, kur daugiausia reikėtų darbo. Dažnai tai būna sandėliukas, garažas, rūsys ar pan. Ne nuo tos vietos reikia pradėti, o nuo tos, kur dažniausiai ir daugiausia būname, kad pirmiausia pajustume tą malonumą, kai sumažėja daiktų, palengvėja ruoša ir pan. Kad ir nuo virtuvės ar vonios, kur kasdien praleidžiame daug laiko ir kur savo kailiu jaučiame tą daiktų skaičiaus kokybę arba ne kokybę.

* Antras žingsnis – įsivertinti, kiek turime jėgų, laiko tvarkytis ir koks mūsų potencialas kažką pakeisti. Labai dažnai žmonės užsimoja per daug ir tai labai atbaido. Negana to, viduryje proceso dar tenka ir pagyventi kokią savaitėlę apsikuitus, nes nepakanka jėgų per vieną kartą susitvarkyti. Tad gal užsibrėžkite šiandien sutvarkyti ne visą virtuvę, o vieną stalčių ar vieną spintelę, ir to pakaks. Nelabai apkuistą ir daiktais apaugusią virtuvę keliese tvarkome visą dieną, tad vienam žmogui tai padaryti nelengva.

* Trečias žingsnis – išimti viską iš tos pasirinktos erdvės, išsivalyti ją ir kruopščiai peržiūrėti joje laikomus daiktus. Tarkime, tvarkome spintelę, kurioje laikome kruopas. Pirmas kriterijus – pasižiūrime, ar visos jos dar galioja, pasenusias išmetame. Kruopos galioja gerokai ilgiau nei galiojimo data, nurodyta ant pakuotės, bet jei ji pasibaigusi prieš metus ar daugiau, jau reikėtų atsisakyti. Tačiau neišmeskime jų tiesiog į šiukšles – yra žmonių, kurie augina gyvulius, naminius paukščius, tad tos kruopos puikiausiai gali keliauti ten.

* Dar gali būti kruopų, kurias pirkote kažkokiam vienam patiekalui, o tai, kas liko, guli jau pusę metų. Ar jas naudosite? Manau, nuoširdus atsakymas būtų – ne. Tad tos kruopos mums taip pat nereikalingos. Jei dar tikrai galiojimo laikas nesibaigęs, gal galime kažkam paaukoti: yra maisto atiduotuvių, kur žmonės su malonumu priglaudžia įvairų maistą. Rezultatas – iš tų penkiolikos kruopų pakelių liks kokie penki ar septyni. Teliks nuspręsti, ar mums labiau patinka kruopas laikyti pakeliuose, ar stiklainiukuose su dangteliais. Susitvarkome ir ramu.

* Tas pats principas galioja ir visose kitose srityse. Atsidarome batų lentyną ir pasižiūrime, kuriuos batus iš tiesų dėvime, o kuriuos turime tik dėl kažkokių kitų priežasčių. Daugeliui atsisakyti daiktų padeda mintis, kad jie netaps šiukšle, o bent dalimi savo vertės galės grįžti į namų biudžetą. Tereikia pagalvoti, kaip su tais daiktais tinkamai atsisveikinti. Daiktus galima išsimainyti, parduoti ar, galiausiai, kažkam atiduoti, paaukoti – padaryti kitam žmogui gera ir jausti moralinį pasitenkinimą.