AKTORĖ A. TAMULYTĖ: DIDŽIAUSIA MANO KLAIDA – KAD PASILIKAU LIETUVOJE

Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota aktorė Aurelija Tamulytė primena vaiką arba trapų indą, sudaužytą į daugybę šukių ir išbarstytą po skirtingus kampelius. O galbūt – Alisą veidrodžių karalystėje?

Kartais atvira iki nuogumo. Jautri, įdomi. Teatro režisierių Jono Vaitkaus, Gintaro Varno mūza vadinama Fortūnos, Šv. Kristoforo statulėlėmis, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota aktorė Aurelija Tamulytė primena vaiką arba trapų indą, sudaužytą į daugybę šukių ir išbarstytą po skirtingus kampelius. O galbūt – Alisą veidrodžių karalystėje?

Patyrė nokdauną

– Savo dienoraštyje užrašot dienos, savaitės mintis. Kokio įrašo jūsų dienoraštis sulaukė pasibaigus šiai vasarai? Ką naujo sužinojote apie save?

– Šią vasarą įsitikinau, kad negaliu gyventi be jūros, tiesiog sergu ja. Man labai sunku išvažiuoti iš pajūrio. Taip sunku, kad net apima melancholija.

– Ar nebijote jūros – galingos stichijos, kuri gali apglėbti ir pasiimti kartu su savimi? Juk esate tris kartus skendusi.

– Buvo, buvo skendimų. Bet tikiuosi, kad mano meilė jūrai yra apsauga. Galgi jūra, kaip ir Dievas, mylinčius palieka gyventi ilgiau? Noriu, kad ji žaistų su manim, mėgautųsi, glamonėtų.

– Kokia jums buvo ši jau prabėgusi vasara? Neretai guosdavotės dideliu greičiu, darbu, poilsio trūkumu, tuo, kad miegate po 4–5 valandas per parą. Labiausiai laukiamas metų sezonas užgriuvo beprotišku tempu?

– Ši vasara buvo kitokia. Beveik 20 metų dirbau beprotišku tempu ir įprastai vasara man baigdavosi greitai, o šį kartą buvo ilgas ramybės periodas. Patyriau ir darbinį nokdauną.
Kita vertus, man jau turbūt reikėjo stotelės. Tam tikru požiūriu tas sulėtėjimas buvo ir mano pačios noras saugoti sveikatą, tad nuo šio rudens bus jau ne keturi ar penki teatrai, o tik du. Nors miegoti ilgiau taip ir neįpratau – išsibalansavus buvo sunku greitai save surinkti, tad dienotvarkė išliko panaši.

– Ar nepalietė savo ilgais kibiais pirštais baimė būti nereikalingai?

– Ši baimė kaip grifas kapoja smegenis. Toks yra žmogus: daug darbo – blogai, jo sumažėjo, pasikeitė spalvos – apima panika. Reikia nepasiduoti ir šypsotis.

Grįžti atgal neįmanoma

– Toks įspūdis, kad jūsų balse, o galbūt – sieloje padaugėjo liūdesio gaidų. Ar tai tiesa?

– Gal. Kuo daugiau nori iš gyvenimo, kuo labiau analizuoji, tuo greičiau daugėja ir liūdesio. Esu darboholikė ir man reikia jaustis reikalingai.

– Tuomet ko norite dabar?

– Ko nors sukrečiančio. Kad gyvenimas maloniai, bet stipriai papurtytų savo rankomis. Jaučiu, kad senstu nespėjusi užaugti.

– Jei jau prabilote apie šoką, kurio norėtųsi, galbūt tai gali būti nauja aistra, meilė? O gal – šokiruojantis ir netikėtas sugrįžimas pas pirmąjį vyrą, su kuriuo gyvenote dešimt metų?

– (Tyla). Nieko niekada neįmanoma sulipdyti iš naujo. Kad ir kas tai būtų. Iš tų santykių liko kai kas brangaus, bet meilė nevaldoma ar užsakoma. Ir grįžti atgal neįmanoma. Žmonės ir su skaudama širdimi turi eiti į priekį.

– Iš tiesų taip manote, tuo tikite? Ar tiesiog taip norite – žengti pirmyn ir nebesigręžioti į praeitį?

– Ir tikiu, ir manau, ir noriu. Vakarykštė diena praėjo, rytojus dar neatėjo, man priklauso tik ši diena. Gyvenimas susideda iš daug etapų. Yra brangių žmonių, kurie sukūrė mane.

– Ar einant į priekį praeitis nežengia su jumis kartu?

– Žengia. Bet tik dalelė jos širdyje. Tik širdyje, ne veiksmuose. Esu kaip laivas, perkrautas sentimentų. Ir dėl to krūvio, deja, kartais skęstu.

– Jumyse kariauja protas ir jausmai?

– Taip. Taip. Labai smarkiai. Sieloje nesu egoistė.

Gailisi likusi Lietuvoje

– Kodėl atsisakėte šoko prieš kelerius metus, kai buvo galimybė patekti į garsaus režisieriaus Quentino Tarantino filmą? Tai būtų kaip reikiant supurtę gyvenimą.

– Tiesa, tai buvo šokas, jo agentai mane pastebėjo spektaklyje ir pasiūlė dalyvauti atrankoje. Išsigandau, nepasitikėjau savimi. Deja, visi padarome klaidų, o aš jų savo gyvenime darau labai daug.

– Klaidomis dažniau laikote tai, kad ką nors padarėte, ar kremtatės dėl to, jog ko nors nepadarėte? Pasidavėt jausmams ar klausėtės proto? Kas jūsų klaidų kalvis?

– Jausmai, jausmai yra mano žudikas. Protas desperatiškai bando viską taisyti, bet jam ne visada pavyksta. Ypač anksčiau itin dažnai vadovaudavausi širdimi.

– Kokių savo klaidų labiausiai gailitės?

– Didžioji mano klaida, kad savo laiku atidaviau per daug širdies ir pasilikau Lietuvoje. O kita klaida... Bet gal tiek to.

– Ką jums daug sunkiau apnuoginti – sielą ar kūną?

– Mėgstu, kai ilsisi ir siela, ir kūnas. Nebijau nuogo kūno. Ir tai nebūtinai turi būti nudistų paplūdimys. Nuo vaikystės esu nuoga, gamtos vaikas ir į tai žvelgiu kitaip nei dauguma žmonių. Mes gimėme nuogi, tokie ir mirsime.

– Ar nuojauta, kad ką nors bijote prisipažinti net sau pačiai, teisinga?

– Galbūt. Visą laiką bandau save apgauti, bet turiu valios susivaldyti. Daug ką bijau prisipažinti, bet tai nebūtinai klaidos. Dažniau netgi pranašumai.

Nelaiko savęs fatališka moterimi

– Kokie jūsų santykiai su pirmuoju vyru – verslininku Ramūnu Autuku?

–  Tokie vyrai visam laikui lieka gyvenime. Nuostabiai sutariame. Jis, jo žmona, mano nuostabus vyras Raimundas.

– Ranką pridėjusi prie širdies galėtumėte pasakyti – neskaudu, kad taip susiklostė santykiai?

– Negaliu taip pasakyti. Bet tas žingsnis davė kitą pradžią, kitą kelią. Gyvenime visą laiką būna liūdesio akimirkų, bet... "show most go on" (šou turi tęstis – angl.).

– Tokie ir turi būti santykiai su buvusiais?

– Nesuprantu, kai kažkada kartu buvę žmonės paskelbia vienas kitam karą. Tai gėdinga, gyvenimas labai trumpas. Juk gyvenai su žmogumi 10, 15 ar 20 metų, ir paskui – kariauti? Kam, kokia to prasmė? Laikas nugludina viską. Lieka tai, kas gražiausia.

Žmonės – kaip deimantai, jei randi tikruosius, turi juos ypač branginti. Visą gyvenimą. Ir todėl kartu su Raimundu, Ramūnu, jo žmona išgeriame vyno, pabendraujame. Ir taip – daug metų.

– Teko girdėti, kad Aurelija – fatališka moteris. Su ja praleistas laikas fantastiškai neužmirštamas, tačiau taip nebus amžinai. Ji kaip žavi vampyrė suteiks palaimą, bet iščiulps visą energiją, o paskui jai reikės naujos aukos.

– Ne, ne, ne! Smarkiai perdėta. Gal taip teigia vyrai, nemokantys suvaldyti moterų? Nesu fatališka moteris. Esu labai netgi, sakyčiau, šuniškai prieraiši. Nespręskite iš išvaizdos, apkalbų. Jos nevaldomos kaip stichija, jos – kaip plintantis maras. Esu kantri iki paskutinio lašo ir netgi toleruoju daugiau nei daugelis kitų moterų.

Taip, man reikia emocijos, susižavėjimo, nes esu jausminga ir emocionali. Teko save ir slopinti, netgi su adata įsidurti į riešą. Teko dešimt kartų eiti ir apsisukti su savo aukštakulniais. Teko kovoti su savo aistromis ir nugalėti.

Tarsi du laukiniai žvėreliai

– Kaip paaiškintumėte savo frazę, kad toleruojate daugiau nei daugelis kitų moterų? Rodos, kartą netgi prasitarėte norinti, kad jūsų vyras būtų neištikimas. Ar tam, kad tai galbūt duotų papildomos energijos, aistros, naują impulsą?

– Oi, tuomet labai neteisingai mane suprato. Ši frazė man pakenkė ir tarsi neaiškiai ištartas žodis, paleistas žvirbliu, grįžo atgal. Buvo labai skaudu. Šokiravau vyrą, tapau klounu. Patyriau depresiją.

– Kad ši frazė vėl neįgautų sparnų, pakomentuokite ją. Ką manote apie ištikimybę?

– Nepririšu vyro pančiais, jis turi likti asmenybė, likti savimi ir jaustis laisvas. Žmonės, gyvendami kartu, turi auginti vienas kitam sparnus, o ne juos laužyti. Tai – labai asmeniška ir individualu.

– Su fotografu Raimundu Švilpa kartu esate jau ne vienus metus. Rašytojas Frédéricas Beigbeder paskelbė: "Meilė trunka trejus metus." Kaip manote, ar jis buvo teisus? O gal jis kalbėjo ne apie meilę, o tik apie aistrą?

– Mes su Raimundu kartu jau 14 metų. Taip, pakartosiu tūkstantąjį kartą – trejus metus gali trukti aistra. Netgi trumpiau. Lieka draugystė, prisirišimas, daug svarbesni dalykai, kurie parklupdo ir pririša stipriau už aistrą.

Esu moteriškos prigimties. Esame panašūs su Raimundu savo impulsyvumu. Tarsi du laukiniai žvėreliai viename garde. Abiem reikia laisvės, bet abu negalime būti vienas be kito.

– Sakote, kad esate šuniškos prigimties ir prieraišumo moteris. Neatsitiktinai tiek daug nuotraukų, kurioms jūs pozuojate su savo šunimis?

– Beprotiškai juos myliu – du šunis, kuriuos auginame. Tai mano bėda, nes šunis sunku mylėti. Aš jiems visiškai atsiduodu. Vieno vardas Šansas, o kito – Tipas. Jis prieš 12 metų su sulaužyta koja atklydo pas mus ir liko visam laikui. Abu šie šunys kažkada buvo tapę nereikalingi žmonėms.

Viskas sugrįžta trigubai

– Jei aukštesnės jėgos pasiūlytų jums šansą, kokio paprašytumėte?

– (Ilga pauzė). Norėčiau turėti šansą pasakyti tai, kas nutylėta, ką buvau užgniaužusi. Turėti šansą kalbėti ir būti išgirstai. Daryti gerus darbus, kurie kompensuotų padarytas klaidas. Darbo požiūriu jaučiuosi kaip paukštis pakirptais sparnais, tai sunku, nes teatras – mano didžioji aistra ir meilė. Finalas, tamsa, nusileidžia uždanga, kelias į grimo kambarį ir keliolika minučių katarsinės laimės.

– Jau žinote laimės prasmę?

– Tai labai individualu. Ji, ta mano laimė, kiekvieną dieną kitokia. Ir ramybė, kuria mėgaujuosi, ir darbas, ir artimas žmogus. Ji trumpa, gyva, privalo cirkuliuoti, nesijausti uždaryta į narvą. Ir tie stimuliatoriai kaskart kitokie.

– Esate prasitarusi, kad jūs nekart buvote įžeista, pažeminta. O ar yra žmonių, kuriuos įžeidėte ar pažeminote jūs?

– Taip. Nėra žmonių be nuodėmės. Už viską mokame dvigubą, trigubą kainą. Tikiu, kad niekas nevyksta šiaip sau. Darydamas ką nors blogo sulauksi trigubo atsako. Kodėl pasaulyje dabar tiek blogio, kuris išaugo iki Jono Biliūno kalno? Viskas grįžta pas žmones, pasėjusius blogybes, neištaisytas klaidas.

– O kur laikote už ilgą kelią į savo profesinį kalną gautas Šv. Kristoforo statulėles, kitus apdovanojimus? Namie Užupyje ar Palangoje?

– Užupyje. Čia, namuose, turiu savo altorėlį, prie jo įgaunu jėgų. Jame viskas sugrupuota kaip panteone. Ne, nesu keistuolė, kuri renka viską, kas patenka po ranka, bet visi daiktai, kurie gyvena su manimi, man labai brangūs ir nieko negaliu išmesti.

– Kaip ir fotografijų, kurių, kaip teko girdėti, pultumėte gelbėti, jei jūsų namus siaubtų gaisras?

– Taip, taip. Raimundas – labai talentingas fotografas. Egoistiška, bet mūsų namuose labai daug mano fotografijų. Jis matė mane tokią, kokią save myliu, matė mane, būnančią savimi. Ir įamžino. Tos nuotraukos man labai brangios.

Iliuzijos klaidina

– Sako, kad jūsų namai primena teatrą – daug spintelių, komodų, veidrodžių.

– O, veidrodžių tikrai labai daug. Jie man labai svarbūs. Galėčiau gyventi kvadrate iš veidrodžių su rėmais. Be jų jaučiuosi nesaugiai, kaip be rankų.

– Tai – narcicizmas? Sakėte, kad mylite save ir savo kūną.

– Nesu narcizė, bet kūną myliu, iš dalies esu kūno kulto atstovė. Graži siela gražiame kūne – man tai patinka. Kaip sakė rašytojas Antonas Čechovas, žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.

– Ar namuose tarp daugybės veidrodžių nesijaučiate kaip Alisa veidrodžių karalystėje, kur labai nesunku pasiklysti, pamesti savo tikrąjį "aš"?

– Labai teisingai pastebėjote. Iliuzijos klaidina. Bet ilgai žiūrėdama į veidrodį galiu priimti sprendimus, veidrodis ištraukia iš manęs mintis – kaip saulės zuikutį, tokį staigų, aštrų, galintį viską pradegint.

Širdyje nuo mažens esu vienišė, todėl labai pasitikiu veidrodžiais, kurie tapo mano draugais.

Veidrodis pasako "stop" arba paskatina tam, ko nedrįsčiau, ir kužda: "Eik, daryk." Arba: "Ne, gėda, negalima."

– Niekada nedingtelėjo mintis, kad jūsų gyvenime esama bėgimo nuo savęs? Ir veidrodžiai, ir teatras, ir vaidmenys – gal tai bėgimas į iliuziją, kitų pasaulių ilgesys?

– (Atsisėda prieš veidrodį). Galvoju. Veidrodis padeda pagauti save, išsaugoti iliuziją, žaisti su tuo, kas gražu, gera. Pasimėgauti tuo kuo ilgiau. Žinau, bus nelaimių, ligų, skausmo. Visko bus. Bet šiandien, kiek įmanoma, apgaunu save, kol dar galiu. Kaip vaikas su žaislu. Noriu gyvenimą daryti ir matyti gražesnį, nenoriu purvo, baisios tiesos, blogio. Taip, galbūt aš sąmoningai siekiu pasimėgauti iliuzija. Iliuzija – brangus malonumas (mirktelėja).

– Tačiau tai nepadeda, jei vis dėlto sakote, kad nesate laimės kūdikis?

– Įsijungia jausmus slopinantis protas. Tenka dirbti dvigubai daugiau, reikia įrodyti daugiau nei kitiems žmonėms. Save trigubai apsunkinu, užimu nepatogias pozicijas, viską aštrinu. Jei būna pernelyg lengva, paprasta, man tampa neįdomu ir aš bėgu nuo tokios laimės.

Teatro ir cirko vaikas

– Kam jums reikia teatro?

– Teatras man – noras dalytis savo patirtimi, garsiai mąstyti. Savo buvimu scenoje noriu išprovokuoti diskusiją apie gėrį. Noriu prisidėti prie gėrio, gerumo gausinimo pasaulyje, noriu tokių personažų. Turėjau laimės dirbti su režisieriais, kurie davė erdvės. Mano atvirumas rado nišą išsipildyti. Kai scenoje kalbu savo sukurtų personažų lūpomis, esu mažiau pažeidžiama nei gyvenime. Scenoje turiu daugiau teisių, nes kitaip liktų tik kelias į revoliuciją.

– Ir dėl netikrumo vengiate kino, ypač – televizijos? Bet juk ten kur kas didesni pinigai.

– Kiną myliu. Bet nesusiklostė. Teatrą dievinu. O tam, kas vyksta televizijoje, sunkiai pasiduodu, nors pinigų beprotiškai trūksta.

– Yra daug žmonių, kurie gyvena už 1500 litų per mėnesį.

– Yra, bet aš uždirbu mažai – net gėda sakyti.

– Gal gėda turėtų būti tiems, kurie uždirba šimtus tūkstančių ar milijonus, o savo darbuotojams per mėnesį moka po 1000 litų?

– Tikrai. Šia tema galėčiau kalbėti iš asmeninės patirties – turiu daug nuoskaudų. Už spektaklius per mėnesį susikaupia apie 1200 litų honoraras. O vasarą gali ir nieko nebūti. Tiesa, dar lieka įgarsinimas, reklama, fotografija.

– Tai štai kodėl išgirdome jūsų balsą reklamoje.

– Dėl to nesmagiai jaučiuosi. Manyje pjaunasi teatras su televizija. Kūnas sako "taip", bet siela – "ne".

– Jūsų gyvenimas – amžina kova?

– Taip, kovoju kaip amžinas kareivis. Kartais jaučiuosi kaip Kolumbas, atrandantis kitus kraštus ir kelius. Reikia apginti, išsaugoti save, kitaip sulauksi priekaištų, patyčių.

– Bet Carloso Castanedos mokytojas indėnas don Chuanas sakė, kad jei eini širdies keliu, jis nebus sunkus.

– Žinau. Eik klausydamasis savo širdies balso. Dėl to ir nedejuoju, nors kelias ir akmenuotas. Teatras – mano širdies kelias, man regis, kad ir kiek gyvenčiau gyvenimų. Tiesa, dar ir cirkas. Tėčiui net priekaištavau, kam manęs vaikystėje neatidavė į cirką.

Viskas ateina per kantrybę

– Ar jums sunku kalbėti apie vaikus? Neabejoju, kad jaučiate aplinkinių spaudimą.

– Jaučiuosi keistai. Tarsi nepagimdžiusi turėčiau jausti kaltę visuomenei. Tarsi esu nenormalus, trečiarūšis, žmogus. Bet jei tai neįvyko, juk galima padaryti kitų gerų darbų.

– Suprantu, kad vaikelis – tai ne pirkinys prekybos centre. Bet jums turbūt liūdna per Kalėdas?

– Ir per Velykas! Bet taip lemta.

– Žiūrėdama į veidrodį jūs sau atsakėte į klausimą, kodėl taip susiklostė?

– Pasenau nespėjusi užaugti. Kiekvieną dieną atrodė, kad nesubrendau, esu vaikas, gyvenimas dar tik prasideda, o galvoje – vėjai. Nesustabdžiau savęs laiku, nepasakiau, kad laikas užaugti. O jei turėčiau vaiką, viską skirčiau jam. Man – arba viskas, arba – nieko. Ir laikas praėjo greičiau už mane.

– Edita Mildažytė  teigia, kad didžiausias moters triumfas – motinystė, nepaisant visos jos pagarbos šokėjoms, aktorėms. Ji teigia, kad vaikas svarbiau už didžiąją sceną.

– Iš dalies su tuo sutinku. Sutiktų turbūt 95 proc. moterų. Bet aš motinystės nepatyriau, tad mano kelias – kitoks. Ir aš ne tik apie karjerą. Gali būti ir trečias kampas. Kartais taip nutinka su pernelyg ilgai gyvenimu besidžiaugiančiomis moterimis, kurios, kaip aš, prabunda pernelyg vėlai.

Aš su tuo susitaikiau, nors kai kurioms, žinau, sukyla pagieža, pyktis, bet visa tai reikia nugalėti.

– Kas jums yra triumfas?

– Tokios akimirkos nepatyriau. Esu savikritiška ir viskas man ateina per didelę kantrybę.

– Nuolat kartojate, kad dovanodama gaunate energijos. Ką sau dovanotumėte žodžiais, palinkėjimu?

– Būk stipri savo kelyje, skleisk gėrį ir turėk valios juo dalytis. Jei turi bent dvejus marškinius, vienus padovanok tam, kas neturi. Turėk valios atsisakyti, atiduoti.

– Ir toliau eisite į nežinią, į tai, kas nepatirta, neišbandyta?

– Einu ten ir to nebijau. Niekada nesiekiau saugaus chrestomatinio gyvenimo ir tylaus kelio. Be kita ko, noriu kovoti už žmonių ir gyvūnų teises, už grožį ir gėrį.

– Kalbamės per pilnatį. Kokia mintis šauna į galvą, žvelgiant į mėnulį?

– Beprotiškai myliu mėnulį. Jis man simbolizuoja pilnatvę, ramybę, absoliutų gėrį ir laimę. Kai danguje šviečia pilnas mėnulis, turiu labai daug jėgų, planuoju, kuriu. Jis mane skatina sukurti tai, kas gražiausia. Kai per pilnatį važiuoju mėnulio keliu, nenoriu, kad tas kelias pasibaigtų – suku ratus vieną po kito, nors jau pirma ar antra valanda nakties.

– Taigi jūs – moteris iš jūros, veidrodžių karalystės ir mėnulio?
– Turbūt labiausiai iš mėnulio. Sako, rytas už vakarą protingesnis, bet geriausius darbus, eskizus sukūriau mėnulio šviesoje. Būti mėnulio šviesoje man – absoliuti laimė. Tuomet norisi tarti: "Sustok, akimirka žavinga."

Teatralų šeimos atžala

A.Tamulytės gimtasis miestas – Kaunas, ji augo menininkų šeimoje, mama – Kauno muzikinio teatro primadona Danutė Dirginčiūtė.
Baigė Kauno J.Naujalio meno mokyklą, ketverius metus dirbo Kauno pantomimos teatre aktore.
1993–1996 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje teatro meno mokykloje prie Vytauto Didžiojo universiteto aktorinio meistriškumo kurse (vadovas Viktoras Šinkariukas), dirbo televizijoje muzikinės laidos vedėja.
Nuo 1996 m. dirba įvairiuose teatruose, sukūrė vaidmenų režisierių V.Šinkariuko, Valentino Masalskio, G.Varno spektakliuose. Ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūrė J.Vaitkaus spektakliuose.

Svarbiausi A.Tamulytės vaidmenys ir spektakliai: Liuba "Patriotuose", Fru Helena Alving "Šmėklose", Laura spektaklyje "Tėvas", Žavi Būtybė spektaklyje  "10 dialogų apie meilę", Fili "Nuodėmių mieste", Julija spektaklyje "Dėdė Vania".
Sielai brangiausi spektakliai: "Karčios Petros fon Kant ašaros", "Tolima šalis", "Karo dievas", "Nekalti", "Kazanova", "Liučė čiuožia", "Žana d’Arc".

Nominacijos ir apdovanojimai

1993 m. – Geriausia metų muzikinių laidų vedėja.
2002 m. – Šv. Kristoforo statulėlė už geriausią antraplanį moters vaidmenį Jeano Luco Lagarce’o spektaklyje "Tolima šalis".
2003 m. – Kauno miesto savivaldybės apdovanojimas Fortūnos statulėle už geriausią metų moters vaidmenį.
2006 m. – Fortūnos statulėlė už pagrindinį Petros fon Kant vaidmenį spektaklyje "Karčios Petros fon Kant ašaros" pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę (rež. G.Varnas, Rokas Ramanauskas).
2009 m. – Fortūnos statulėlė už antraplanį Fani vaidmenį spektaklyje "Bjaurusis" pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę (rež. Vilius Malinauskas).
2009 m. – Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas už antraplanį Fani vaidmenį spektaklyje "Bjaurusis" pagal M.von Mayenburgo pjesę (rež. V.Malinauskas).