Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu | Diena.lt

JAUNA KAUNIETĖ: ŠIANDIENINĖS PASAKOS SUKURIAMOS SUNKIU DARBU

  • 2

Nuo 2015-ųjų lapkričio, kai pradėjo dirbti šioje kompanijoje, Akvilė aplankė beveik 50 pasaulio šalių. „Taip, skaičiuoju jas, – atsako į nebylų klausimą, kai išgirstu ją be sustojimo vardijant Viduržemio, Karibų jūros regiono, Azijos, Amerikos, Europos šalis. – Rašau dienoraštį, antraip neatsiminčiau visų uostų, į kuriuos įplaukėme.“

Koks jausmas, kai taip priartėja pasaulis, koks jis atrodo? „Susiaurėjęs, apčiuopiamas, pažįstamas, visos kultūros priartėja, niekas tau nebesvetima, daug ką priimi asmeniškai“, – vardija ne pagal metus brandžios patirties įgijusi 27-erių mergina.

Bandau iškvosti, kur jos namai. „Kai manęs paklausia, kur aš gyvenu, iš tiesų net nežinau. Gimiau Kaune, gyvenu ir esu registruota Londone, dirbu Amerikos kompanijoje, mano širdies žmogus – iš Portugalijai priklausančių Azorų salų, su juo rugsėjį kursime namus Lisabonoje“, – šypteliu vėl išgirdusi vardijant. Nuojauta, kad niekas šiai merginai nėra paprasta, pasitvirtina, kai leidžiamės į jos gyvenimo kelionę.

Pirmoji stotelė savaime suprantama – tai kas gi tas širdies žmogus? „Dar ne vyras, draugas Joao Manuelis Matiasas Gomesas, – juokiasi paklausta, o kuris gi vardas ir kaip jį tarti. – Joao Manuelis, aš jį vadinu Žioao.“

Ilgas kelias į aktorystę

Akvilė buvo septynerių, kai atėjo į Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“. Nepriklausomybės atgavimo metais gimęs stacionarus vaikų teatras tuomet buvo žinomas ir populiarus, puoselėjamas profesionalių teatralų šeimos – meno vadovės bei režisierės Stasės Ivanauskaitės bei teatro direktoriaus Algio Kybarto.

Vaidino jame dešimt metų, iki pat mokyklos baigimo. Maža pasakyti „vaidino“. Meno vadovė, įsitikinusi mergaitės talentais, leisdavo jai ir kūryba užsiimti, ir padėti dirbti organizacinius darbus.

Aukščiausiais pažymiais baigusi „Rasos“ gimnaziją, Akvilė gerokai dvejojo dėl ateities: tėvai medikai linkėjo jai šios profesijos, o pačios širdis linko prie aktorystės. „Tikrai ne svajonių profesija pinigine prasme, bet labai mane traukė. Svajonės sudužo, kai neįstojau į Muzikos ir teatro akademiją“, – prisimena pirmąją skaudžią patirtį Akvilė.

Nenuleisti rankų skatino „Vilkolakio“ vadovai – įdarbino ją režisieriaus padėjėja. „Metus dirbau, taupiausi pinigėlius kelionei į Londoną, kur gyvena dvejais metais vyresnė sesė, – pasakoja tąkart tvirtai nusprendusi išmėginti laimę Didžiosios Britanijos teatrinėje mokykloje, tiesa, nelengva širdimi. – Nenorėjau išvažiuoti iš Lietuvos.“

Kelionė į Londoną buvo pirmoji savarankiška kelionė į užsienį, iki tol tik su teatru buvo gastrolėse. Iš sutaupytų pinigų susimokėjo už anglų kalbos pamokas, nes buvo pasiskaičiusi, kad stojant į aktorinį reikia ir senosios britų kalbos žinių, ir atrankas į neuniversitetinį aukštąjį išsilavinimą teikiančią teatro kolegiją. „Mane, vienintelę užsienietę, priėmė“, – pasakoja Akvilė, nepaliovusi toliau siekti savo svajonės ir žvelgti į dramos studijas turintį prestižinį Grinvičo universitetą.

Tik bėda – paskola studijoms suteikta ketveriems metams, už dvejus metus jau buvo išnaudojusi, trūko už metus mokamos 9 tūkst. svarų sterlingų sumos. Akvilei ir jos artimiesiems tai buvo neįveikiamas finansinis barjeras.

Bet mergina ir vėl nenuleido rankų – paprašė universiteto vadovybės suteikti jai galimybę stoti iškart į antrą kursą. „Tai buvo beprecedentis atvejis, nes nesutapo studijų moduliai, programos. Kai interviu gavau aukščiausią įvertinimą, davė man šansą, bet su sąlyga – kad ir kolegijos baigimo vidurkis būtų aukščiausias“, – mergina prisimena paskatą baigti mokslus geriausiais pažymiais.

Akvilė tapo Grinvičo universiteto antrakurse, bet tai buvo ne sunkumų pabaiga, o pradžia. Nuo devyniolikos savarankiškai finansiškai gyvenusi mergina suvokė: greta išsvajotųjų studijų, kai laukė ne tik paskaitos, bet ir spektaklių lankymas, repeticijos, dirbti laiko neliks, o pajamų reikia.

Su aukštakulniais tarp žvaigždžių

Vėl buvo vienintelė užsienietė kurse ir vienintelė studentė, dirbusi visu etatu 45 valandas per savaitę.

„Pradėjau nuo padavėjos darbo kompanijoje, aptarnaujančioje didelius renginius. Teko aptarnauti nemažai garsenybių. Iš mano rankų užkandžiais vaišinosi ir Winstono Churchillo anūkė Celia Sandys, ir Victoria Beckham“, – prisimena iki paryčių trukdavusį alinantį darbą, kai pasitempusi, su aukštakulniais turėdavo valandų valandas sukiotis su padėklu rankose ir nedingstančia nuo lūpų šypsena.

Puiki Akvilės anglų kalba pasitarnavo užsidirbti daugiau – sulaukė pasiūlymo dirbti tos įmonės biure įdarbinimo koordinatore. „Po kiek laiko vėl pakilau karjeros laiptais. Nuo darbuotojų priėmimo interviu iki sutarčių su klientais sudarymo – mano veiklos apimtys buvo milžiniškos, – atsimena tą pragariškai sunkaus darbo etapą, kuris jai garantavo pragyvenimą megapolyje. – Man reikėjo pinigų, kad galėčiau mokytis.“

Darbas pasigvelbdavo vis daugiau laiko, jo pradėjo trūkti svarbiausiam – studijoms. Akvilė nedvejojo, paliko daugelio akimis labai vertingą darbo vietą ir perėjo į penkių žvaigždučių viešbutį. Jo priimamajame dirbo vėlyvo vakaro pamainoje, į kurią ateidavo per dieną nusilaksčiusi per paskaitas ir repeticijas.

Ir vėl – aukštakulniai, reprezentatyvi išvaizda, žvaigždės klientai: Beyonce, Lady Gaga, kitos legendinės garsenybės. Baigusi darbą antrą nakties važiuodavo į visą parą veikiančią biblioteką ruoštis paskaitoms arba egzaminams. Porą valandų numigdavo – ir vėl.

„Ačiū Dievui, kad tas etapas buvo trumpas. Aš nuo visko beprotiškai pavargau. Perdegiau. Nenorėjau nei kurti, nei skaityti. Suvokiau, kad diplomą turiu, bet esu visiškai tuščia. Kur tokia toliau?“ – Akvilė kaip šiandien prisimena tą nevilties būseną.

Staigus likimo posūkis

Atrasti save nutarė leisdamasi į Aziją arba Afriką savanoriauti. „Savanorišką veiklą suvokiau kaip poilsį. Ji buvo susijusi su teatru – reikėjo vesti meninius užsiėmimus mokyklose, lavinti vaikus. Norėjau palikti tą miestą, įšokti į treningą ir būti naujoje vietoje. Tai suvokiau kaip vieną iš išeičių“, – atveria tuomečius išgyvenimus.

Jau buvo įveikusi atrankos etapus, beveik susikrovusi daiktus, teliko parašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Tądien lijo ilgai ir pratisai. Stovėjo su bendradarbe prie lango, žiūrėjo į lietaus merkiamą gatvę, kai kolegė ilgesingai pratarė: „Kaip norėčiau grįžti į kruizinį laivą...“

„O aš nebuvau girdėjusi apie šį jos darbą! Kai papasakojo, daugiau nieko ir neveikėme, tik fantazavome, ką aš galėčiau daryti kruiziniame laive. Buvau pavargusi nuo aptarnaujančio darbo, norėjau kūrybingos veiklos, susijusios su vaikais“, – mergina leidžiasi į svajones.

Kitą dieną tos svajonės neišgaravo. Akvilė nedelsdama išsiuntė savo gyvenimo aprašymą į kruizines keliones rengiančias kompanijas. Net per atstumą pajutę karštą merginos užsidegimą atrašė amerikiečiai iš „Royal Caribbean International“, ieškoję kūrybingų žmonių dirbti su vaikais ir šeimomis kruizuose.

2015-ųjų lapkritį Akvilė jau skrido į Majamį, iš ten leidosi į pirmąjį dvylikos dienų kruizą po Pietų Ameriką. „Palikau Londone viską: atsisakiau darbo, nuomojamo kambario. Leidausi į kelionę laivu net nežinodama, ar nesergu jūros liga. Laimė, paaiškėjo, kad ne“, – pasakoja apie staigų likimo posūkį.

Naujoji realybė sukėlė nemažai streso: „Neįsivaizdavau, kad bus taip sunku. Pradedant nuo fizinių dalykų, kai laivas labai stipriai supa, kai tenka įveikti klaustrofobiją, nes tu visą laiką esi tam tikroje erdvėje. Galų gale ir ta kaita iš pradžių glumina: vieną dieną tu išlipi Meksike, kitą – Puerto Rike. Šokas ir tavo kūnui, ir tau.“

Vis dėlto laukė ir didelė laimė: jau pirmojoje savo kelionėje, po dviejų laive praleistų savaičių, Akvilė sutiko Joao.

Jausmus grūdins išsiskyrimas

28-erių Joao – vienas iš kapitono padėjėjų, jam jau buvo patikėta vesti laivą. Į Akvilę jis bemat atkreipė dėmesį, užsukęs į vaikų užimtumo centrą laive. Iškart bandė susipažinti žaismingai įduodamas savo telefoną. „Tačiau mane kolegės buvo prigąsdinusios, kad neprasidėčiau su įgulos nariais, neva nieko rimto tikėtis negalima. Čia toks jausmų širšalas: mūsų akyse poros skiriasi, taikosi, neištikimybėms daugybė pagundų. Kruiziniame laive – tarsi normalaus gyvenimo koncentratas. Todėl ir mane bandė sergėti: jei ir užsimegs santykiai, ilgai netruks“, – prisimena įspėjimus Akvilė, iš pradžių nė tų juostelių ant rankovės neskyrusi ir nesupratusi, koks Joao rangas, taigi lapelį su telefonu išmetė nė nedvejodama.

Joao ne iš tų, kurie atsitraukia. Dar kartą atėjo neva rašiklio pasiskolinti ir dar kartą paliko telefono numerį. Po mėnesio pažinties Akvilė jau skrido į Azorus susipažinti su savo mylimojo tėvais. Jau ir apie vestuves kalbėjosi, Joao buvo pasirengęs pirštis.

„Jis beprotiškai romantiškas vyras, kuri apie tokį nesvajotų? – šypsosi laiminga mergina, tačiau mąsto racionaliai: – Aš jį šiek tiek pristabdau. Kol nežinome, kaip viskas klostysis baigus plaukioti, neverta skubėti. Jam reikia grįžti į Lisaboną tęsti studijų, kad galėtų dirbti uoste laivų auditoriumi, aš irgi turiu grįžti į Londoną užsiimti savo tiesiogine veikla. O gal ne į Londoną...“

Gal ir į Lietuvą. Joao čia jau viešėjo, susipažino su Akvilės tėvais. Rugsėjį dar kartą atskris. „Lietuva jam patiko. Gali būti, kad čia pasirinksime gyventi. Manau, atrasčiau savo pašaukimą, nes Lietuvoje didelės teatrinės veiklos galimybės. O Joao galėtų Klaipėdos jūrų uoste dirbti. Jis labiausiai svajoja apie gražią šeimą, tad plaukioti neplanuoja“, – nedrąsiai spėlioja ateitį.

Kol kas poros laukia išbandymas – kaip niekada ilgas penkių mėnesių išsiskyrimas. Akvilė dirbs viename kruiziniame laive, Joao – kitame. „Bet mes visur galime susitikti. Aš bet kada pas jį galiu atskristi ir laive kaip svečias gyventi“, – optimistiškai nusiteikusi mergina.

Net kartu plaukiodami jiedu niekada neturėjo prabangos į valias mėgautis vienas kito draugija. „Dirbame nuo 9 val. iki vėlyvo vakaro su kelių valandų pertraukomis. Aš dažniau būnu laisvesnė. Mums, laisvalaikio pramogų darbuotojams, visa įgula pavydi: galime naudotis visomis laive teikiamomis paslaugomis, turime galimybių išlipti beveik kiekviename uoste“, – pasakoja apie savo darbo pranašumus Akvilė.

Griežtų taisyklių įkaitė

O kiek teatro yra dabartinėje Akvilės veikloje, ar netenka išduoti savo svajonių profesijos? „Teatro mano darbe yra tiek, kiek pati noriu. Nesu aklai pagal planą dirbantis žmogus, mėgstu kurti naujas veiklas: žaidimus, talentų šou. Stengiuosi, kad teatro elementų būtų bet kuriame mano užsiėmime su vaikais“, – atveria darbinę kasdienybę jaunimo veiklos koordinatorė.

Kruizinis laivas, kuriame dirba Akvilė, palankus vaikams su negalia. Tai reiškia, kad laisvalaikio užimtumo paslaugos teikiamos ir vaikams autistams: „Turime specialius žaislus, esame mokyti bendrauti ir su tokiais vaikais, ir su jų šeimomis.“

Darbas su vaikais tik iš šalies gali pasirodyti nerūpestingas ir linksmas. Akvilė pasakoja, kad tenka laikytis labai griežtų taisyklių, kad nesudarytų precedento tėvams skųstis ar net reikalauti tam tikros kompensacijos už patirtą žalą. „Mūsų kompanija stengiasi apsisaugoti nuo bet kokios rizikos, nes ji labai turtinga, o kai kurie žmonės netgi stengiasi iš to pasipelnyti, dirbtinai provokuodami situacijas“, – sako Akvilė.

Sunkiausia jai buvo įprasti dirbti nuolat stebimai kamerų. Nė sekundės negalima likti su vaiku nematomoje zonoje. Netgi, jei lendi su vaiku į žaidimams pastatytą palapinę, joje turi būti matomas. „Netgi tada, kai vaikas nori į tualetą, turime būti trys suaugusieji: vienas padeda vaikui tvarkytis, kitas laiko praviras duris, trečias stebi, ar suaugusieji nesielgia kaip nors nederamai. Mes žinome, kad bet kada galima minučių tikslumu peržiūrėti vaizdo įrašą, jei kas nors dėl ko nors tave bandytų apkaltinti“, – atskleidžia subtilius niuansus.

Akvilei teko labai kontroliuoti save, kaip pati sako, su švelnumais. Juk mes pripratę net ir svetimus vaikus paglostyti, apkabinti, pamyluoti. To šiukštu negalima Akvilės darbe.

Ar viso pasaulio vaikai vienodi? „O ne, labai skirtingi. Amerikiečių vaikai labiausiai pratę prie tokių stovyklų, jie laisvai jaučiasi ir elgiasi. Skandinavai santūresni, jų tėvai retai kada palieka vaikus ilgesniam laikui. Azijos šalių vaikai yra labai uždari, juos sunku įtraukti į veiklas“, – vardija skirtumus vaikų laisvalaikio organizatorė.

Prabangiuose kruizuose neteko sutikti lietuvių, išskyrus lietuvių kilmės amerikiečius. Susipažinę su Akvile jie labai apsidžiaugia ir prašo ką nors pasakyti lietuviškai. „Laba diena, aš esu iš Lietuvos, tikiuosi, kad mėgaujatės šiuo kruizu“, – dažniausia Akvilės frazė.

Atrasti jonvabalių šviesą

Kai žmogus dirba tokį darbą, apie kokias atostogas svajoja, klausiu Akvilės. „Nuskambės greičiausiai banaliai, bet mums idealios atostogos išsirinkti neutralią vietą, išsinuomoti ne viešbutį, bet apartamentus, būti be žmonių, dviese, ir gaminti maistą“, – visa tai, ko neturi laive, įvardija svajonių atostogomis mergina.

Pusantro mėnesio Lietuvoje dabar praleidusi Akvilė turėjo labai netradicines daugelio supratimu atostogas – dirbo savanore. Maltiečių rengiamuose užsiėmimuose kauniečiams ji teoriškai ir praktiškai įrodė, kokia įdomi bei naudinga gali būti teatrinė terapija, kaip pažadinus pojūčius galima pasinerti į teatrinį išgyvenimą. „Domiuosi taikomuoju teatru, teatro terapija, todėl ši veikla man pačiai labai svarbi“, – paaiškina savo pasirinkimą.

O kokią emociškai stiprią akimirką yra nufotografavusi savo atmintyje? „Naktis Puerto Rike, atogrąžų miške. Mane bejodinėjančią užklupo audra. Liūtis merkia uždengdama viską nepermatoma marška, viskas žliaugia, o aš spaudžiu žirgą spėriau joti, kad spėčiau į laivą. Ir staiga pro tą liūties maršką pradeda šviesti jonvabaliai, kaip dangaus žvaigždutės, nusileidusios į žemę. Joji kažkur kitame pasaulio krašte ir staiga suvoki – koks jis mažas, tas pasaulis, ir kiek daug jame labai paprastų, labai gražių dalykų“, – poetiškai, tapybiškai papasakoja Akvilė.

Ir čia pat, paklausta apie gyvenimo pipirus, nustebina savo tvirtumu: „Neatsimenu, kada esu verkusi. Vienintelis dalykas, kuris mane sugraudintų, būtų mano arba artimųjų sveikatos bėdos. O dėl kitų dalykų neverkiu, visada esu parengusi planą A, B, C. Anksti pradėjau gyventi savarankiškai, todėl žinau, kad ašaros nepadeda įveikti sunkumų.“

Ir pabaigus kruizinio gyvenimo etapą, naująjį reikės pradėti nuo nulio. Gal vėl nuo 8 iki 17 val., gal vėl su aukštakulniais – nesvarbu, svarbu klausytis širdies. Ir jeigu kartais sugraudins nostalgija, kad kažkur jūrose ar vandenynuose plaukia kruizinis laivas, Akvilė džiaugsis, kad jau yra patyrusi tokią laisvę, ir žinos: darbas laive nėra svajonė, svajonė yra dirbti mylimą darbą ir turėti mylimą žmogų.

GALERIJA

  • Akvilė Kapcevičiūtė
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
  • Jauna kaunietė: šiandieninės pasakos sukuriamos sunkiu darbu
Vilmanto Raupelio, Akvilės Kapcevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Klaipeda

O KA NERA KLAIPEDECIU APIE KURIUOS GALIMA PARASITI?????

Anonimas

Blyn,vėl tokią "aktorę" praradom...

SUSIJUSIOS NAUJIENOS