JAUNIAUSIAS VIRTUVĖS ŠEFAS R. GALVONAS: BE JUODO DARBO NIEKO NEPASIEKSI

Rokui Galvonui – 22-eji, tačiau ryžto iš jo galėtų pasimokyti ir vyresni. Jauniausias Lietuvos šefas pirmąją savo virtuvę įkūrė būdamas penkiolikos. Šiandien aštuoniems restoranams vadovaujantis vaikinas atviras – kelerius metus dirbo nesustodamas, dėl to kentėjo mokslai ir sveikata.

– Iš kur tokia aistra virtuvei ir maisto gamybai? Ar buvote vaikas, kuris mieliau minkė tešlą, nei stumdė mašinytes?

– Buvau itin veiklus ir smalsus vaikas, tad visada turėjau begalę užsiėmimų. Augau kaime, todėl prižiūrėjau šiltnamį, rūpinausi įvairiais gyvūnais. Buvau įsteigęs giminės antikvarinių daiktų muziejų. Savarankiškumo ir atsakomybės man netrūko. Nuo mažens norėjosi turėti savų pinigų, todėl dar vaikystėje rengdavau turgelius. Vykdavau į Kaziuko ir kitokias muges. Jose prekiaudavau savo kepiniais ir molio dirbiniais. Esu labai dėkingas močiutei, kuri mane skatino ir leido užsiimti viskuo, kas man įdomu. Kartais tėvai, bijodami, kad vaikas ką nors sugadins ar apvers namus, neleidžia sukiotis virtuvėje. Tačiau mes su močiute visada kartu gamindavome, ji leisdavo man savarankiškai priimti sprendimus.

– Pirmąjį restoraną įkūrėte būdamas paauglys. Kaip, būnant tokio jauno amžiaus, kilo ši mintis?

– Būdamas keturiolikos, pirmą kartą įsidarbinau virtuvėje. Tai buvo darbas atostogų metu vienoje kavinėje Kaune. Gamybos procesas mane tiesiog sužavėjo. Žinoma, darbas virtuvėje yra labai atsakingas. Juk tam, kad patiektum kokybišką patiekalą, turi sužiūrėti daugybę dalykų. Tačiau atsakomybės niekada nebijojau, priešingai – ji mane žavėjo. Tuo metu ir pagalvojau, kad norėčiau turėti kažką savo. Socialiniame tinkle sukūriau puslapį ir pradėjau draugams, giminėms ir pažįstamiems gaminti konditerijos gaminius. Atidariau mažą virtuvėlę ir tiekiau maistą išsinešti. O po to – nepilnamečio emancipacija ir veiklos plėtra.

– Užsiminėte apie emancipaciją. Tai išties neeilinis atvejis. Tam, kad būdamas nepilnamečiu, galėtumėte pradėti savo veiklą, tėvai turėjo jūsų teisiškai išsižadėti...

– Taip, tai buvau pirmasis toks atvejis Lietuvoje. Paprastai emancipacija skiriama, kai jaunuoliui reikia ankstyvos santuokos arba jis neteko tėvų. Mano situacija buvo kitokia. Su tėvais puikiai sutariame, tačiau, norint dirbti savarankiškai, teko juos paduoti į teismą. Jie gavo oficialų šaukimą atvykti. Mums buvo šiek tiek juokinga, kol nereikėjo eiti į teismo salę. Skaudžiausia buvo mamai. Ji suprato, kad viską darome dėl mano svajonės, bet jai vis tiek buvo nemalonu teisme manęs teisiškai atsižadėti. Man taip pat teko surinkti pluoštą charakteristikų iš mokyklos ir įmonių, kuriose buvau dirbęs. Popierizmo ir įdomių patirčių būta išties nemažai. Tačiau tai man buvo tikrai geras spyris judėti pirmyn, nesustoti.

Žmonės nenorėdavo, kad kažkoks vaikas jiems nurodinėtų, kaip dirbti. Pagal Zodiaką esu Liūtas, tad savo nuomonę galiu kuo puikiausiai apginti.

– Tačiau kam to reikėjo? Juk tėvai galėjo įkurti virtuvę ir jums pavesti joje šeimininkauti.

– Suprantama, toks kelias būtų buvęs kur kas paprastesnis ir lengvesnis. Vien biurokratijos būtų bent triskart mažiau. Tačiau aš norėjau būti atsakingas už save. Žinoma, reakcijų būta įvairių. Teko ne kartą minti savivaldybės, Mokesčių inspekcijos, Maisto ir veterinarijos tarnybos slenkstį. Prisimenu, lankantis vienoje tų institucijų, mane aptarnaujanti teta garsiai nusistebėjo: vaikeli, tau reikia eiti į mokyklą, o ne į mus kreiptis. Tačiau aš vis tiek laikiausi savo. Ankstyvos patirtys ir gyvenimo smūgiai užaugino storą odą, tad šiandien įvairios problemos man atrodo juokingos, moku jas ramiai priimti. Esu įsitikinęs – kuo anksčiau tampi savarankiškas ir atsakingas už save, tuo paprasčiau būna vėliau.

– Vis dėlto dauguma tėvų nebūtų sutikę teisiškai atsižadėti savo vaiko, nors ir dėl kilnaus tikslo. Juk iki jūsų pilnametystės buvo likę vos pora metų.

– Tėvai mane visada palaikė ir diegė savarankiškumą. Tuo labai džiaugiuosi. Dauguma įsivaizduoja, kad daug pasiekiau tik dėl jų finansinės paramos. Tačiau tai netiesa. Pirmajai virtuvei pinigų skolinausi iš tetos. Nuo pat vaikystės man buvo kartojama, kad viską turiu pasiekti pats. Kartais dėl to net pykdavau – kodėl tėvai man ko nors nenuperka, nors turi visas galimybes tai padaryti? Tačiau dabar esu jiems labai dėkingas ir suprantu, kad negerai vaikams viską patiekti ant lėkštutės. Man buvo suteikta išties puikių gyvenimo pamokų.

– Paauglystėje labai daug dirbote. Ar nuo to nenukentėjo mokykla, sveikata, draugai? Turbūt neturėjote normalios paauglystės?

– Normalios paauglystės tikrai neturėjau, o draugų – vos porą. Tačiau siekdamas savo svajonės supratau, kad turėsiu rinktis: draugai ir vakarėliai arba darbas. Pasirinkau darbą. Užtat dabar galiu gyventi laisvesnį gyvenimą, nes už mane dirba samdyti žmonės. Pirmieji penkeri šešeri metai buvo juodi, neturėjau jokių atostogų. Kitaip ir negalėjo būti, nes dirbdavau paromis. Apskritai, esu mažai miegantis žmogus. Tad būdavo taip, kad sekmadienio naktį pabaigiu tvarkyti virtuvę, o pirmadienį nemiegojęs einu į mokyklą. Pamokose sėdėdavau pusiau miegodamas. Keleri metai iki mokyklos baigimo buvo išties sudėtingi. Tačiau ją baigiau, o vėliau įstojau mokytis į Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrą. Maisto gaminimo srityje sėkmingai jau dirbau ne vienus metus, tačiau vis tiek norėjosi įgyti profesiją. Kalbant apie sveikatą, žinoma, kliuvo ir jai. Neįmanoma, kad toks didelis krūvis neatsilieptų. Esu 22-ejų, bet jau puikiai išmanau apie  vaistus nuo skausmo.

– O kokia buvo jūsų darbo diena? Po pamokų skubėdavote virti ir kepti?

– Atsikeldavau paryčiais, iš šaldiklio ištraukdavau mėsą, kad grįžęs iš mokyklos galėčiau pradėti gaminti. Močiutės paprašydavau priskusti kelis kibirus bulvių, nulupti česnakų ir svogūnų kalną. Po pamokų gamindavau ir tvarkydavau virtuvę iki išnaktų. Tuomet į kuprinę dar susidėdavau knygas rytojui, tačiau apie namų darbus jau nebūdavo jokios kalbos. Laimei, turėjau nuostabius mokytojus, kurie mane palaikė ir leisdavo atsiskaityti truputėlį vėliau. Mokyklą baigiau ne visai prastais pažymiais, nors, aišku, pirmūnas nebuvau. Tiesa, šiandien ant savęs truputėlį pykstu, kad nepasistengiau stropiau mokytis, nes dabar tai turiu daryti papildomai.

– Ar darbe netenka susidurti su perdėtai globėjišku požiūriu? Juk jums vos 22-eji, o virtuvės šefai neretai būna įkopę į ketvirtąją ar penktąją dešimtį.

– Su tokiu požiūriu susidurdavau veiklos pradžioje. Žmonės nenorėdavo, kad kažkoks vaikas jiems nurodinėtų, kaip dirbti. Pagal Zodiaką esu Liūtas, tad savo nuomonę kuo puikiausiai apginu. Kita vertus, visada priimu kritiką iš savo srities profesionalų. O tie, kurie kišasi be reikalo ar 30 metų kepa tuos pačius karbonadus, man nelabai rūpi. Šiuo metu su neigiamu požiūriu dėl savo amžiaus jau beveik nebetenka susidurti. Tačiau pradžioje iš konkurentų sulaukdavau nemažai pykčio, skundų, specialiai būdavo užsakomi patikrinimai.

– Ar Lietuvoje jaunam žmogui lengva pradėti savo verslą? O gal sunkiausia ne pradėti, bet jį išlaikyti?

– Pradėti nesudėtinga – tai gali visi, tačiau išsilaikyti yra sunkiausia, nes konkurencija – milžiniška. Žinoma, būnant jauno amžiaus, pradėti bet kokį verslą dar sudėtingiau, nes jaunuolis neturi pakankamai finansų, privalo iš kažkur skolintis. Be juodo darbo nieko nebus, o šiais laikais pastebiu, kad jauni žmonės neretai neturi motyvacijos ir tingi dirbti. Su tuo pats tiesiogiai susiduriu. Aišku, nenoriu kalbėti apie visus, yra nemažai motyvuotų, entuziastingų, beprotiškai darbščių jaunuolių.

– Ar, be virtuvės, dar turite kitokių pomėgių? Kai buvote ketvirtokas, įkūrėte savotišką giminės muziejų Taujėnuose. Gal tebesidomite istorija, liaudiškais buities daiktais?

– Be virtuvės, mano aistra yra kelionės. Stengiuosi užsiimti savęs tobulinimu, nes, kaip minėjau, mokykloje nespėjau visko taip gerai išmokti, kaip reikėtų. Karantino metu stengiausi išnaudoti laiką – kol buvo mažiau darbo, stengiausi išnaudoti laiką ir pakeliauti.

– Tikriausiai gyvenime vadovaujatės posakiu: susirask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti?

– Taip, tikrai. Žinoma, vis tiek pavargstu, nes, daug dirbant, kitaip neįmanoma. Tačiau išties labai mėgstu savo veiklą. Galbūt jaunų žmonių motyvacijos trūkumą dažnai ir lemia nemėgstamas darbas? Jeigu dirbant žmogaus akys nedega, tokia veikla jam greitai nusibos.