SVEČIUOSE PAS ŽINOMUS ŽMONES: VELYKŲ DŽIAUGSMĄ PATIRIA TIE, KURIE JOMS RUOŠIASI

Vieniems Velykos – artimųjų bendrystė, dar viena proga išvysti seniai matytus veidus, susėsti prie vieno stalo, nuoširdžiai pasikalbėti. Kitiems – šventų ritualų seka, pradedant gavėnios priesakų laikymųsi ir baigiant Didžiojo Velykų tridienio pareigomis. Mūsų pašnekovai dalijasi savo šeimos tradicijomis.

Velykų savaitę žmoguje viskas turi nurimti

Egidijus Bavikinas, operos solistas

Velykas mes švenčiame labai tradiciškai. Gyvename Plutiškių kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje, kur turime ir savo medinę Plutiškių Šv. Juozapo bažnytėlę. Į ją su žmona Lina, dukromis Monika, Emilija ir Marija kasmet einame į Didžiojo penktadienio, šeštadienio šv. Mišias, atliekame velykinę išpažintį.

Ypač gražios šioje bažnyčioje būna Velyknakčio apeigos. Dažnai jose giedu, o kartais, kai negali atvykti vargonininkė, tenka ir pagroti.

Šurmulys: Bavikinų Velykos būna triukšmingos – į svečius atvyksta Egidijaus tėvai ir Linos mama, žmonos sesuo su šeima, o antrąją Velykų dieną į kiemą susirenka kaimynai su savo vaikais. / E. Bavikino asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi esu atlikėjas, džiaugiuosi, kad tą savaitę renginių būna mažai. Tuomet galiu atsidėti rimčiai, susikaupimui, pabuvimui su savimi, šeima. Tą savaitę, manau, jei ne natūraliai, tai bent priverstinai žmoguje turi viskas sustoti, nurimti.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį. Ta ramesnė savaitė leidžia susikaupti tolesniems darbams, kurie po Velykų vėl labai greitai užverda.

Velykų rytą pas mus į Plutiškes atvyksta mano tėvai, žmonos mama, kartais – žmonos sesuo su šeima. Gera visiems susitikti, pabūti drauge.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį.

Į bažnyčią vyresnės dukros jau nelabai nori eiti, bet kiaušinius marginti mėgsta visos. Nelabai kišuosi į tuos moteriškus reikalus: mano rankos per didelės (juokiasi), tuoj viską sulaužau. Nemoku nei skutinėti, nei marginti vašku. Nebent dažyti su svogūnų lukštais. Užtai labai mėgstu tą momentą, kai reikia daužti kiaušinius ir žiūrėti, kieno stipresnis. Tada man sekasi: būna, išsirenku kokį kiaušinį smailu galu (turiu gerą akį), kartais truputį pagudrauju ir dažnai laimiu.

Didesnis šurmulys būna antrąją Velykų dieną, kai į mūsų kiemą ima rinktis kaimynai su savo vaikais. Šalia gyvena ir studijų, vėliau – scenos laikų draugas Liudas Mikalauskas su šeima. Žodžiu, kartais pas mus suguža koks 20 žmonių – visi kaimynai iš Plutiškių. Pasibūname, paridename, padaužome kiaušinius.

Velykų vaišės? Nieko ypatingo – kiaušiniai, sviestas, juoda duona ir krienai. Krienai mums su tėčiu svarbiausias patiekalas, mėgstame užsiaštrinti. Jei jų nėra – ne Velykos. Apie Velykų avinėlį nieko nesu girdėjęs… Sakote, turi būti ant stalo? Reikės šeimininkėms pasakyti!

Kadangi po Velykų yra mokinių atostogos, daug žmonių išvažinėja pas savo artimuosius į užsienį, kiti – į šiltuosius kraštus. Mes šįmet taip pat su dukromis žadame vykti į Londoną pasižiūrėti operos. Kviečiau prisijungti ir seserį, kuri gyvena Airijoje, deja, nepavyko suderinti laiko. Velykų sekmadienį visi būsime namuose, sėsime prie stalo, vaišinsimės, bendrausime: juk tos bendrystės šiais laikais labai trūksta.

Velykų margutis suteikia apsaugą

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, tautodailininkė

Gerai žinau, kokios yra Velykų tradicijos, todėl pasiruošimą joms pradedu nuo Didžiojo, dar kitaip vadinamo Čystojo, ketvirtadienio. Visą tą dieną švarinuosi, tvarkau namus ir jau vėliau – t. y. nuo penktadienio iki sekmadienio – prie namų tvarkymo nebegrįžtu.

Penktadienį paprastai apgalvoju visus Velykų valgius. Juos paveldėjau iš savo mamytės, todėl tokius pačius gaminu ir pati. Pagrindinis patiekalas – virtas rūkytas kumpis, o jei žmonių prie stalo bus mažiau (vaikai negali atvykti iš užsienio) – užtenka virto rūkyto kulno, bet būtinai su naminiais kaimiškais krienais.

Atsakomybė: „Kai matau, kiek daug po Velykų į šiukšlyną išmetama margučių, man darosi baisu“, – apgailestauja O. Tumėnaitė-Bražėnienė, pati itin pagarbiai išsauganti kiekvieną margutį. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Mano dukrytė Adelė Gančierė (ji irgi tautodailininkė) per Velykas būna atsakinga už kulinariją ir pyragus. Aišku, mudvi abi – kas gi daugiau?! – dažome kiaušinius, marginame juos vašku ir merkiame į stiprų svogūnų lukštų nuovirą, kad visi margučiai būtų vienos spalvos. Beje, šįmet Velykų švęsti į Lietuvą atvyksta mano sūnus su marčia bulgare, tai specialiai jai rodysime, kaip lietuviai margina kiaušinius vašku. Bulgarai – ortodoksai, Velykas jie taip pat švenčia, tik jau vėliau. Kiaušinius irgi dažo, tik kur kas paprasčiau.

Vos nepamiršau paties svarbiausio Velykų stalo akcento – sviestinio avinėlio. Aš pati išmokau jį daryti iš savo mamytės, o ji – iš savo anytos. Šįmet moterys paprašė, kad savo galerijoje Vaikutėnuose surengčiau sviestinio avinėlio gamybos edukaciją, todėl prieš Velykas dar vyks mokymai.

Kiek artimųjų sės prie Velykų stalo? Keturi vaikai su antromis pusėmis ir vienas anūkėlis – Majus Gabrielius, Adelės sūnelis, kuriam beveik dveji. Bus įdomu, nes anūkas švęs savo pirmąsias jau beveik sąmoningas Velykas.

Prieš sėsdami prie stalo mes visada iš lėkštelės išsidalijame po vieną margutį. Panašiai kaip per Kūčias kalėdaitį. Būtinai tai darome su linkėjimais ir vaišinamės iš tos pačios lėkštelės, kad visi šeimos nariai būtų vieningi, draugiški, mylėtų vienas kitą. Šitą tradiciją irgi atsinešiau iš savo tėvelių namų.

Dažnai per savo edukacijas pasakoju žmonėms, kad jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Yra žmonių, kurie Velykų kiaušinių lukštų nemeta į šiukšlyną. Laiko juos tarsi pašventintais. Todėl surenka tuos lukštus į maišelį, o paskui veža į sodą ir užkasa į žemę. Ne išmeta, bet užkasa!

Jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Visada pasiliekame gražiausią arba stipriausią margutį. Raskite namus, kuriuose (bent jau seniau) sekcijoje ar bufete nestovėtų gražiausias margutis?! Neseniai viena moteris pasakojo, kad jei toks kiaušinis stovi sekcijoje daug metų ir staiga vieną dieną lyg iš netyčių sutrūksta – tai šį tą reiškia. Manoma, kad jis saugojo jūsų namus iki tol, kol galėjo, o paskui nuo per didelės įtampos sprogo. Štai kodėl seniau nuotakos įsidėdavo Velykų margutį į savo kraičio skrynią, kad iš tėvų namų jų globą, rūpestį persivežtų ir į vyro namus. Kai lankėmės Bulgarijoje, užsukome į etnografinį muziejų, kur gidė pasakojo, kad ir pas juos nuotaka į vyro namus vežasi būtent Velykų kiaušinį, kuris jai suteikia apsaugą.

Dar viena privaloma Velykų tradicija – kiaušinių ritinėjimas. Iš tiesų ridenti juos turėtume ant žemės – ne ant buto grindų, nes ritinamas kiaušinis žemę budina iš žiemos miego, prikelia žolę ir visą augaliją. Dabar šią tradiciją mes pritaikėme prie savo buities sąlygų, supaprastinome.

Yra tik vienas dalykas, kuris kelia nerimą. Kai matau, kokiais kiekiais, vos ne maišais, po Velykų į šiukšlyną metami margučiai, man darosi baisu. Žmonės per daug jų nudažo ir po švenčių meta į šiukšlių konteinerius. Mūsų seneliai kiaušinius vertino kaip delikatesą, skanėstą. Juos rinkdavo per visą gavėnią, nevalgydavo, kad paskui, Velykų rytą, galėtų gardžiuotis. Dabar kiaušiniais ant stalo jau nieko nebenustebinsi. Todėl, manau, būtų gražu jais dalytis su tais, kuriems trūksta bendrystės, – nuvežti margučių į vaikų namus, ligonines, senelių pensionatus. Juk tikrai atsiras vietų, kur jie bus be galo laukiami, o žmonės – ištroškę kitų žmonių dėmesio.

Velykos mums – bendrystė, proga pabūti drauge

Karolina Liukaitytė, televizijos laidų vedėja

Šiais metais Velykos mūsų šeimai bus dar paprastenės nei visada. Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais. Be to, šįmet Velykas pasitinku su gipsu ir ramentais. Taip jau nutiko, kad patyriau traumą tiesiog savo namuose.

Jeigu paklaustumėte apie Kalėdas, Kūčias, drąsiai sakyčiau: taip, šioms šventėms labai ruošiamės, o Velykoms? Į jas žiūrime kur kas paprasčiau. Ir be bažnytinės dalies.

Pasirengimas: kiaušinių margini mas – K. Liukaitytės ir Lukrecijos darbas. Tam mama ir dukra skiria šeštadienį. / K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Specialiai į užsienius (juk mokinių atostogos!) per Velykas neskrendame: mėgstame šventes švęsti namuose, su visa šeima. Tačiau jei tas ilgasis Velykų savaitgalis būtų vienintelė proga, kai galėtume išskristi į užsienį, galbūt ir mes keliautume. Tiesa, sykį yra tekę sutikti Velykas ne Lietuvoje, bet kitos šalies oro uoste, nes buvo atšauktas mūsų skrydis.

Kai Velykas švęsdavome pas prosenelius Kėdainiuose, prosenelė turėjo tokių Velykų valgių receptų, kurių, deja, nebeatkartosime. Su jos išėjimu išėjo ir jie, nebeliko tradicijų. Vis dėlto Velykų šventimas liko. Velykos mums – bendrystė, suėjimas prie vieno stalo, proga pabūti visiems drauge.

Velykų pusryčiams ir šįmet sesuo turbūt pjaustys baltą mišrainę, o mes su vyru tradiciškai gaminsime jaučio liežuvį ir ėriuko koją. Šeštadienį su dukra namuose marginsime kiaušinius. Tik gal kur kas paprasčiau nei tais tradiciškais būdais – turiu omenyje svogūnų lukštus. Pernai Lukrecija, kai jai buvo devyneri, prisižiūrėjo visokių trendų internete ir bandė daryti savaip – su lipdukais, blizgučiais.

Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais.

Ar reikėtų vaikus pratinti prie tų senųjų lietuviškų kiaušinių marginimo tradicijų? Nežinau. Gal kažkada šitie dalykai jiems natūraliai bus įdomūs, tuomet viskas vyks savaime. Aš pati nelabai mėgstu kiaušinius. Per Velykas jų nevalgau, tik susidaužiu.

Ypatingų ritualų ta proga mūsų šeimoje taip pat nėra. Ant stalo visada turi būti pirmos žalumos – pirktos ar pačių rinktos miške. Šokoladiniai kiaušiniai? Jie, mano galva, yra visiškas popsas. Lukrecija jau išaugo iš to amžiaus. Be to, praeitais metais mūsų šuo tiek jų prisigvelbė, kad vos nenumirė, todėl šįmet jų tikrai nepirksime.

Iš pradžių – dvasiniai, paskui – praktiniai reikalai

Kęstutis Ignatavičius, Kauno ceremonimeistras

Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms. Verbų sekmadienis, Didžioji savaitė – labai laukiu to laiko. Iš pradžių susitvarkai savo dvasinius reikalus, o tada imiesi praktinių. Paprastai iš anksto su sūnaus šeima suderiname, kieno namuose rinksimės Velykų sekmadienį. Šįmet važiuosiu į svečius pas juos. Kol mano žmona Vida dar buvo gyva, dažniausiai Velykas švęsdavome mūsų namuose.

Kiek žmonių sėdasi prie šventinio stalo? Nedaug. Sūnus su marčia ir du anūkai. Jie jau suaugę, bet savo šeimų, kaip ir dauguma dabartinio jaunimo, kurti dar neskuba. Raginu juos nedelsti, nes labai noriu prie Velykų stalo sulaukti ir proanūkių.

Iš širdies: „Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms“, – sako K. Ignatavičiuis, dalyvaujantis ir visose Velykų apeigose. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pradėkime nuo Didžiojo ketvirtadienio. Kelerius metus iš eilės mane vis kviesdavo pranciškonai iš Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios. Ten turėdavome tokią privačią Velykų avinėlio valgymo vakarienę, po kurios aš jiems specialiai sugrodavau gitara tokį kūrinį „Egzodus“, kuris reiškia išėjimą. Be galo graži melodija.

Didysis penktadienis man yra susikaupimo, rimties diena. Šeštadienį visada dalyvauju Velyknakčio ceremonijoje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, kur pašventinamas vanduo, ugnis, vyksta krikšto atnaujinimo apeigos… Velykų rytą einu į Arkikatedrą, kur paprastai sutinku visus draugus, pažįstamus. Atvažiuoja ir sūnus su marčia, o po šv. Mišių vykstame pas jį į namus.

Susėdę prie stalo pirmiausia pasimeldžiame. Paskui daužiame kiaušinius, žiūrime, kurio tvirtesnis; keičiamės savo atsineštais margučiais. Ir pats jų duodi, ir gauni iš kitų – mūsų Žaliakalnio bendruomenės, savivaldybės narių, kaimynų. Čia svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį. Kai žmogus ruošia dovaną kitam, joje pasireiškia to žmogaus skonis, nuoširdumas, dėmesys. Malonu būna abiem.

Svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį.

Aš kiaušinių marginimo klausimu esu tinginys (juokiasi). Dažniausiai išpaišau juos flomasteriais, bet irgi su mintimi.

Vaikystėje, kol mama dar buvo gyva (ji mirė labai jauna), visokių patiekalų, saldumynų, tortų Velykoms priruošdavo. Ir mums, vaikams, toje ruošoje leisdavo patalkinti.

Sovietiniais laikais į bažnyčią eiti galėjo ne visi. Tačiau, priešingai nei dabar, Velykų rytą į ją susirinkdavo daugybė žmonių. Man, vaikui, tos minios bažnyčios viduje darė labai didelį įspūdį. Ypač  Arkikatedros tvarkdarys ar ceremonimeistras, kuris turėjo tokią žilą barzdą, panašią į Kalėdų Senelio, ir lazdą. Ant tos lazdos smaigalio buvo rutulys su skambučiais. Jis ja tik trinkt – ir minia skiriasi, procesijai vietą užleidžia. Tą vaizdą ir garsą iki šiandien pamenu. Trinkt – skimbt, trinkt – skimbt – ir visi traukiasi! Tačiau kur ten trauktis, kai visi žmonės susikimšę kaip silkės statinėje.

Per Velykas bent pastovėti šventoriuje ateidavo net tie, kurie šiaip į bažnyčią niekada neidavo: vieni gal šnipinėdavo, kiti gal proginiai katalikai buvo.

Tačiau smagiausia vaikams būdavo, kai išaušdavo antra Velykų diena. Tada tiesiog gatvėje vykdavo margučių ridenimo čempionatai. Dabar taip nėra, kad vaikai eitų į gatvę prie namų ir susinešę kiaušinius juos ridentų. Kai jau laimėdavai kieno nors kiaušinį – jį ir pasiimdavai. Žiaurios tada varžybos dėl tų margučių vyko: juk kas norės gera valia savo margutį kažkam atiduoti (juokiasi).