Asmeninio archyvo nuotr.

PIRMAS LIETUVIS, ĮKOPĘS Į GARSŲ JAV KALNĄ

2016-08-27 21:00
Darius Sėlenis

Ant Kapitono kalno neseniai žengė lietuviška pėda. JAV gyvenantis 38 metų Aivaras Sajus tapo pirmuoju lietuviu, kuris vienas užkopė ant 910 m aukščio monolitinės granito sienos. Jis pateko į JAV spaudą, kai su kolega amerikiečiu užkopė ant užšalusio krioklio Našlės ašaros.

Vienam triskart sunkiau

"Su niekuo nepalyginamas jausmas sėdėti ant kalno, į kurį įkopei, viršūnės. Po to dar kartą į jį pažvelgti nusileidus ant žemės", – prisipažino į gimtąjį Kauną aplankyti artimųjų grįžęs Aivaras.

Vienas aukščiausių Šiaurės Amerikos monolitinių kalnų 3 081 kv. km ploto nacionaliniame Josemičio parke Siera Nevados kalnų pašlaitėje – vientiso granito uola-siena Kapitonas vilioja daugelio pasaulio laipiotojus.

2009 m. apsilankę Josemičio parke, dar vadinamame laipiotojų meka, ant Kapitono kalno užkopė trys "Montis Magia" nariai – Gediminas Simutis, Arūnas Kamandulis ir Saulė Žukauskaitė.

A.Sajus – pirmasis lietuvis, kuriam tai pavyko padaryti vienam.

"Kopti vienam tris kartus sunkiau, – neslėpė ne vieno kalno viršūnę palietęs Aivaras. – Ir fiziškai, ir psichologiškai. Vis dėlto dažnai mėgstu kopti vienas. Tuomet viskas priklauso tik nuo tavęs. Jei galvočiau, kad negaliu kopti vienas, nekopčiau."

Su 70 kg manta

Užlipti ant 910 m aukščio Kapitono granito uolos (pagal jūros lygį uolos aukštis 2 307 m) ir nusileisti žemyn A.Sajui prireikė šešių dienų.

Jis vienas tempėsi apie 60–70 kg svorio mantą – alpinizmo reikmenis, vandenį, maistą, gultą ir kitus būtiniausius daiktus.

"Sunku. 30 l vandens pasišokinėdamas ant uolos iki vieno taško nešiau kelias valandas, – prisipažino Aivaras. – Reikėjo daiktus nešti dalimis. Prieš mane kopė trys korėjiečiai. Porą naktų dar mačiau jų žiburėlius. Vėliau ant Kapitono, kas būna itin retai, buvau vienut vienas."

Iš pradžių Aivaras abejojo, ar kops, nes tądien kepino 35 laipsnių karštis. Tačiau užnešęs vandens atsargas pajuto vėjelį, o orų prognozės žadėjo atvėsimą.

"Paskutinėmis kopimo dienomis jau buvo net šaltoka, pūtė vėjas, o naktį net miegmaišyje su drabužiais buvo žvarbu", – pasakojo aštuoniolika metų JAV, prie San Fransisko, gyvenantis fizioterapeutas.

Nakvynė 800 m aukštyje

Lipdamas ant Kapitono Aivaras sugaišo šešias naktis: pirmą kartą, kabodamas prie pat granito sienos, jis nakvojo apie 200 m, o šeštą naktį – apie 800 m aukštyje.

"Tuomet net nekopiau, nes nuo intensyvaus darbo tirpo dešinioji ranka. Vandens ir maisto turėjau, todėl nusprendžiau pailsėti", – Aivaro žiburėlį nakties tamsoje iš toliau matė ne vienas turistas ir laipiotojas.

Ne, baisu jam nebuvo: nei žvelgiant iš 200 m, nei iš 800 m aukščio žemyn.

O naktį, kabant prisiglaudus prie granito sienos, apėmė ypatingas laisvės pojūtis. "Pabudo kažkoks pirmapradis jausmas, laukiniškumas, ryšys su gamta, visata. Šviečiant mėnuliui net užkaukiau", – nusijuokė Aivaras.

Tiesa, kai išsprūdo vandens atsargos ir jis stebėjo žemyn krentantį vieną iš dviejų keturių litrų talpos butelį, šmėkštelėjo mintis, kad jis kristų ilgai, ilgai. Ir spėtų nekart sukalbėti poterius.

"Didžiausia baimė buvo nepamesti kažko svarbaus, kas smarkiai sulėtintų kelionę ar priverstų grįžti atgal, – ant Kapitano lipdamas vadinamuoju Zodiako maršrutu A.Sajus pametė dar kelis daiktus, tačiau vėliau visus susirinko. – Žmonių nebuvo, lipau vienas. Zodiako maršrutas yra pasviręs ir daiktai krenta ne tiesiai po kojomis, bet toliau."

Plaktuko nenaudojo

Leidžiantis lietuvis rado surištas virves, pasinaudojo viena, tačiau vėliau rado mazgą, kurį buvo labai sunku aplenkti. Užėjus itin stipriam vėjo gūsiui susipynė virvės, beveik pusdienio prireikė jas išpainioti.

Aivaras džiaugėsi, kad lipdamas ant Kapitono nė karto nepanaudojo plaktuko, nors juo naudojasi bene 90 proc. ekstremalų: užteko kabliukų ir kitų laipiojimo įrankių. Nepanaudoti plaktuko nori visi laipiotojai – taip jie stengiasi nesugadinti uolos.

Nusileidus prie Aivaro priėjo keli laipiotojai. "Aš mačiau tavo žiburį. Mačiau, kad buvai ant sienos vienas", – šypsojosi vienas amerikietis.

Su knygą apie Josemičio parką, uolas, laipiojimą parašiusiu laipiotoju lietuvis kalbėjo apie maršrutą. A.Sajaus mintyse keitėsi matyti įspūdingi vaizdai ir apėmė euforija – jis tai padarė!

Žygis pavojingu metu

Josemičio parke Aivaras pabuvojo nekart – anksčiau jis užlipo ant Svyrančio bokšto bei Našlės ašarų viršukalnės.

Dar seniau lietuvis dalyvavo ekspedicijoje Himalajuose, kur užkopė ant 6 812 m aukščio Ama Dablam Nepale, Peru Anduose ant 5 947 m Alpamajo ir kitų viršukalnių.

Kapitonas nebuvo vienintelis šiemet pasiektas tikslas. Ir nors ant granito sienos Aivaras užkopė vienas, tačiau šiemet daug pavojingesnis buvo kopimas ant užšalusio krioklio.

Apie lietuvio ir amerikiečio Traviso Mirandos kopimą rašė ir populiarus JAV interneto portalas, ir žurnalas, skirtas laipiotojams bei alpinistams.

Našlės ašaromis pavadintą ir itin retai, kas penkerius metus, vos kelioms dienoms užšąlančio krioklio viršūnę jis pasiekė sausio mėnesį. Tuomet lietuvis laipiojo Kolorado valstijoje – iki Josemičio pavažiuoti tebuvo trys valandos.

"Snigo, vietomis krioklys tirpo, matėsi uola, krito ledo gabalai, lipti buvo itin pavojinga, – neslėpė Aivaras, todėl šįkart nusprendęs rasti partnerį. Jo kolega tapo amerikietis iš Kalifornijos Ouklando miesto – 29 metų Travisas. – Jį, beje, radau beveik paskutinę akimirką, nes kopti tokiu metu norinčiųjų nebuvo."

Iki pusės sniege

Apie 560 m aukščio Našlės ašaros – vienas didžiausių krioklių JAV.

"Techniškai lipti buvo labai sudėtinga, vietomis – pavojinga, tai paaiškėjo tik kopiant, – pripažino iki Našlės ašarų su kolega sniegu beveik iki juosmens bridęs Aivaras. – Jei būčiau vienas ir krisčiau – labanakt, nes čia nenaudojome virvių, tik ledsriegius."

Ne vienam laipiotojui sukėlė nuostabą ir pasigėrėjimą, kai lietuvis su amerikiečiu ant Našlės ašarų užkopė itin sunkiomis oro sąlygomis.

Tačiau iki to buvo ilgas kelias: pradėjęs kopti 8 val. ryto, viršūnę lietuvis pasiekė 22 val., jo partneris – pusiaunaktį.

Po to iškart jie leidosi žemyn visą naktį – sniegu apklotą ir meškų pėdsakais nusėtą žemę jie pasiekė kitos paros 11 val.

"Tuomet net apšalau koją – nejutau, kai į batą įkrito gabalas ledo, todėl vėliau reikėjo koją gydytis ir atidėti kelionę į Patagoniją, – neslėpė Aivaras. – Kartą kritau – laimė, sulaikė įsriegtas varžtas ir karabinas. Jei būčiau žinojęs, kad taip rizikinga, galbūt būčiau ir nekopęs."

Pilnatvės jausmas

Kopiantį lietuvį iš toli pamatė atsitiktinis laipiotojas ir nufotografavo. Vėliau nuotrauką išsiuntė laipiotojų interneto portalui "rockandice.com", kuris išgarsėjusius abu laipiotojus pakalbino ir savo populiariam žurnalui.

"Sulaukėme ir komplimentų, ir susižavėjimo, ir nuostabos, kad ryžomės kopti tokiu metu", – šyptelėjo Aivaras.

San Fransiske Aivaras trejus metus gyvena jachtoje. "Taip pigiau, nes būstas San Fransiske labai brangus, – neslėpė baigęs mokslus ten likęs gyventi A.Sajus. – Be to, aš labai daug keliauju, mėgstu paplaukioti jachta vandenyne."

Ar jam vis dar trūksta adrenalino? Ne, nes daug daugiau adrenalino patiriame automobilių lenktynėse.

"Alpinizmas mane daro geresnį, jis išmokė labiau vertinti paprastus dalykus gyvenime. Kartais rutina atrodo bereikšmė. Būtent kalnai leidžia iš jos išsivaduoti, nes nieko nėra panašaus į sėdėjimą ant kalno viršūnės, – susimąstė Aivaras. – Nuo Kapitono nulipau naktį. Atsiguliau ir išsimiegojau čia pat plytinčioje pievoje, o ryte, kai išsimaudžiau lediniame vandenyje, vėl pažvelgiau į didingą granitinę uolą, užplūdo žodžiais nenusakomas pilnatvės jausmas."