KINIJA V.GRAINYTĖS AKIMIS: TARP ŠLAPIMO IR AUKSO

Šlapimo, acetono kvapas, smogas, nuolankumas ir draugiškumas, pilka, raudona, aukso spalvos, skurdas, didžiulė prabanga, europiečių dievinimas. Tokia įvairi poetei Vaivai Grainytei buvo Kinija, kur ji dešimt mėnesių mokėsi šios šalies kalbos ir keliavo.

Ir arklys, ir mama

„Norėjau nuotykių, iššūkio, pamatyti kitokią kultūrą“, – laikinai palikusi draugą Lietuvoje, 27 metų teatrologė Vaiva siekė ne tik išmokti kalbą, bet ir parašyti apie tai knygą, kurią pavadino „Pekino dienoraščiai“.

Gavusi žinią, kad gali atvykti į Kiniją metams ir gaus stipendiją, buvo apstulbusi: tolimoje šalyje teks mokytis hieroglifų, kas jai atrodė neįmanoma.

„Buvau pradinukų lygio, apsupta afrikiečių iš Eritrėjos, Zimbabvės, Ugandos, Alžyro“, – teatro mokykloje Vaiva kinų kalbos mokėsi kasdien po penkias valandas.

Sunku buvo įprasti prie kinų kalbos specifikos – tonų. Kinų kalboje tas pats, bet skirtingai intonuojamas žodis gali reikšti, pavyzdžiui, ir arklį, ir mamą. Beje, kai kurie mokytojai nemokėjo angliškai, tad mokslai priminė pantomimą. Laikui bėgant, mėgstanti stebėti žmones, vietoje nenusėdinti ir daug keliavusi V.Grainytė jau visai neblogai galėjo susikalbėti su kinais.

Tiesa, jos klasėje geriausiai mokėsi 50 metų olandas, tėvynėje palikęs prestižinį darbą ir persikėlęs gyventi į Kiniją.

„Jis keldavosi ketvirtą valandą, intensyviai mokėsi, rašė taip aktyviai, kad net riešą išsinarino“, – visus stebinusį olandą prisimena Vaiva.

Tarsi prakaituojantis vienetas

Kinai labai smalsūs, draugiški, o europiečiai jiems – tarsi dievai. Vis dėlto Kinijoje V.Grainytė nesusidraugavo nė vienu kinu.

„Iš pradžių galvojau, kad tai tik mano problema, bet vėliau sutikau po dešimt ir daugiau metų čia gyvenančių europiečių, kurie kinų draugų taip ir neturėjo“, – savotišku kinų uždarumu ir nenoru įsileisti į savo ratą stebėjosi V.Grainytė.

Kaunietei teko pamiršti juodąjį humorą, kurio nesuprasdavo nei kinai, nei kiti azijiečiai. Patys kinai juokaudavo net apie sprogusią atominę elektrinę Japonijoje ir neretai pašiepdavo japonus: tarp šių valstybių gyventojų nuo seno jaučiama priešprieša.

Prozos, miniatiūrų ir esė autorei teko įprasti, kad 12 valandų kelionė traukiniu – tas pats, tarsi vyktum nuo Kauno iki Vilniaus.

Ji važinėjo ir greitaisiais, prabangiais traukiniais, ir itin pigiai kainuojančiu nepatogiu transportu.

„Viename traukinyje vandens čiaupai reaguoja net nelietus jų rankomis. Kiekvienas keleivis gauna po termosą, gultą su švaria patalyne ir netgi mažą televizorių,“ – prisiminusi, kai už daug ilgesnę kelionę mokėjo dvigubai pigiau nei greituoju traukiniu, nusijuokė V.Grainytė.

Keleivių sausakimšu traukiniu 17 valandų kelionė iš Handžau į Pekiną buvo didelis išbandymas, nes vos 20 cm atstumu iš visų pusių buvo prisigrūdę žmonių – pilnas koridorius, tambūras, prie tualeto.

„Jautiesi kaip vienas prakaituotas vienetas, – šmaikštavo Vaiva. – Jei kažkas valgo vištos kulšį, atrodo, kad valgai ir tu. Prarandi savo asmenybę. Vyrai ir moterys riaugėja, vaikai viduriuoja. Galva gali pasiremti į mažą staliuką, kuriuo daliniesi su kitais miegančiais.“

Kolektyvinis komiksų personažas

Čepsėjimas ir riaugėjimas – įprastas elgesys. Tvarkingai apsirengusi moteris bendraudama su lietuve riaugėjo, bendrabučio administratorė siurbčiojo ir čepsėjo valgydama makaronus.

„Kavinukėje užlipusi ant kėdės moteris valo ventiliatorių, nuo kurio vos ne ant maisto krenta voratinkliai, musės, tinkas, vyrai spjaudo ant žemės kaulus“, – pasak V.Grainytės, kinai – kaip kolektyvinis komiksų personažas.

Jie ir pietauja būriais, todėl juokdavosi išvydę, kad lietuvė valgo viena. Vienas Kanados kinas Šanchajuje V.Grainytę ir jos draugę pakvietė į itin aukšto lygio restoraną. Lietuvę nemaloniai nustebino ten sėdėję pilvoti verslininkai, apsikarstę prabangiais auksiniais papuošalais. Vyrai nuobodžiaudami knaibė koldūnus, o greta mobiliuosius telefonus maigė jaunos gražuolės.

Viena kinė prisiprašė Vaivos, kad ji pamokytų anglų kalbos aštuonmetį sūnų. Kinai mano, kad europiečiai ir visi baltieji idealiai kalba angliškai.

„Du kartus per savaitę mane ir vaiką uždarydavo močiutės kambaryje tarp įvairių džiovintų žolių ir šakniagumbių, ir aš mokiau berniuką“, – pasak kaunietės, vaikas sunkiai pasiduodavo improvizacijai. – Pyškindavo viską, ko išmokęs mokykloje, pyktelėdavo, jei ko nors klausdavau ne iš vadovėlio“.

Paskui svajonę – į stepes

Apsilankyti Mongolijoje, pamatyti jos stepes ir jurtas – Vaivos vaikystės svajonė, todėl, net ir neradusi bendrakeleivių, lietuvė išvyko į šią šalį.

Po 12 valandų kelionės traukiniu V.Grainytei neva angliškai, bet nesuprantamai murmantis vietinis pasiūlė vykti į Kubuči dykumą, bet ne į stepes.

„Smėlynuose įrengtas kuklus žybsintis atrakcionų parkas, biotualetai, ganosi kupranugariai. Virš smėlynų kilome keltuvais, – svajojusi apie laukinę gamtą Vaiva nusivylė. – Matyt, pamatęs mano veido išraišką, Mongolijos kinas nusprendi grįžti namo ir įsodinęs į taksi, važiuojantį į Dongšengą, mane paliko vieną.“

Miestą apgaubęs smogas, apstu griuvėsių, dulkių ir daugybė žmonių – pramoninis miestas garsėjo anglies iškasenomis. Vis dėlto tai, ką norėjo, Vaiva pamatė. Užsirašiusi hieroglifais stepių pavadinimą, nusipirkusi autobuso bilietą ir labai stebindama kinus, ko ten važiuoja, poetė sutiko pakeleivę, kuri žadėjo padėti.

Apsisaugojimui – peilis

„Nieko nežinodama būčiau išlipusi panašiame į Rumšiškes jurtų miestelyje, tačiau mano pakeleivė patarė važiuoti toliau, – šyptelėjo V.Grainytė, kurios širdis ėmė džiūgauti, kai kalnai ėmė žemėti, atsivėrė gelsvos žolės dykynės, bekraščiai horizontai. – Mongolė nusistebėjo, kad viena keliauju į stepes ir telefonu rado nakvynę.“

Išlipus viduryje laukų, keliautojas pasitiko du žmonės su motociklais: mongolės vyras ir sesuo, kurie merginas nuvežė dar toliau.

Čia pirmą kartą Vaiva sėdo ant arklio, išsinuomojo kuklią jurtą, o kitą dieną, kai norėjo grįžti, ją motociklu nuvežė laukais iki kelio.

„Vaikščiojau po stepes, vėjas šiureno žolę – mėgavausi gyvenimu, – kalbėjo romantikė, kuri už nakvynę jurtoje, maistą sumokėjo apie 10 eurų. – Mongolai vaišino aviena, arbata su pienu. Čia gyveno seneliai, kelių kartų šeimos nariai su vaikais, anūkais. Jaučiausi stebima, kaip iš dangaus nukritęs meteoritas.“

Beje, vienas mongolas, atnešęs į jurtą maisto, panoro likti nakvoti su lietuve, tačiau ji griežtai pasakė – ne!

„Jis mindžikavo, bambėjo, todėl ant įeigos užstūmiau spintelę ir greta gulto pasidėjau peilį, – juokėsi V.Grainytė. – Vis dėlto visą kelionę jaučiausi labai saugiai – kinai ir mongolai nėra pikti ar agresyvūs.“

Gydėsi tradiciškai ir žolėmis

Kinijoje Vaiva susirgo plaučių uždegimu. Lydima kino ir bendramokslės čekės, penktą valandą ryto ji buvo ligoninėje.

„Gavusi registracijos numeriuką stojau į eilę, o, prasidarius ligoninės durims, su pūliuojančiais, gangrenuojančiais, žaizdotais žmonėmis puoliau į vidų, – šyptelėjo Vaiva. – Ten mane peršvietė, paskyrė antibiotikų. Po kiek laiko vėl švietė, nes jaučiausi prastai, vėl vartojau antibiotikus.“

Nesveikstanti kaunietė nuvyko į kitą ligoninę, kur gydoma netradiciniais, senovės kinų medicinos metodais. Ten jai atliko kraujo tyrimus, ilgai klausinėjo, apžiūrėjo liežuvį, akių vyzdžius, nagus. Tada išrašė vaistų receptą.

„Juos pirkau vaistų sandėlyje. Ten į didelius pakus man dvi valandas rinko įvairias žoles, grybus, kerpes. Turėjau pirkti specialų vaistažolių virimui pritaikytą puodą, kad į jį nereaguotų šie vaistai, ir bendrabutyje gaminausi viralą. Jį gėriau du kartus per dieną. Pasveikau – nuo žolių ar anksčiau gertų antibiotikų“, – nežino Vaiva.

Sužavėjo Beždžionės pirštai

Daug keliavusi rašytoja apsilankė ir Nanping kaime, kur kuriami istoriniai filmai ir kostiuminės dramos, o kino studijoms, norint sukurti „senovės“ įspūdį, nereikia dekoracijų.

Įeinant į kai kuriuos senovinius kaimus reikėjo pirkti gražius elektroninius bilietus ir palikti pirštų atspaudus. Šalyje labai daug gražių parkų, kuriuose kinai geria iš termosų arbatą, klauso Bolivudo šlagerių, šoka, dainuoja, glosto šuniukus ar daro špagatus.

Huan Šano kalnas rytų Kinijoje, Anhui provincijoje, dar vadinamas Geltonuoju kalnu. Ši vieta – nuostabaus grožio, o neįprastos formos kalnai vadinami Beždžionės pirštais. Ant jų augančios susirangiusios pušys dominuoja ir kinų kaligrafijoje, ir kituose menuose.

„Į kalną kopti reikėjo visą dieną, – Vaiva nepamirš reginio, kai senukai neša statines aliejaus, neštuvus su žmonėmis, patalynę. – Vandens buteliukas viršukalnėje kainuoja septynis kartus brangiau nei papėdėje.“

Teko vaidinti alžyrietę

Neįprastas iššūkis Kinijoje buvo vaidinti Alžyro dykumų etninės grupės gyventoją. Šiai avantiūrai Vaivą pakvietė bendraklasis alžyrietis.

Tarptautinėje kultūros mugėje Sijane Alžyro ambasada delegacijai apmokėjo prabangų viešbutį, maistą, ekskursijas ir dar 100 dolerių už demonstruojamus drabužius.

Politinėmis temomis kinai šneka nenoriai: neaišku, ar dėl to, kad yra apolitiški, ar todėl, kad „sienos turi ausis“.

Kinai vyrai? Čepsintys, žemaūgiai, apvalaveidžiai Vaivai tuoktis nesiūlė. Kinės? Gražuolės, mėgstamos vakariečių vyrų. Atrodo kaprizingos, vaikiškos, galinčios iškelti dramą viduryje gatvės.

Tigro ir Drakono dvikova

Siaurų Pekino gatvelių, vadinamų hutongais, centre buvo bendrabutis, kuriame gyveno V.Grainytė. Ten nėra jokių patogumų.

„Iš pradžių galvojau, kad sostinėje daug viešųjų tualetų, – šyptelėjo poetė. – Greitai supratau, kad jų nėra net namuose.“

Rytais kaunietė matydavo, kaip „hutongiečiai“ išpildavo pilnus šlapimo ar pamazgų kibirus. Tualetai – be pertvarų ir sienelių.

„Ne, tai nešokiravo“, – tikino V.Grainytė, nors gamtos reikalus tuose tualetuose žmonės atlikdavo vienas greta kito ar prieš kitą.

Žinoma, yra ir kitokia Kinija: prabangi, su naktiniais klubais, restoranais, kur linksminasi tik turistai ar itin turtingi kinai.

Naktį Kinija – gyva. Viskas aplink čirška, kepa, verda. Keptų skorpionų ir svirplių ragavusi Vaiva nusijuokė: „Yra ir mums daug neįprastų patiekalų. Pietų Kinijoje Katino mėsa maišoma su gyvatiena. Šis ypatingas patiekalas vadinasi “Tigro ir Drakono kova".