„MAN-GO“ SIELA RIMA: SCENOJE JAUČIUOSI SAVIMI

Rima Petrauskytė-Paulauskienė, prieš aštuonerius metus atgimusios legendinės merginų grupės „Mango“ (naujasis pavadinimas „Man-go“), lyderė, laiko veltui negaišta. Siūlo kalbėtis, kol su kolegėmis važiuoja į koncertą, nes grįžusi namo dėmesį, laiką ji skirs dukroms ir vyrui Rolandui.

– Grįšite namo vėlų vidurnaktį, kai jūsų karieta atvirs į moliūgą, vežėjai – į peles, o jūs pati iš ištaigingos scenos princesės – į mylinčią mamą ir žmoną…

– Toks jau tas atlikėjų gyvenimas. Vis dėlto negaliu pykti: pati pasirinkau. Tą laiką, kai nedainavau, bandžiau dirbti ir valdiškame darbe, ir privačioje įmonėje, bet niekur nesijaučiau taip gerai, kaip būdama scenoje.

– Scena, dėmesys, aplodismentai turi savo magijos, bet gera grįžti į namus, kur tave pasitinka šešios mažos rankutės ir vienos didelės, tvirtos.

– Nuo jų ir pradėsiu. Rolandas – mano vyras. Šiuo metu drauge ėmėmės naujo bendro verslo – turime trumpalaikės nuomos apartamentus Klaipėdoje. Šią vasarą tikimės pirmųjų svečių.

Vyriausia iš trijų dukrų – Andrėja. Jai dvylika. Andrėja yra mūsų humanitarė, kalbininkė. Mokosi vokiečių mokykloje, kur nuo pirmos klasės papildomai vyksta vokiečių kalbos pamokos. Kodėl būtent vokiečių? Mano amžinatilsį mama buvo vokiečių kalbos mokytoja, o mano vidurinė sesuo (šeimoje esame trys seserys) gyvena Vokietijoje. Dažnai pas ją lankomės. Pabaigusi šią gimnaziją dukra galės drąsiai stoti į visus Vokietijos universitetus, lyg būtų gavusi atestatą vienoje iš Vokietijos mokyklų.

Vokietija mane žavi savo tvarka, galimybėmis, todėl ir aš, linkėdama Andrėjai daugiau galimybių gyvenime, priėmiau sprendimą leisti dukrą mokytis būtent į šią ugdymo įstaigą.

Ar sunku? Nelengva. Prisipažinsiu, buvo momentų, kai savo sprendimo gailėjausi, bet šiandien, atrodo, viskas yra gerai. Stengiuosi ją motyvuoti, palaikyti, kai kyla sunkumų, abejonių.

Čyyyz: viešumo kaina – dažnos šeimos fotosesijos, kurios labiausiai patinka vidurinėlei Amėjai. / L. Kaz­laus­kie­nės nuo­tr.

– Ką pasakytumėte apie savo mažiukes?

– Vidurinė Amėja – mūsų ugnis. Ji pati kerpasi plaukus, dažosi nagučius, darosi makiažą, žodžiu, jau dabar nori būti scenos žvaigžde. Jai penkeri, ji gryna mano charakterio kopija. Dukra semia gyvenimą pilnomis saujomis, kol miegelis neįveikia (juokiasi). Lanko darželį. Labai veržiasi į koncertus, į sceną – nori dainuoti drauge su mama. Aiškinamės, kad kol kas tokioms išvykoms per maža.

Mažiausiai Adelei – dveji. Ji kur kas ramesnio būdo, žemiška, santūri.

Gali per metus du kartus išsiskirti ir du kartus susituokti, bet išsilaikyti poroje, pereiti visus sunkumus – štai čia yra tikras darbas ir tikra vertybė.

– Trys dukros – daugiavaikė šeima. Kaip padalijate savo dėmesį visoms po lygiai, kad nė viena nepavydėtų?

– Tenka strateguoti, kad to asmeninio mamos ir dukros laiko visoms užtektų. Su Andrėja (jei mažosios neserga) po mokyklos dažnai važiuojame papietauti kartu. Aišku, kartu dar sutvarkau ir savo reikalus, bet vis tiek spėjame artimai pabendrauti.

Vidurinis vaikas, sakoma, šeimoje yra labiausiai nuskriaustas. Tai sužinojau iš savo vidurinės sesės. Anot jos, ši pozicija ypatinga, nes vidurinis vaikas visada jaučiasi neišmyluotas, neišklausytas, jam visada visko tarsi trūksta. Iš tiesų. Ilgą laiką mūsų šeimoje Amėja buvo mažiausia, bet paskui atsirado Adelė ir…

Žodžiu, sugalvojome su vyru leisti Amėją į baseiną, tai du kartus per savaitę ji gauna asmeninio laiko: drauge ruošiamės, važiuojame, bendraujame, o po treniruotės tradiciškai atsigeriame kavinukėje sulčių.

Adelė? Kam jau kam, o mažajai dėmesio, bent jau šiuo metu, tikrai netrūksta. Kadangi ji dar negali pati apsitarnauti, nuolat kažkas ja rūpinasi, kalbina, nešioja ant rankų. Su ja visi esame daugiausia surišti, todėl kokio nors ypatingo laiko, skirto tik jai, neturime.

Dėmesys: pasak šių princesių mamos, dukroms smagu ne tik pramogauti – kiekvienai jų reikia asmeninio laiko, todėl Rimai tenka ne juokais jį planuot. / D. Tatarinovienės nuotr.

– Kaip spėjate suktis ir ant scenos, ir namuose, buityje. Gal turite kartais ateinančią pagalbininkę?

– Kol kas tokio žmogaus nėra. Tačiau periodiškai, augant mergaitėms, turėdavome ateinančią auklę. Šiuo metu sukamės vieni, vyras padeda. Visko būna. Ir nuovargio, ir piktesnių pareiškimų. Ir iš vieno, ir iš kito, nes kartais už mus abu kalba nuovargis. Tačiau vis dar sugebame susiimti, susistyguoti, vienas kito atsiprašyti.

Netvarka namuose (žinote, kai trys vaikai) irgi vargina, bet turbūt labiausiai vargina faktas, kad grįžusi namo aš neturiu kada tiesiog ramiai pasėdėti. Jei neateina Adelė, tai ant kelių klesteli Amėja, o jei ne Amėja – vyresnioji nori pasikalbėti. Be to, didžiosioms gali padiriguoti žodžiu, o su mažyle turi eiti kartu ir į virtuvę, ir į tualetą, ir migdytis. Žodžiu, visą laiką esu veiksme.

– Tai ir sporto klubo nebereikia?

– Reikia. Nutarėme abu su vyru nuo šių metų sportuoti. Vienas kitą išleidžiame į sporto klubą. Kol kas dar laikomės žodžio.

– Jei jau sportuojate, gal ir mitybą kokią ypatingą šeimoje propaguojate?

– Dažniausiai mūsų namuose gamina vyras. Beje, labai skaniai. Kai kviečiame mergaites prie stalo valgyti, pirmas klausimas: kas gamino? Jei mama, suraukia nosis ir mykia: „Na, gerai, suvalgysime“. Jei tėtis: „Yes, bus skanu!“ Tikrai ant jų nepykstu ir konkuruoti nesiruošiu.

Maistas pas mus labai paprastas. Kadangi abu su vyru sportuojame, įsigudrinome maistą matuoti baltymais, riebalais ir angliavandeniais. Todėl jei ryte valgėme košės – angliavandenių, pietums stengiamės, kad būtų baltymų, riebalų, taip pat – daugiau šviežių daržovių. Patiekalai super paprasti. Nevengiame ir saldumynų, bet mergaitės žino: jei nesuvalgė pagrindinio maisto, negaus ir deserto. Kai namuose daug vaikų, tvarka, taisyklės reikalingos: jos padeda nesutrikti chaose.

Kai sėdamės prie stalo, stengiamės, kad visi pašaliniai prietaisai (telefonai, televizorius) būtų išjungti ir mums netrukdytų valgyti, bendrauti. Dažniausiai visi penki susitinkame prie vieno stalo tik vakarais. Vakarienės – mūsų šeimos tradicija. Kaip ir sekmadienio ryto pusryčiai, kai vyras kepa labai gardžius blynus.

– Koks tobulas jūsų šeimos laisvalaikis?

– Su tuo laisvalaikiu sudėtinga, nes vaikai skirtingo amžiaus. Gal koks SPA centras su skirtingo gylio baseinais? Ten Andrėja gali paplaukioti, mažylės pabraidyti. Iš esmės to bendro laisvalaikio nedaug, todėl kai jau su vyru pajaučiame – viskas, reikia, seniai buvome kartu, reikalai visus ištaškė į skirtingas puses – tuomet sąmoningai organizuojame bendrą pasibuvimą. Tarkim, vakarinį pasivaikščiojimą ar pietus kavinėje. Andrėją informuojame iš anksto, kad sutartą dieną, valandą nebūtų jokių diskusijų.

L. Kaz­laus­kie­nės nuo­tr.

– Vasarą atlikėjams pats darbymetis. Ar šios vasaros atostogos bus skirtos grupės „Man-go“ 25-erių metų jubiliejui pažymėti?

– Koncertų tikrai bus nemažai, tačiau manęs laukia ir dar vienas išbandymas. Kaip jau sakiau, drauge su vyru pradedame verslą – nuomosime apartamentus, kuriuos reikės ir prižiūrėti, ir koordinuoti. Tikimės, kad ši vasara bus kaip niekada darbinga.

– Klaipėdos universitete baigėte vadybos studijas, Mykolo Romerio universitete įgijote teisės ir valdymo magistro laipsnį. Viename savo interviu minėjote ir kineziterapiją. Turite daug diplomų?

– Turiu, bet nelabai juos panaudoju (šypsosi). Pirmasis mokslas buvo daugiau dėl tėvų. Tuo metu grupė „Mango“ išgyveno pakilimo laikus, turėjome daug koncertų, o mano tėvai nelabai suprato, iš ko atlikėjas gali gyventi… Kad juos nuraminčiau, šalia visos intensyvios koncertinės veiklos dar ir studijavau.

– Rolandą vadinate savo svajonių vyru. Gal jis buvo gerbėjas nuo senųjų grupės laikų?

– Kad būtų didelis gerbėjas – gal ne, bet tikrai žinojo mūsų grupę. Tuo metu, kai susipažinome, Rolandas gyveno ne Lietuvoje. Susitikome 2016-ųjų rugsėjo 23-iąją – per mano gimtadienį. Po metų tą pačią dieną įvyko mūsų vestuvės.

– Ar nebuvo baugu antrąsyk atiduoti savo ranką ir širdį – o jei ir vėl nepasiseks? Kas jus labiausiai patraukė tame žmoguje?

– Iširus pirmai santuokai, nepuoliau stačia galva ieškoti naujų pažinčių. Ketverius metus išvis neturėjau jokių rimtų santykių. Tai buvo laikas, kai iš naujo pažindinausi su savimi, dėliojausi mintyse savo svajonių žmogaus portretą. Galbūt netgi sąmoningai prašiau visatos, kad toks vyras ateitų į mano gyvenimą.

Tie vienatvės metai man išėjo į naudą, nes kai susipažinau su Rolandu, buvo nesunku įvertinti, ar jis mano žmogus. Nebebuvo jokių skubotų sprendimų, kabinimosi į bet ką, kad tiktai nebūčiau viena. Jei atvirai, netgi buvau pamėgusi tą savo vienatvę.

Kuo patraukė Rolandas? Visų pirma, šypsena. Paskui tame žmoguje atradau ir daugiau gerų dalykų.

D. Tatarinovienės nuotr.

– Guodėtės, kad vis dar neatsiginate įkyrių gerbėjų žinučių. Jos labiau vargina ar labiau juokina?

– Priimu jas abejingai. Man sunku suprasti, kokio atsako tikisi vyrai iš trijų vaikų mamos ir žmonos. Nusistebiu ir ištrinu. Dar užblokuoju jas rašinėjančius asmenis. Viskas.

– Artėja viena gražiausių metų švenčių – Velykos. Kokios jos bus?

– Velykų labai laukia mažosios, mat mano seserys elgiasi kaip tikros Velykų bobutės – apipila jas dovanomis, šokoladais. Veikla per tą šventę panaši kaip ir kitų – su svogūnų lukštais dažome kiaušinius, juos ridename (turime specialų lovelį), žiūrime, kieno margutis stipresnis. Dar mažosios labai mėgsta dekoruoti kiaušinius su lipdukais.

Branda leido suprasti, kad moters, net nebūtinai lipančios į sceną, dienotvarkėje turi būti ir sportas, ir sveikesnė mityba, ir kūno priežiūra.

– Laimingos šeimos receptas iš Rimos lūpų?

– Laimę reikia susikurti patiems. Niekas jos ant lėkštutės neatneš. Net ir sunkiausiais momentais, kai viskas slysta iš rankų ir, rodos, būtų geriau paleisti negu laikytis, mes su Rolandu bandome sukurti tą laimę iš naujo, pagalvoti, dėl ko suėjome į šeimą ir ką mes čia veikiame.

Todėl mano receptas – dirbti ta linkme, nes susituokti ir išsiskirti yra labai lengva. Laikotarpis, kai skraido drugeliai ir viskas yra labai gražu, netrunka amžinai. Gali per metus du kartus išsiskirti ir du kartus susituokti, bet išsilaikyti poroje, pereiti visus sunkumus – štai čia yra tikras darbas ir tikra vertybė.

Kadangi mums abiem su Rolandu tai jau antra santuoka, esame linkę nekartoti tų pačių klaidų, o dėti visas pastangas, kad ši mūsų sąjunga žūtbūt išliktų.

– Po aštuonerių metų pertraukos grupė „Man-go“ pakilo tarsi Feniksas iš pelenų ir, šiek tiek pakeitusi sudėtį ir pavadinimą, vėl kviečia gerbėjus pasitikti pavasarį su „Pavasariniais žiedais“. Sakykite, ar gavusi prodiuserių kvietimą ilgai dvejojote?

– Neilgai, nes niekur kitur nesijaučiau taip komfortiškai, taip gerai, kaip būdama scenoje. Supratau, kad ten ir yra mano vieta. Aišku, šiame darbe irgi pasitaiko visko – geresnių, blogesnių dienų, bet iš esmės scenoje jaučiuosi savimi.

– Kalbėdama apie grupės aukso amžių, minite žvėriškus tempus, sekinantį važinėjimą iš vienų kultūros namų į kitus. Ar šiandien to nebėra? Juk arenas turi tik didieji miestai?

– Šiandien tempas gerokai mažesnis. Be to, jei „Man-go“ koncertas vyksta didesniame kultūros centre, žmonės į jį suvažiuoja iš aplinkinių miestelių, kaimų. Gyvenimas keičiasi į gera, atsiranda daugiau galimybių. Jau ne mes, bet žmonės pas mus važiuoja.

Šiuo metu „Man-go“ koncertiniame repertuare gal 60 proc. naujų dainų ir maždaug 40 proc. senų. Naujas dainas visada įdomiau atlikti, bet puikiai suprantu, kad koncertuose žmonės laukia ir tų senų. Audringa publikos reakcija, kai pradedame dainuoti pirmąsias grupės „Mango“ dainas, tuo neleidžia abejoti.

Ar bendrauju su buvusiomis „Mango“ narėmis – Vika, Asta? Šiek tiek. Iš tiesų labai skiriasi mūsų situacijos: jos neturi vaikų, o mano visas gyvenimas verda tarp šeimos ir scenos.

L. Kaz­laus­kie­nės nuo­tr.

– Puikiai atrodote! Kokia jūsų jaunatviškumo paslaptis?

– Nežinau. Gal branda leido suprasti, kad moters, net nebūtinai lipančios į sceną, dienotvarkėje turi būti ir sportas, ir sveikesnė mityba, ir kūno priežiūra. Džiugu, kad šiandien moterys turi daug galimybių prižiūrėti veido odą, kūną. Tereikia tik tinkamai pasirinkti produktus.

– Minėjote, kad labiausiai šiame gyvenimo etape jums trūksta buvimo pačiai su savimi...

– Kai mažylės neserga, abi darželyje, ir aš turiu tokių saldžių akimirkų. Tuomet atsisėdu ant sofos ir kai jau įkrintu į tą pačios su savimi būseną, tai paskui turiu save varyte iš jos varyti. Rodos, galėčiau taip mėnesį prasėdėti (juokiasi). Sėdžiu, valgau lėtai, žiūriu į vieną tašką, medituoju.

– Ir pabaigai tikrai neišsisuksite nuo pavasarinių žiedų. Ar laukiate pavasario?

– (Juokiasi). Žinokite, aš jau nebelaukiu nei pavasario, nei vasaros, nei rudens ar žiemos, nes visi metų laikai man yra vienodai gražūs. Bėgant metams išmokau bet kuriuo sezonu jaustis gerai, kiek tai įmanoma. Grįžtu prie anksčiau išsakytos minties, kad laimę mes turime susikurti patys.