Ryškėja interaktyvių patirčių poreikis, kurį gali patenkinti virtualioji realybė, tad vis daugiau jos pavyzdžių galima matyti ir kine. Net didžiausi skeptikai negali paneigti naujų tendencijų – virtualioji realybė sulaukia dėmesio kino festivaliuose, o ją pasitelkę kūrėjai savo darbus vadina ne filmais, o patirtimis.

Dėmesys nukreiptas į virtualiąją realybę

Šią savaitę prasidėjęs Traibekos kino festivalis Niujorke kaip niekada daug dėmesio skiria virtualiajai realybei. Kitą mėnesį prasidėsiantis Kanų kino festivalis taip pat paskelbė pristatysiantis virtualiosios realybės pavyzdžius kine. Taigi ar 2017 m. taps metais, kai virtualiosios realybės filmų kūrėjai sulauks didžiojo pripažinimo?

Vos prieš kelerius metus tokios sąvokos kaip panardinanti virtualioji realybė ar virtualiosios realybės patirtis buvo vartojamos tik nedidelės dalies kino kūrėjų. Tačiau neseniai atlikti skaičiavimai rodo, kad 2021 m. virtualiosios realybės industrija gali atnešti 75 mln. dolerių pelno.

Dalis kūrėjų, ištikimų senajam kinui, mano, kad tokios prognozės pernelyg optimistiškos ir tradicinio kino industrija išliks populiariausia. Tačiau net ir patys didžiausi skeptikai stebi, kaip plėtojasi virtualioji realybė ir kokias naujas tendencijas ji gali sukurti.

Vienas iš virtualiosios realybės filmo „Blackout“ kūrėjų Jamesas George`as šį filmą, kuris bus pristatomas Traibekos kino festivalyje vadina patirtimi, o ne filmu. Užsidėjus virtualiosios realybės akinius, žiūrovai nusikels į Niujorko metro, kur galės judėti ir klausyti, ką įvairūs personažai galvoja. Pavyzdžiui, vienas galvos, kaip susidoroti su depresija, kitas – kad reikia nusilakuoti nagus. Virtualiosios realybės akiniai atpažins, į kuriuos objektus žiūrovas labiausiai koncentruoja dėmesį iš jo akių ir galvos judesių, taip vieno ar kito personažo mintys bus girdimos tyliau ar garsiau.

Virtualiosios realybės filmų kūrėjas Jamesas George`as sako, kad kurdami tokį neįprastą filmą kūrėjai išsaugo ir įprasto kino tradicijas, kur jau kone šimtmetį žinoma, kaip efektyviai perteikti personažų istorijas. Tačiau virtualioji realybė leidžia dar labiau paryškinti jautriausias personažų detales, sukurti intymumą, bet kartu gerokai išplėsti holografinį vaizdą.

Pasak dalies kino menininkų, naujoji karta labai stipriai įsitraukusi į technologijų pasaulį, pastaraisiais metais ypač išryškėjo interaktyvių patirčių poreikis – būtent virtualioji realybė gali jį patenkinti.

Traibekos kino festivalyje nemažai kūrėjų bandys pristatyti skirtingus virtualiosios realybės modelius, tačiau dauguma sutinka, kad kol kas finansinio pasisekimo iš šių bandymų nesitiki. Dažniausia virtualiosios realybės kūrinių problema – labai ribotas žiūrovų skaičius. Tačiau naujųjų technologijų kūrėjai sako, kad nebuvo žinoma kaip išsivystys tylusis kinas, todėl niekas negali pasakyti, kaip pasikeis ir virtualiosios realybės akiniais rodomi siužetai. Galbūt vieną dieną virtualiajai realybei perteikti nereikės specialių akinių, o auditorija nuo vieno ar kelių žmonių išaugs iki šimtų.

Traibekos kino festivalio organizatoriai sako per pastaruosius metus pastebėję itin ryškių pokyčių virtualiosios realybės rinkoje, todėl nusprendė nevengti eksperimentuoti ir į kino festivalį pakviesti dar daugelio neatrasto kino kūrėjus.

Tarsi Edeno sode

Istorinės senovės Persijos vertybės, kurios vos per plauką išvengė vagystės, pirmą kartą pristatytos už Irano ribų. Bonos menų muziejuje eksponuojama paroda atskleidžia dabartinio Irano ištakas. Vagys planavo išparduoti unikalias senovės Persijos istorines vertybes vakarų šalyse, tačiau paskutiniu momentu buvo sučiupti policijos, o kultūrinės vertybės išsaugotos.

Dėl laimingo atsitiktinumo ilgus dešimtmečius Irane saugotos vertybės dabar eksponuojamos Vokietijoje. Parodoje Bonoje lankytojai gali išvysti iš molio drėbtas besimeldžiančių vyrų ir moterų statulas, aukso papuošalus, vazas, indus. Prabangiai dekoruotos istorinės vertybės suteikia nemažai informacijos apie žmonių gyvenimą pietryčių Irano teritorijoje bronzos amžiuje, taip pat apie egzistavusius tikėjimus ir mitus.

Parodoje veikianti multimedijos įranga leidžia lankytojams susipažinti su išsamia Irano priešistore. Skaičiuojama, kad maždaug 7 tūkst. metų prieš mūsų erą šalies teritorijoje klestėjo derlingi slėniai, kuriuos ribojo dykumos ir Kaspijos jūros krantai. Tai buvo puiki vieta apsigyventi pirmiesiems žmonėms šioje teritorijoje. Kelios gyvenvietės įsikūrė ir atokiuose kalnų slėniuose, kurie saugojo nuo išpuolių iš Mesopotamijos žemumų pusės.

Maždaug 3800 m. prieš mūsų erą čia pastatytas pirmasis miestas su centralizuota valdžia. Animuoti filmai muziejaus lankytojams atskleidžia, kad tuomet žmonės kūrė gana sudėtingą miesto išplanavimo sistemą. Išlikę duomenys atskleidžia, kad jau tuomet buvo statomi kelių aukštų pastatai.

400 eksponatų leidžia lankytojams nusikelti į civilizacijos pradžią ir atskleidžia ten užgimusią kultūrą, kuri buvo stipriai orientuota į gamtą ir vizualumą. Viena parodos kuratorių transliuotojui „Deutsche Welle“ pasakoja, kad tuomet Irano teritorijoje kalnuose ganėsi daug laukinių ožkų, tad būtent jos buvo vaizduojamos ant puodynių ar vazų.

Įvairūs buityje naudoti dirbiniai nėra vienintelės vertybės, pirmą kartą eksponuojamos už Irano ribų. Bonos menų muziejuje pristatoma ir gana nemažai prabangių objektų, daugiausia papuošalų iš aukso – apyrankių ir kaklo papuošalų. Didelė dalis tokių vertybių buvo rasti princesės Elamitės karste 2007 m., vykdant kasinėjimus netoli Persijos įlankos.

Tačiau viena įspūdingiausių parodos dalių – 400 kvadratinių metrų rekonstruotas Persijos rojaus sodas, sukurtas vidiniame muziejaus kieme. Egzotiškos gėlės, fontanai ir dekoruotas sodas leidžia lankytojams atsipalaiduoti ir pasinerti į senovės civilizacijos vaizdą, o galbūt pasijusti ilsintis legendomis apipintame Edeno sode.