ATVIRAI SU V. SKAISGIRE: APIE GYVENIMO PAMOKAS IR ŠAUNŲ TANDEMĄ SU MUŠKIETININKU ATU

Su Vaida Skaisgire, prodiuserinės kompanijos "TV topas" įkūrėja ir savininke, lapkričio 18-ąją paminėjusią 30-metį, šnekamės apie bėgančius metus, artėjančias Kalėdas, judviejų su sūneliu Atu naujuose namuose kuriamas tradicijas, Vaidos vaikystės patirtis ir tėvų įskiepytą meilę artimui.

Vaida nemeluoja. Dar skauda. Pavasarį įvykusios skyrybos su jos vaiko tėvu Rolandu Skaisgiriu ir kiti gyvenimą stipriai pakeitę įvykiai paliko daug neatsakytų klausimų. Bet jauna moteris nusiteikusi optimistiškai. Ji neraito riebaus dvejeto į savo gyvenimo pažymių knygelę, bet sako, kad per pastarąjį dešimtmetį gautos pastabos yra aukso vertės.

– Būdama jauna, graži, turinti sūnų ir sėkmingą verslą pradėjote ketvirtą dešimtį. Sakote, kad būtent bėgantys metai ir padeda moteriai suprasti, kad ji gražiausia tada, kai iš vidaus švyti, kai jaučiasi mylinti ir mylima...

– Tos ribos iš vieno dešimtmečio į kitą peržengimas tikrai nėra eilinis įvykis nei moteriai, nei vyrui. Nori nenori mąstai apie tai, kas per tą laiką įvyko tavo gyvenime – gero ir blogo, ko dar gali iš jo tikėtis. Turiu tradiciją prieš kiekvieną gimtadienį suvesti sąskaitas su savimi – pasikalbėti su savuoju aš (juokiasi). Tai štai... Šįsyk nuoširdžiai pasišnekėjau ir nusiraminau. Per tuos dešimt metų baigiau mokslus universitete, susiradau darbą, padariau karjerą, pagimdžiau sūnų, susituokiau, išsiskyriau... Jei kas būtų sakęs, kad per vieną dešimtmetį vienam žmogui gali nutikti tiek daug įvykių, – vargu, ar patikėčiau. Aišku, ne visi įvykiai mane džiugina. Kai kurių – kalbu apie skyrybas – galėjo ir nebūti… Bet galbūt tai ne klaidos, o pamokos? Galbūt nieko nebūna veltui, ir aš jas vis tiek turėjau gauti?

– Sakote, kad tas dešimtmetis buvo be galo intensyvus. Bet ar spėjote įgyvendinti savo vaikystės svajones? Ar spėjote išgirsti vaiką savyje, kalbantį apie tokius dalykus, kuriuos kiekvienas svajojome įgyvendinti vaikystėje?

– Ne paslaptis, kad dažniausiai mes bėgame ne nuo žmonių, bet nuo savęs, dažnai meluojame patys sau. Tad žengdama į naują dešimtmetį, visų pirma, noriu ištaisyti tai, kas iš to intensyvaus periodo manęs netenkina. Pavyzdžiui, sugriuvusi šeima, skyrybos. Man rodos, kad ateinantis laikotarpis mano asmenybės vystymuisi turėtų būti gerokai brandesnis. Stengsiuosi daryti tik tokius dalykus, kuriais norėsiu džiaugtis visą likusį gyvenimą. Nes, kada, jei ne dabar? Su kiekviena dešimtimi bus vis sunkiau. Todėl labai žaviuosi žmonėmis, kurie, nepaisant amžiaus, ryžtasi siekti savo laimės, išdrįsta išeiti iš patogios komforto zonos… Kalbu ir apie save. Būdama gana jauno amžiaus, ilgai mąsčiau apie skyrybas. Bijojau žmonių reakcijos ir permainų savo gyvenime. O šiandien juočiuosi kaip niekada laisva. Nuo kitų žmonių nuomonės, kritikos, piktų komentarų, pavydo. Nebėra baimės, ką žmonės pagalvos. Nebebijau suklysti ir pasirodyti netobula.

Prisipažinsiu, kad per kiekvieną gimtadienį iš pat ryto skambinu savo mamai ir tėčiui. Padėkoju už gyvybę, už meilės kupiną vaikystę. Tai jie mane išmokė mylėti. O meilė, manau, ir yra svarbiausias dalykas, kurį turime skleisti aplink save, dalyti ne tik saviems, bet ir visai nepažįstamiems žmonėms. Ypač šiuo liūdnu pandemijos periodu.

– Turėjote laimingą vaikystę. Ar iš savo šeimos gautą vaikų auklėjimo modelį taikote ir augindama savo sūnų Atą?

– Manau, kad taip. Mes visi tuos šeimoje gautus auklėjimo pamatus nešamės iš kartos į kartą. O paskui kiekvienas juos aplipdome vis kitais individualiais dalykais, kuriuos suteikia žinios, išsilavinimas, literatūra, įkvepiantys kitų pavyzdžiai.

Šiandien jaučiuosi kaip niekada laisva. Nuo kitų žmonių nuomonės, kritikos, piktų komentarų, pavydo. Nebėra baimės, ką žmonės pagalvos. Nebebijau suklysti ir pasirodyti netobula.

Prieš keletą dienų skaniai pasijuokėme su tėvais prisiminę, kad net būdama mažytė aš labai mėgau dėmesį – elgdavausi su jais kiek savininkiškai. Kadangi augau su dviem sesutėmis, tai svajodavau būti vienturtė ir turėti visą tėvų meilę vien sau. O jie man sakydavo: palauk, kol užaugsi, nes tuomet pamatysi, kaip gera turėti seseris. Tik gerokai vėliau, jau sukūrusi savo šeimą, supratau, kokia likimo dovana turėti tokius artimus žmones, kurie bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis tavęs nepaliks, neišduos, neįskaudins, o stengsis padėti kiek gali.

– Jūs – vidurinė tarp seserų. Kertu lažybų, kad tarp jūsų – trijų merginų – buvo visko: peštynių, muštynių, apsižodžiavimo, nekalbadienių. Užtai dabar, kaip ir žadėjo mama, džiaugiatės turėdamos viena kitą?

– Atspėjote. Ir mušėmės, ir pykomės, ir skundėme viena kitą, ir konkuravome tarpusavyje. Bet dabar visos esame suaugusios moterys, norinčios tęsti tą meilės liniją per savo vaikus, draugus, artimuosius. Nes tėvai to išmokė: mylėti, džiuginti, branginti ir savo mylimiems žmonėms atiduoti viską. Tai ir darau. Aišku, ne dėl to, kad mane kažkas pastebėtų ir įvertintų. Jei taip nutinka, būna malonu. Jei ne – pasidžiaugiu tyliai viena pati, kad kažkam pavyko padėti bėdoje. Tai irgi atėjo iš tėvų: jei gali pagelbėti žmogui – pagelbėk, jei gali padaryti gerą darbą – daryk.

– Minėjote, kad, nepaisant tėvų įskiepyto gerumo, pagal žvaigždes esate tikrų tikriausias Skorpionas. Ir turite ne vieną šiam nuodingam padarui būdingą savybę. Kuo pasireiškia tas jūsų nuodingas kandis?

– Aš moku pykti. Ir darau tai labai aistringai. Jei žmogus man geras, noriu būti jam šimteriopai gera. Bet jei žmogus mane įskaudino ar nuvylė, deja, užvaldo noras, kad jis pajustų tą patį, ką ir aš, arba jaustųsi dar blogiau. Manau, nesąžininga, kai tu atiduodi žmogui širdį, o iš jo sulauki apgaulės. Suprantu, kad tai negerai, bet toji skorpioniškoji prigimtis kartkartėm paima viršų. Pradėjusi ketvirtą dešimtį suprantu, kad mūsų gyvenimas – tarsi savotiška dėlionė, sudaryta iš mažų gabalėlių, pasakojančių, kaip tu augai, kokią unikalią prigimtį gavai iš Dievo, kokią – iš šeimos, kokios patirtys tave aplankė ir pan. Taip formuojasi žmogus. Tokiame kontekste matau ir save. Todėl kartais, atsigręžusi atgal ir pažiūrėjusi, kaip vienose ar kitose situacijose elgiausi būdama 25-erių, tik gardžiai nusijuokiu. Betgi gyvenimas tuo ir žavus, kad išaušta rytdiena, kurioje visi vienodai turime antrą šansą pasitaisyti, patobulėti, padaryti kažką kitaip.

Įprasta: anksti pradėjusi dirbti modeliu Vaida pripažįsta, kad dėmesį mėgo nuo mažens. / V. Skais­gi­rės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Kartais man atrodo, kad pačios nepakančiausios kritikės mūsų netobuliems sprendimams, mūsų klaidoms ar pamokoms (jei taip norite) yra būtent moterys – mūsų draugės, kolegės, pažįstamos, nepažįstamos, žodžiu, tos pačios lyties atstovės… Gal žinote, kodėl taip yra?

– Sutinku, kad moterys dažnai kanda skaudžiau negu vyrai. Gal čia kalta ta mūsų jautrioji, emocionalioji moteriškoji prigimtis, labiau linkusi dramatizuoti įvykius? Nepaisant to, man labai džiugu matyti, kad Lietuvoje vis daugiau aukštų, rimtų postų atitenka būtent moterims. Jos nebebijo kurti verslų, kovoti už savo vietą po saule. Tokia bandau būti ir aš. Tik kartais dar pagaunu save, kad kai kurie mano sprendimai yra išties labai moteriški ir impulsyvūs, nepagrįsti sveika logika. Džiaugiuosi, kad būdama brandesnė, turėdama daugiau patirties jau išmokau stabdyti save ir įjungti proto pavarą – ne tik jausmo (juokiasi).

Turbūt taip pat yra ir toms pykstančioms moterims. Pagautos nevaldomos emocijos jos leidžia pykčiui pramušti tą moteriško solidarumo kiautą. Kita vertus, neskirstyčiau piktų komentarų pagal lytiškumą. Tiek vyrų, tiek moterų būna visokių – gerų ir blogų. Kaip pasakytų mano mama, visi mes gimstame vienodi. Tik gerokai vėliau gyvenimo aplinkybės priverčia mus pasielgti vienaip arba kitaip… Bet visuomet juk turime šansą rinktis. Ir tai yra nuostabu!

– Turite sūnų, pavadintą vieno iš trijų muškietininkų – Ato – vardu. Ar išties jūsų šeimoje toji literatūros klasika tokia svarbi, kad net vardą sūnui parinkote iš prancūzų autoriaus Alexandre'o  Dumas istorinio nuotykių romano "Trys muškietininkai"?

– Mano pačios gyvenime knygos užėmė labai svarbią vietą jau nuo tada, kai išmokau skaityti. Ilgą laiką gyvenau knygų pasaulyje. Todėl ir laukdamasi Ato, kai su buvusiu savo vyru Rolandu laiką leidome sodyboje, sykį ieškojau, ką paskaityti. Netikėtai už akių užkliuvo romanas "Trys muškietininkai", skaitytas paauglystėje. Puoliau vartyti knygą dar sykį ir tas Atas man pasirodė labai šaunus personažas. Tąkart Ato įvaizdyje aš pamačiau savo sūnų, kuris užaugęs irgi galėjo būti toks pats drąsus, stiprus ir garbingas vyras kaip Atas. Nepaisant tuo metu užplūdusių emocijų, su buvusiu vyru Rolandu nusprendėme palaukti ir pažiūrėti, ar gimęs berniukas iš tiesų bus į jį panašus. Turbūt nereikia sakyti, kad vos išvydusi savo sūnelį pamačiau jame būtent… Atą!

Džiugesys: Atas – jau pradinukas, kuriam įdomūs ne tik mokykliniai užsiėmimai, bet ir mamos veiklos, draugai, aplinka. / V. Skais­gi­rės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Atui netrukus sueis aštuoneri. O koks judviejų – Ato ir mamos – mėgstamiausias užsiėmimas šiuo pradinukišku amžiaus tarpsniu. Tikiuosi, špagų nekryžiuojate: juk iki paauglystės dar toli?

– Atas jau yra tokio amžiaus, kai su manimi gali būti ne tik vaikas, bet ir lygiavertis mano draugas, pašnekovas. Su juo galiu kalbėtis ne tik vaikiškomis, bet ir kur kas gilesnėmis temomis. Smagu, kad mano investicija – skaityti jam knygas nuo labai mažų dienų – atsipirko su kaupu. Jau nuo trejų metukų skaitydavau Atui ir "Tris muškietininkus", ir "Grafą Montekristą", ir "Mažąjį Princą". Nesigiriu, bet labai džiaugiuosi, kad dėl knygų mano Atas kalba labai gražia, savo bendraamžiams nebūdinga literatūrine kalba, naudoja daug leksikos iš knygų… Nesakau, kad jis kažkoks kitoks, nei būna jo amžiaus berniukai. Atas linksmas ir išdykęs, kartais neklausantis mamos, kažką sulaužantis ar sudaužantis. Žodžiu, normalus vaikas (juokiasi). Bet jo ne pagal metus brandžioje galvelėje kartais gimsta tokios minčių formuluotės, tokios kosminės idėjos, kad net pati stebiuosi.

– Dar jūsų mama nuolat kartodavo, kad su vaiku reikia nuolat kalbėtis. Ar tuos pokalbius su sūnumi irgi atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Manau, kad taip. Mama su mumis kalbėdavosi nuo pat kūdikystės. Todėl ir užmezgė tokį tvirtą ryšį. Atas taip pat turi labai stiprų ryšį tiek su manimi, tiek ir su tėčiu. Kai būnu su sūnumi drauge, dažnai gaminame maistą. Atas susistato visus telefonus ir vaidina, kad filmuoja kulinarines laidas, kuriose jis – pagrindinis šou vedėjas ir maisto gamintojas. Dar viena mūsų nuostabi tradicija yra kino vakarai. Tuomet prisidarome spragėsių, prisiperkame kitų nelabai sveikų dalykėlių ir abu, jaukiai įsitaisę šalia vienas kito, žiūrime kokį nors filmą.

– Turbūt išties geras jausmas turėti sūnų, kai dar pati esate tokia jauna. Kitos tokio amžiaus moterys galbūt planuoja tik pirmą vaikelį…

– Kai dabar pagalvoju – juokas ima. Iš prigimties buvau tokia didelė planuotoja, kuriai gyvenimas turėjo suktis pagal tvarką – t.y. iš pradžių mokslai, paskui darbas, tuomet šeima… O išėjo kažkaip viskas atvirkščiai. Pirma – vaikas, paskui – universitetinis išsilavinimas. Ir ką? Super! Man dar tik 30, o Atas jau pradinukas! Aš vis dar turiu daug energijos, kurią galiu skirti savo sūnui. O ir Atui yra įdomios mano veiklos, mano draugai, mano aplinka.

– Nuo tų laikų, kai moterys ir vyrai vienodomis galimybėmis pradėjo siekti profesinės karjeros, jautrių moterų sąžinėje užgimė abejonė – ar pavyks suderinti karjerą su motinyste? O kaipgi jus – gal irgi kamuoja šitas klausimas?

– Iš esmės atsakymą į jį aš jau turiu. Atsinešiau jį iš savo vaikystės namų. Mama visada buvo karjeros moteris – iki dabar ji dirba teisėja. Bet kartu buvo ir trijų dukrų mama. Kartais net pasidarydavo gaila, matant, kaip ji visą gyvenimą draskosi tarp kokybės darbe ir kokybiškos motinystės. Kad tik mes nepajustume jos dėmesio, meilės trūkumo. Aišku, mamai tuo metu daug padėdavo ir aštuoneriais metais už mane vyresnė sesė, betgi ir ji tuomet buvo tik vaikas, o po manęs išsyk gimė ir antroji sesutė… Kita vertus, už galimybę siekti karjeros esu labai dėkinga ir buvusiam savo vyrui. Jo nuomone, moteris turi save realizuoti. Tad jis mane ir skatino, ir išleisdavo į paskaitas, į darbus, būdavo su vaiku.

– Dažnai girdime kalbų, kad Vaida savo karjeros laiptais lipo tik laikydamasi Rolandui už rankos. O gal iki ausų įsimylėjęs Skaisgiris išsyk padėjo savo mylimajai po kojomis įmonę, karjerą darbe ir pinigus?

– "Pripažink, kad būtum niekas, jei ne vyras", – dažnai girdžiu tokius piktus komentarus. Ir jau nekyla noras aiškintis, kad buvęs vyras man iš tiesų daug gyvenime padėjo. Bet ne ta prasme, kad apipylė minėtomis dovanomis. Iš jo gavau kur kas vertingesnius dalykus – palaikymą, patarimus, tam tikras pažintis. Kurį laiką bandėme dirbti kartu, bet tuomet pradėjo labai nebesisekti. Ėmėme pyktis dėl menkiausių smulkmenų, mūsų bendri darbai tapo ginčų ir konfliktų arena. Bet noriu pasakyti – nors dabar ir nesame kartu, yra dalykų, už kuriuos jaučiuosi be galo dėkinga Rolandui ir kurių negali užbraukti jokios skyrybų dramos.

– Džiugu girdėti, kad du suaugę žmonės sugeba suvaldyti žaibus ir jaustis vienas kitam dėkingi už tam tikras laiko atkarpas, praleistas drauge. Bet ar tikrai taip jaučiatės?

– Tiesą sakant, kaip moteris jaučiuosi visaip. Pamenate, kalbėjau apie savo skorpionišką prigimtį, impulsyvumą? Bet aš jau nebepykstu. Manau, Rolandas dar vis. Daugybę valandų esame su juo apie tai kalbėję. Diskutavę apie problemas, sugriovusias mūsų šeimą. Tiksliau, apie tą be galo tvirtą ryšį, kuris mus jungė kaip vyrą ir moterį. Jei pykčio vedama imčiau ir užbraukčiau visus tuos mūsų nugyventus šeimoje metus, būčiau neteisi. Todėl ir sakau, kad yra tam tikri laikotarpiai, kuriuos aš atsimenu su didžiausia šiluma. O kodėl viskas sugriuvo – kitiems neturėtų rūpėti. Jei atvirai, sunku likti draugais po to, kai buvome vienas kito mylimieji. Bet mudu dar turime sūnų, kurį be proto mylime. Atui taip pat reikia mudviejų abiejų meilės. Todėl siūlau Rolandui visas mintis sukoncentruoti tik į sūnų, o ne į mane. Aš, kaip moteris, nebegaliu jam kažko pasiūlyti…

– Betgi, kaip sakote, galite pasiūlyti smagų laiką su sūnumi. Minėjote, kad Atas seka tėčio pėdomis ir ne pagal metus puikiai žaidžia krepšinį. Galbūt artėjančių Kalėdų norai Ato galvelėje irgi susiję būtent su šia populiaria Lietuvoje sporto šaka?

– Sunkiai jam su tais norais (juokiasi). Kartais atrodo, kad tas mano vaikas jau nebeturi jokių žemiškų svajonių kaip kad, tarkim, kiti vaikai. Praėjusiais metais Atas norėjo savo mylimos krepšinio komandos aprangos su jo vardu. O šiais metais jis vėl kalba apie kažkokius super veikėjų kostiumus ir pan. Jam labiau patinka ne konkretūs žaislai (gimtadienio lego robotas ir šiandien guli dėžėje neišpakuotas), bet vaidmeniniai žaidimai, kuriuose gali vaidinti jis pats. Kartais susimąstau, ar mes čia ne per daug jį lepiname, kad paprastų žaislų sūnus nebenori? O galgi priešingai – tokiais savo norais Atas tik parodo savo nevaikišką brandumą?

– Kalbant apie artėjančias Kalėdas, tiesiog negaliu nepaklausti, kokia toji šventė būdavo jūsų vaikystėje?

– Ooo… Gražesnė ir laukiamesnė net už patį gimtadienį. Tikrai ypatinga. Ir šventinės dekoracijos, ir namų puošimas, ir mamos žodžiai, kad pasitinkant Kalėdas maža būti geriems, reikia dalytis gerumu su kitais, giliai įstrigo man į širdį. Bijau, kad per šias Kalėdas neleisiu sau lankyti tėvų, nes jie abu priklauso rizikos grupei. O aš darbe susitinku su daugybe žmonių… Turbūt teks susijungti kompiuterius ir pirmąsyk švęsti nuotolines Kalėdas – gal irgi bus visai įdomu?!