AR NAUJOJI ZELANDIJA VERTA KARŪNOS?

Jei reiktų pasirinkti aplankyti tik vieną valstybę, Naująją Zelandiją rinktis verta, nes joje – lyg visas pasaulis: ir ledynai, ir terminiai unikumai, ir kalnai, ir architektūros perlai, ir senųjų gyventojų kultūros palikimas.

Kita pasaulio pusė

Naujoji Zelandija tikrąja to žodžio prasme – kitas pasaulio kraštas. Po apie parą trunkančios kelionės iš žiemos patenki į vasarą, į priešingą laiko juostą, mat kai pas mus aštuonios ryto, ten – septynios vakaro, ir net eismas ten kita nei Lietuvoje puse.

Tačiau aklimatizacijai keliautojų apklausose gražiausia pasaulyje tituluojamoje valstybėje laiko gaila, tad vos nusileidus tarptautiniame Oklando oro uoste po kelių valandų – vidinis skrydis į šalies pietinę salą.

Be dviejų didžiųjų – pietinės ir šiaurinės, mažesnių, skaičiuojant ir negyvenamas, Naujajai Zelandijai priklauso dar apie 700. Išilgai didžiųjų salų susidaro apie 2 tūkst. km atstumas. Ši apie 270 tūkst. kv. km ploto valstybė kiek didesnė už Jungtinę Karalystę, o Lietuvą lenkia beveik keturiskart, nors pagal gyventojų skaičių – mažiau nei dukart.

Kvinstaune besileidžiantį lėktuvą taip blaško vėjas, kad vaikai ima spiegti, o suaugusieji stipriau įsitveria į porankius, juolab pro langą pavojingai arti atrodo The Remarkables kalnų skiauterės.

Vietinis bendrakeleivis ramina: „Taip, čia vėjų gūsiai tarp kalnų susidaro tokie, kad leidžiantis dažnai gerokai pakrato. O orai keičiasi taip greitai, kad nebaigus pasakyti „niaukiasi“, jau pliaupia lietus, bet netrukus gali ir vėl išsigiedryti.“

Galiausiai į The Remarkables kalnų masyvą, kino gerbėjų matytą „Žiedų valdovo“ trilogijoje, jau žiūriu nuo žemės. Šiam naujazelandiečio režisieriaus Peterio Roberto Jacksono filmui iš dalies priskiriami nuopelnai ir dėl didžiulio užsienio turistų bumo į šią šalį (ikipandeminiais metais – beveik 4 mln. per metus), o jo „Hobito“ filmavimo aikštelė – viena populiariausių turistų lankomų vietų.

Tačiau, be jokios konkurencijos, didžiausias Naujosios Zelandijos išskirtinumas – gamta. Į UNESCO sąrašą įrašyti pasaulio unikumai užima net per dešimtadalį šalies teritorijos.

A. Lėkos nuotr.

Avis – įžymybė

Nuo vieno jų – Fiordlando nacionalinio parko – ir pradėjau septyniolikos dienų žygį po šią įstabią šalį. Kelias nuo Kvinstauno iki Milfordo fjordų neleidžia atitraukti akių nuo besikeičiančių peizažų.

Vienoje pusėje – Wakatipu ežeras. Tiesa, ežerais šioje šalyje dažniausiai gali tik grožėtis, bet ne maudytis juose, mat daugelis jų arba ledyninės kilmės ir net vidurvasarį tesušyla iki kokių 10 °C, arba vulkaninės, tad įbridęs gali arba nusvilti nuo karštų srovių, arba apsinuodyti sklindančiomis dujomis.

Kitoje pusėje, The Remarkables kalnų masyvui tolstant nuo kelio, – žaliuojantys slėniai, kaip akmenukų pribarstyti avių. Skaičiuojama, kad jų čia per 25 mln., maždaug po penkias kiekvienam gyventojui. Prieš porą dešimtmečių buvo ir po daugiau nei dešimt, bet ir dabar tai pasaulyje didžiausias avių skaičius, tenkantis vienam gyventojui. Žemės ūkis nuo seno buvo ir tebėra didžiausia šios šalies ūkio šaka.

Avis čia gali tapti ir… nacionaline įžymybe. Šreku pavadintas merino veislės avinas prieš porą dešimtmečių išgarsėjo, kai šešerius metus sugebėjo slėptis kalnuose ir taip išvengti kasmečio kirpimo. Kai pagaliau jį sugavo, Šreko kirpimas net transliuotas per nacionalinę televiziją. Buvo pasiektas rekordas: jo vilnos užteko 20 vyriškų kostiumų. Avinas net buvo nuvežtas į parlamentą susitikti su tuomete šalies ministre pirmininke.

Beje, tarp septynių pastarojo laiko premjerų – trys moterys. Šalyje, kuri 1893 m. pirmoji pasaulyje moterims suteikė teisę balsuoti, lyčių lygybės principas galioja ir aukščiausioje valdžioje.

Jei Naujoji Zelandija pripažinta gražiausia pasaulio valstybe, galima sakyti, kad Tongariras – gražiausia pasaulio vieta.

Aštuntas pasaulio stebuklas

Kelias nuo Te Anau miestelio iki Milfordo laikomas vienu gražiausių šalyje. Tiesa, jis ne visuomet pravažiuojamas, nes per metus vidutiniškai 60 dienų jis uždarytas dėl griūčių, užgriuvusių medžių, avarijų. Negalima važiuoti juo ir sutemus, nes pakeliui esantis 1 207 m tunelis, nuo 1935-ųjų statytas net aštuoniolika metų, nakčiai uždaromas.

Nors pakeliui švietė saulė, belipant į laivą pradeda lyti. Juokaujama, kad Milfordas – žodžio „lietus“ sinonimas. Tačiau net ir lietus šiam 22 km fjordui, kurį garsusis britų rašytojas Josephas Rudyardas Kiplingas yra pavadinęs aštuntuoju pasaulio stebuklu, suteikia savotiškos mistikos. Daugybė krioklių, ant uolų gulinėja ruoniai, o jei pasiseka, gali pamatyti pingvinų ir delfinų.

Tarp Te Anau ir Milfordo fjordo yra ir vieno iš kultinių pėsčiųjų žygių – Routeburno trasos – startas arba finišas. Kas ryžtasi nueiti visą trijų dienų maršrutą, nakvynę turi užsisakyti pakeliui esančiuose nameliuose, bet vietos užsipildo vos paskelbus apie tokią galimybę.

Kiti tenkinasi vienos dienos žygiais iki kurios nors viršukalnės. Nors mano pasiekta Key Summit tėra 918 m aukštyje, nuo jos atsiveria tikrai kvapą gniaužiantys vaizdai, o dalis maršruto driekiasi per atogrąžų mišką – neįtikėtinas įspūdis kopti aukštyn tarp medžių apsamanojusiais kamienais, krioklių, įgriuvų, šlaitų, primenančių viešų vietų interjeruose madingas žaliąsias sieneles su paparčiais ir samanomis. Ir, žinoma, žavintis nuostabiuoju sidabrinio paparčio medžiu, dar vadinamu ponga ar punga. Tai medžio dydžio papartis, augantis tik šioje šalyje. Čia skaičiuojama arti 2 tūkst. vadinamųjų endeminių augalų rūšių ir porūšių, kurių nerasi niekur kitur.

Dar viena neabejotinai privaloma pamatyti atrakcija Fiordlande – švytinčių kirmėliukų (angl. glowworm) urvas. Jau vien plaukimas antru pagal dydį Te Anau ežeru (jis 53 km ilgio, kai kur 10 km pločio, 417 m gylio) verčia aikčioti nuo vaizdų, o atplaukus eini urvu, kuriame šniokščia upeliai ir krioklys, paskui visiškoje tamsoje sėdi į valtelę ir plauki požemine upe, o virš galvos kaip žvaigždelės mirga šimtai kirmėliukų.

A. Lėkos nuotr.

Pramogų sostinė

Sugrįžus į Kvinstauną supranti, kodėl jį vadina šalies pramogų sostine, – jų įvairove negali atsistebėti. Miestas įsikūręs prie ilgiausio Naujojoje Zelandijoje Wakatipu ežero, besidriekiančio net apie 80 km (beje, būtent jis buvo pasirinktas ir vienam iš filmų apie airiškąją Loch Neso pabaisą), tad daugelis atrakcijų – ant vandens: nuo ramios vakarienės senovinėje jachtoje iki beprotiško greičio plaukimo plaustais (angl. rafting) į ežerą įtekančiomis upėmis.

Adrenalino mėgėjams skirta ir viena įspūdingiausių atrakcijų – šuolis su guma nuo tilto. Nors tai sugalvojo ne naujazelandiečiai, bet būtent čia šuoliai su guma tapo komercijos objektu. Ir dabar šokinėjama nuo tilto per Kawarau tarpeklį, ir tai yra pirmoji komercinė šuolių su guma aikštelė pasaulyje.

Jei svajojate rasti aukso, už 20 km nuo Kvinstauno esančiame Aroutaune išsinuomoję specialų dubenį galite pabandyti laimę įsibridę į čia tekantį upelį. Miestelis ir suklestėjo, kai čia 1862 m. atrasta aukso. Aukso karštligė atvedė čia daugybę žmonių iš Europos, Kinijos, Australijos.

Beje, šiemet sausį paskelbta, kad ne taip toli nuo Aroutauno tikimasi esant daug aukštos kokybės aukso – kasmet galima išgauti apie 325 mln. JAV dolerių vertės aukso.

Aoutaune gali tarsi leistis į kelionę laiku – centrinėje Buckinghamo gatvėje ir šalia išlikę apie 60 aukso karštligės metus menančių namų, o miestelio pakraštyje – ir skurdi to meto kinų imigrantų gyvenvietė.

A. Lėkos nuotr.

Turkio mėlynumo ežerai

Nuo Kvinstauno važiuojant Kuko kalno link peizažai ir vėl neleidžia atitraukti akių, bet labiausiai pribloškia turkio mėlynumo Pukaki ir Tekapo ežerai. Manoma, kad tokį mėlynumą lemia tai, kad šalia esantys ledynai, slinkdami į ežerą, susmulkina tam tikras uolienas į dulkes, kurios ir suteikia tokią ryškią spalvą.

Vienas iš dažniausiai atvirukams naudojamų Naujosios Zelandijos vaizdų ir yra mėlynuojantis Tekapo ežeras su įvairiaspalviais lubinais prie jo.

O mėlynų ežerų fone – baltuojančios kalnų viršūnės. Kuko (arba maorių kalba – Aoraki) kalno nacionaliniame parke iš 27 viršukalnių 22 – per 3 km, tarp jų – aukščiausias Australazijoje 3 755 m Kuko kalnas.

Pasigrožėti vaizdu galima pakilus sraigtasparniu arba leistis į pėsčiųjų žygius. Vienas jų – Hooker slėniu – priskiriamas tarp gražiausių, o 5 km trasa atveda iki ledo luitais nusėto Hooker ežero su baltuojančiomis viršūnėmis kalnų fone. Tuo pačiu keliu 5 km reikia grįžti ir atgal. Trasa nesudėtinga, be didelių pakilimų ir nusileidimų, tiesa, reikia įveikti tris smarkiai siūbuojančius ilgus lyno tiltus virš šniokščiančios kalnų upės.

Žemės drebėjimų randai

Keliaujant po pietinę salą negalima aplenkti Kraistčerčo – mažytės Anglijos kopijos su puošniomis vilomis ir nuostabiu parku. Viską apžiūrėti geriausia senoviniu, nuo 1905 m. čia kursuojančiu tramvajumi, kuris ir pats jau yra turistinė įdomybė.

Tiesa, mieste lig šiol nemažai 2010–2011 m. žemės drebėjimų randų. Apgriauta katedra tebesigydo žaizdas – planuojama atstatymo darbus baigti 2027 m.

Vienas populiariausių miesto muziejų skirtas papasakoti apie žemės drebėjimus šiame mieste, praradimus, heroizmą gelbėjant miestą ir apskritai apie žemės drebėjimus. Kraistčerče itin daug gatvės meno kūrinių. Naujojoje Zelandijoje jie tikrai mėgstami, bet čia po nelaimės jų ypač daug, nes nutarta bent taip pagražinti miestą.

Vietoj sugriautų pastatų čia iškilo tikrai akį džiuginantys modernūs pastatai. Vis dėlto reikėtų dėkoti gamtos stichijai, kad ji nesunaikino visos senosios miesto dalies, kad ir New Regent gatvelės, kurioje namai pastatyti veidrodiniu principu – koks vienoje pusėje, toks ir kitoje.

A. Lėkos nuotr.

Gražiausia pasaulyje vieta

Iš Kraistčerčo nuskridus į šiaurinę salą – trumpas stabtelėjimas šalies sostinėje Velingtone. Čia tikrai verta aplankyti Naujosios Zelandijos muziejų. Įspūdingas jau pats pastatas gyvybės pilnoje krantinėje, o ekspozicija stebina interaktyvumu: vaikai landžioja po mėlynojo banginio širdį, bando sukelti bangas, apžiūrinėja dabar jau išnykusį Naujojoje Zelandijoje gyvenusį 3 m aukščio neskraidantį moa paukštį.

Beje, pagrindinė ekspozicija, kaip ir daugelyje kitų šalies muziejų, meno galerijų, – nemokami, bilietus pirkti reikia tik į parodas.

Ir pagaliau – labiausiai jaudinanti ir kėlusi nuogąstavimų, ar pavyks, bet ir bene pati įspūdingiausia kelionės dalis – Tongariras. Tongariro nacionalinis parkas – seniausias šalyje ir ketvirtas seniausias pasaulyje. Oficialiai jis, kaip ir kaimelis jame, vadinasi tiesiog nacionalinis parkas, be tikrinio pavadinimo. Jis – dvigubas UNESCO objektas: ir kaip maorių senosios kultūros paveldo, ir kaip išskirtinė vulkaninių darinių vieta.

Tongariras vadinamas gražiausia Naujosios Zelandijos vieta. Tad, jei Naujoji Zelandija pripažinta gražiausia pasaulio valstybe, galima sakyti, kad Tongariras – gražiausia pasaulio vieta. Gražiausiu pasaulyje žygiu vadinamas ir maršrutas kopti į Raudonąjį kraterį.

Rimtas iššūkis

Norint pamatyti grožių grožį, reikia įdėti pastangų. 5 val. ryto viešbutukas jau gyvas – daug kas rengiasi pradėti žygį dar iki patekant saulei. Nesant labai treniruotu žygeiviu, įveikti 19,4 km – rimtas iššūkis, juolab dalį kelio tenka kopti į kalną. Be to, plieskė saulė ir reikėjo neštis kuprinę su vandens ir maisto atsargomis visai dienai. Kur nors nusukti ir patrumpinti kilometražą galimybių nėra.

Tačiau dėl vaizdų, kuriuos pamatysi, verta kiek pasikankinti. Nuo 1 868 m aukštyje esančio Raudonojo kraterio vienoje pusėje matyti balta viršukalnė, kitoje – vulkaninės kilmės Burgundijos raudonos spalvos krateris, dar kitoje – trys smaragdo spalvos ežeriukai, o šalia rūksta gyvi vulkaniniai kaminiukai.

Sunkiausia trasos vieta laikomas nusileidimas nuo Raudonojo kraterio: kojos smenga į juodą smėlį, ne vienas neišlaikęs pusiausvyros griūva, bet minkštai, į smėlį. Eiti kalno briauna ne visiems atrodo saugu: mačiau merginą siaubo apimtomis akimis bandančią nusileisti… sėdomis.

Praėjus slėnį – dar vienas, jau ne toks status, pakilimas ir dar vienas, šįsyk mėlynas, ežeras. Vėliau vėl žemyn ir aikteli nuo atsivėrusios panoramos į tolumoje esančius Taupo ir Rotoaira ežerus.

Po beveik vienuolikos valandų pagaliau įveikus maršrutą, pasijutau beveik Vladu Vitkausku. Beje, pavyksta ne visiems: vidutiniškai kas mėnesį po du, patyrusius kokių traumų ar sunegalavusių, tenka pargabenti sraigtasparniu. Tačiau labiau patyrusieji eina ir į trijų dienų žygius.

Aš kitą dieną nuo viešbutuko terasos į viršukalnes žiūrėjau tik iš tolo, pati negalėdama patikėti, kaip man pavyko ten užsiropšti, skaitinėdama knygą ir gurkšnodama Naujosios Zelandijos vyną, kurio gamybos istorija ši šalis garsėja bemaž 200 metų.

Pasyvesniam poilsiui diena buvo skirta ir todėl, kad tą dieną nebuvo jokio transporto išvykti iš Nacionalinio parko. Nors šalyje kursuoja nemažai keleivinių autobusų, gražiausiomis vietomis galima keliauti turistiniais traukiniais, į populiariausius objektus veža ir turistams skirtas transportas, vis dėlto tai nėra labai gerai pavieniams keliautojams be automobilio pritaikyta šalis.

Tad jei nenori mokytis vairuoti kita eismo puse ir nesi grupinio turizmo gerbėjas, kartais iki objekto, iki kurio „Google“ žemėlapis rodo dviejų trijų valandų atstumą, tenka keliauti ir kokias septynias, su persėdimu. Tačiau kai trys ketvirtadaliai šalies teritorijos – kalnai, aukštumos ir kalvos, važiavimą čia beveik visur galima priskirti ekskursijai.

A. Lėkos nuotr.

Siurrealistiškiausia vieta

Pasiekus Rotorua iš karto pajunti sieros kvapą – jau nuo seno tai karštųjų versmių ir spa sostinė. Rotorua regionas – ir viena aktyviausių seisminių zonų pasaulyje. Drebėjimus registruojanti svetainė rodo, kad čia per pastarąją parą krestelėjo keturiolika kartų, tiesa, tik iki 3 balų, o tokių žmonės paprastai nė nepajunta. Tačiau būna ir stipresnių.

Neseniai Rotorua tiesiog gatvėje atsivėrė įgriuva, moteris į ją įkrito, nusiplikė, bet laiku suteikta pagalba padėjo išvengti didesnių problemų. Važiuojant keliu pakelėse taip pat vis matyti nemažos įgriuvos. Vis dėlto čia gyvenamieji namai statomi nedideli (kaip, beje, ir kitur ne didmiesčiuose), daugiausia mediniai, nes tokie stabilesni ant nuolat judančios žemės.

Miesto centre esančiame Kuirau parke daugybė terminių ežeriukų ir kitokių darinių, tačiau maudytis jie per karšti. Tačiau nuo 1882 m. čia veikia „Polynesian spa“, o priemiestyje esančiuose „Pragaro vartuose“ galima pabandyti atjaunėti karštame purve. Prie Wai-O-Tapu galima išbandyti maudynes ir ten, kur susitinka du upeliai – vienas karštas, kitas šaltas.

Wai-O-Tapu geoterminė zona priskirta 20 siurrealistiškiausių pasaulio vietų, kurias reikia pamatyti, kad patikė̇tum. Tokios gamtos sukurtos formų, spalvų ir garsų įvairovės kitaip nei siurrealistine nepavadinsi. Čia ir garsusis Šampano baseinas, dar vienas Naujosios Zelandijos atvirukų simbolis, su oranžinės ir smaragdo spalvų pakraščiais, o viduje tarsi šampanas burbuliuojančiu vandeniu.

Naujosios Zelandijos išskirtinumas – gamta. Į UNESCO sąrašą įrašyti pasaulio unikumai užima net per dešimtadalį šalies teritorijos.

Rytais čia savo spektaklį surengia Lady Knox geizeris, o kitas Rotorua esantis Pohutu geizeris taip nesibrangina – iššauna apie 30 m pliūpsnį kartą ar du per valandą. Jis yra maorių kaimo Te Puia teritorijoje. Maoriai savo kaime aprodo ne tik geoterminius stebuklus, bet ir amatų mokyklą, kurioje kuriami tradiciniai medžio darbai, papuošalai ir net iš šiaudelių pinami kiek panašūs į lietuviškuosius sodus paukščiai. Vertingiausi darbai eksponuojami meno galerijoje.

Maoriai – egzotika turistams

Te Puia yra ir unikali galimybė pamatyti nykstantį Naujosios Zelandijos simbolį – neskraidantį kivinį (kiwi) paukštelį. Beje, žodžiu „kiwi“ vadina ne tik paukštelį, bet ir čia auginamus mums gerai žinomus vaisius, ir vietinius žmones, ir visą šalį, Naujosios Zelandijos doleris taip pat pavadinamas kiwi doleriu.

Tačiau viskas prasidėjo būtent nuo paukštelio: XX a. pradžioje jo atvaizdas imtas naudoti kaip šios šalies simbolis, o Pirmojo pasaulinio karo metais tokia pravardė prilipo naujazelandiečiams kariams, paskui ir kitiems šios šalies gyventojams.

Vakaro Te Puia finalui, laikantis senovinių maorių tradicijų, svečiai kviečiami pažiūrėti maorių šokių, paklausyti dainų, pasakojimų ne tik apie jų gyvenimo būdą, bet ir šiandieną, neslepiant, kad kolonizatoriai europiečiai daug metų bandė išstumti maorių kalbą ir kultūrą, kol suprato, kad turistams – tai egzotika ir gali atnešti pinigų.

Paklaustas, ar britus maoriai laiko visų pirma bendrapiliečiais, sukūrusiais šią šalį, ar kolonizatoriais, pašnekintas maoris, kiek patylėjęs, atsakė: „Visų pirma – kolonizatoriais“. 1840-ųjų Waitangi sutarties, pagal kurią maoriai sutiko priklausyti britų karūnai, bet turėjo išlikti savo žemių šeimininkais, pasirašymo diena yra valstybinė Naujosios Zelandijos šventė, bet maoriai jos nelaiko džiaugsminga. Vis pasigirsta siūlymų peržiūrėti sutartį, vyksta teismai dėl žemės nuosavybės, kyla ir protesto akcijų.

Parlamente yra ir maorių interesams atstovaujanti partija, maoriai gali balsuoti ir atskiroje apygardoje, tačiau mažuma yra mažuma. Maoriai sudaro tik 16,5 proc. šalies gyventojų, 70,2 proc. – europiečiai, dar kiek per 15 proc. – azijiečiai, likusieji – iš Okeanijos ir kitų regionų. Nors maorių kalba, kaip ir anglų bei Naujosios Zelandijos gestų, yra valstybinė, ja yra užrašų ant viešųjų pastatų, tačiau ji neprivaloma mokyklose, o išgirsti ją gali nedažnai.

Antra vertus, vietinis britas, su kuriuo teko bendrauti, ironizavo, kad protestai suaktyvėja prieš rinkimus, o su klasiokais jie žaisdavę regbį (kas naujazelandiečiams tas pat, kas mums krepšinis) ir vienintelė skirtis būdavo, kurioje esi komandoje, o ne esi britas ar maoris.

Dar vienas lankytinas objektas Rotorua – 1901 m. pasodintas sekvojų miškas. Sutemus jis nušvinta įvairiomis spalvomis, įžiebiami šakose pakabinti žibintai. Įspūdingas potyris praeiti lajų taku lynų tiltais.

A. Lėkos nuotr.

Beveik rojus

Ir, galų gale, vėl Oklandas – didžiausias, 1,7 mln. gyventojų, triskart daugiau nei sostinė Velingtonas, turintis miestas. Jis pilnas gyvybės ir darnos tarp šiuolaikinių dangoraižių ir senųjų pastatų, maorių ir britiškojo paveldo su multikultūrine didmiesčio šiandiena.

Alberto parke tarp palmių stovi karalienė Viktorija, bet šalia jo esančioje dailės galerijoje išskirtiniausia vieta skirta maorių dailei. Keliaudamas po šią šalį apskritai kartais užsimiršti, kurioje pasaulio dalyje esi: vos išvažęs iš Bombėjaus, pasieki ir Kembridžą.

Naujoji Zelandija net savo vardą gavo iš Europos: čia 1642 m. išsilaipinęs olandas Abelis Tasmanas ją pavadino Staten Land, olandų kartografai pervardijo pagal vieną iš savo šalies regionų Nova Zeelandia, o 1769 m. čia atkeliavęs britas Jamesas Cookas pavadinimą padarė labiau anglišką. Tačiau maoriai šalį vadina Aotearoa – ilgo balto debesies žemė.

Žinoma, ir rojuje būna problemų – senieji gyventojai maoriai nori atsikovoti prigimtines teises, visi skundžiasi brangstančiu pragyvenimu, ir čia pasitaikė teroro aktų. Tačiau niekas nesiginčija, kad tai įstabaus grožio šalis ir tikras rojus, tiesa, nepigus, keliautojui.

Ar tikrai tai pati gražiausia pasaulio valstybė, kaip tituluojama įvairiose keliautojų apklausose, po septyniolikos dienų klajonių joje negalėčiau patvirtinti tik dėl vienintelės priežasties – viso pasaulio dar neapkeliavau.