Netoli Madisono, Barabu miestelyje, gyvenanti Amerikos lietuvė Nijolė Semėnaitė Etzwiler juokiasi, kad kolekcionavimas jai kaip liga. "Jau pasižadu daugiau nebepirkti tų giedorių, bet vis neišlaikau", – prisipažįsta 81-ų moteris, pirmąjį eksponatą gavusi dovanų iš savo anytos 1967-aisiais.

Rinkti nė neketino

Buvusi bibliotekininkė, o šiuo metu liaudies šokių grupės "Žaibas" vadovė per daugiau nei penkis dešimtmečius sukaupė gausią gaidžių kolekciją. Į devintą dešimtį neseniai įžengusios N.Semėnaitės Etzwiler namus puošia per 200 įvairaus dydžio kakarykorių. Kolekcijos savininkė sako, kad iš pradžių nė neketino jų rinkti ir kad dėl visko kalta jos vyro mama.

"Turėjome su Deividu tokį gražų indų rinkinį, papuoštą gaidžiukais, kuris man labai patiko dėl ryškių spalvų. Jį išvydusi anyta nusprendė, kad reikia mums atsiųsti ir dar vieną gaidį – tokį baltą, trijų colių dydžio. Kaip tarė, taip ir padarė. Paskui į gaidžių rinkimą įsijungė ir draugai, iš savo kelionių nuolat parveždavę po vieną kitą suvenyrą", – aiškina moteris, kurios kolekcijoje puikuojasi skiauterėtieji iš Italijos, Portugalijos, Anglijos, Vokietijos, Meksikos ir kitų šalių.

Pagaminti iš stiklo, keramikos, medžio, geležies, pasiūti iš audinio, eksponatai greitai ėmė nebeišsitekti spintoje su stiklinėmis durelėmis, tad teko jiems užleisti visą kambarį, o didžiausiems – ir dalį kiemo.

Pradžia: šis nedidelis baltas gaidelis – pirmasis kolekcijos eksponatas, prieš daugiau nei 50 metų dovanotas Nijolės anytos.

"Neplanavau nieko rinkti. Bet kai vyro mama padovanojo pirmąjį gaidį, viskas ir prasidėjo. Be to, mes su Deividu labai mėgome keliauti. O iš kelionių, aišku, parsiveždavome ir vieną kitą gaidelį", – prisimena kolekcijos rinkimo pradžią pašnekovė.

Nijolė gailisi, kad viešėdama Lietuvoje taip ir nerado išsvajoto gintarinio gaidžio. Užtai įsigijo medinį giedorių gintarinėmis akimis.

"Kelionės man, pabėgėlei, į kraują įaugusios nuo pat vaikystės", – sako Nijolė, dvejus metus su vyru Deividu ir trimis mažamečiais vaikais gyvenusi Hamburge ir iš ten apkeliavusi daug Europos šalių. Deja, į Lietuvą apie 1975-uosius metus šeima važiuoti negalėjo – čia vis dar galiojo sovietinis režimas. Užtai skersai išilgai išmaišė visą Europą.

"Iš Portugalijos parsivežiau be galo daug gaidžių. Nors jie visi panašaus dizaino, bet labai skirtingų spalvų", – pasakoja kolekcinininkė, sakanti, kad gaidys – tai vienas iš Portugalijos simbolių.

Ne tik jiedu su Deividu, bet ir Nijolės mamytė savo metu mėgo keliauti, tad ir ji dukrai parveždavo giedančių lauktuvių.

Nerimauja dėl kolekcijos ateities

Paklausta, kas valo dulkes nuo kelių šimtų eksponatų, surikiuotų net kelių sekcijų lentynose, Nijolė šmaikštauja, kad gaideliai už stiklo visai nedulka – nebent tie, kurie įsitaisę atvirai kambaryje.

"Bet jie yra didesni, tad nesunku juos prižiūrėti", – atvirauja moteris, šiuo metu gyvenanti viena (vyras jau keletą metų iškeliavęs Anapilin). Trims jos sūnums – Christopheriui (Kristučiui), Peteriui (Petriukui) ir Michaeliui (Mykoliukui) – dabar jau turintiems savo šeimas, Nijolės kolekcija nelabai rūpi. Pašnekovė šmaikštauja, kad kai numirs, tai jos vaikai turbūt visą gaidžių kolekciją išmes į šiukšlyną! Tik anūkė ramina močiutę, kad taip lengvai sunaikinti jos ilgamečio triūso nieku gyvu neleis.

Šeimyna: trims Nijolės sūnums, moters meiliai vadinamiems Kristučiu, Petriuku ir Mykoliuku, mamos gaidžių kolekcija nė motais. Užtai anūkės žada būtinai ja pasirūpinti.

Į devintą dešimtį įžengusi Amerikos lietuvė, pati sau viena gyvenanti nedideliame Barbu miestelyje, – smarki moteris. Po neseniai patirtos avarijos ji ir vėl vairuoja automobilį, vieną po kito lanko savo vaikus ir anūkus.

Prieš keletą metų Nijolė pateko į didelę avariją, kur sudaužė mašiną ir savo koją. Teko keletą mėnesių pagyventi slaugos namuose, o paskui, grįžus namo, nusisamdyti pagalbininkę, kuri, beje, irgi buvo lietuvė.

Vienas iš Nijolės sūnų šiuo metu gyvena Los Andžele, kitas – Čikagoje. Jaunėlis Michaelis – visai netoli moters namų, Vopakoje.

Svajoja apie gintarinį gaidį

Mieliausias Nijolės kolekcijos eksponatas, parsivežtas iš Vokietijos, – stiklinė Brėmeno muzikantų skulptūrėlė. Jos herojai – asilas, šuo, katinas ir gaidys – kolekcininkei kelia daug gerų emocijų, ypač pačioje piramidės viršūnėje tupintis skiauterėtasis.

Tai ir vienas brangiausių moters kolekcijos eksponatų (kainos atžvilgiu) – stiklinių Brėmeno muzikantų figūrėlė pirkta brangioje meno galerijoje. Pašnekovė tikina, kad jai visai nesvarbu, ar jos gaidžiai bus žymių menininkų darbai ar tiesiog paprasti suvenyrai, rasti gatvėje ant turgaus prekystalio. "Svarbiausias kriterijus, – aiškina Nijolė, – kad gaidelis kažkuo patrauktų mano akį: būtų gražus ir įdomus!"

Išskirtinė: brangiausias pinigine verte eksponatas – stiklinė Brėmeno muzikantų skulptūrėlė, pirkta vienoje Vokietijos meno galerijoje.

Šilčiausiais atsiminimais apipintas ir prisukamas gaidžiukas, galintis šokinėti ir imituoti lesimą. Jis Nijolei primena panašų žaislą iš vaikystės dienų, kai mergaitės šeima gyveno pabėgėlių stovykloje.

Portugališki gaideliai žavi savo ryškiomis spalvomis. Gaideliai-švilpukai, parsivežti iš Lietuvos, primena paliktą tėvynę. Nijolė gailisi, kad viešėdama Lietuvoje taip ir nerado išsvajoto gintarinio gaidžio. Užtai įsigijo medinį giedorių gintarinėmis akimis.

Mažiausias kolekcijos gaidžiuko ūgis siekia porą centimetrų. Jis atkeliavo iš vieno Viskonsino stiklo muziejaus, kur Nijolė lankėsi drauge su vienu iš savo sūnų. Didžiausias kolekcijos eksponatas gyvena lauke, mat yra maždaug pusmetrio dydžio.

Dabar, turėdama daug laisvo laiko, moteris mėgsta rankdarbiauti. Tiesa, gaidžių ji negamina, bet laisvalaikiu dekoruoja, spalvina, apipaišo savo namų baldus, duris, indus ir stengiasi tai daryti lietuviškais raštais. Ji turi išmarginusi tautinėmis spalvomis ir vieną medinį gaidelį, bet sako, kad kūrinys nelabai vykęs.

Karo pabėgėlių vaikas

Ponios Nijolės gyvenimo istorija labai įdomi. "Aš buvau dipukė. Tėvai pabėgo iš Lietuvos per karą, – pasakoja ji. – Iš pradžių mes gyvenome lageryje, o paskui apsistojome Londone, kol galiausiai patekome į Čikagą, kur ir prabėgo visa mano vaikystė."

Į Čikagą Nijolė atvyko aštuonerių. Dažnai gaudavusi pylos nuo tėvų, kurie tuo metu puikiausiai kalbėjo lietuviškai, o ji – ne. "Aš užsispyriau ir visai nekalbėjau lietuviškai. Užtai dabar truputį gėda, kad kalbant tenka sunkiai rinkti žodžius", – atsiprašinėja N.Semėnaitė Etzwiler dėl dabartinės savo tarties. Anot jos, kiti vaikai, net gimę ir augę Amerikoje, lietuviškai kalba kur kas geriau už ją.

Kai Nijolės šeima atvyko į Ameriką, Čikagoje buvo ir tebėra didelės lietuvių mokyklos, kuriose mokosi po 300–500 vaikų. Porą metų ji irgi tokią lankė. Dabar gailisi, kad niekada, nors ir buvo puiki proga, nebandė ten šokti lietuviškų tautinių šokių.

"Užtai kai man suėjo 50 metų, pradėjau lankyti lietuvių liaudies šokių ansamblį "Žaibas", kuris susikūrė Madisone, Viskonsino valstijoje. Grupę įsteigė Vida Kazlauskaitė-Stark, norėjusi pagyvinti lietuvišką veiklą, puoselėti tautinius šokius ir per juos skleisti lietuvišką kultūrą Viskonsine. Trylika metu po jos "Žaibo" šokių vadovė buvo Asta Šepetytė, o šiuo metu jam vadovauju aš", – pasakoja Nijolė.

Vadovauja šokių grupei

Šiuo metu dėl koronaviruso pandemijos šokėjai nesiburia. Bet nuo rudens "Žaibo" vadovė tikisi atnaujinti smagią veiklą.

Pirmą kartą tautinių šokių grupė "Žaibas" sužaibavo 1991 m. Madisono tarptautiniame festivalyje. Nuo to laiko pasirodo jame kasmet, taip pat dalyvauja įvairiuose lietuvių universitetų, kituose tarptautiniuose renginiuose.

"Kas ketverius metus vasarą mes turime didelę šventę, į kurią suvažiuoja šokių grupės iš Šiaurės Amerikos. Deja, dėl COVID-19 ji buvo perkelta į ateinančius metus. Tai kažkas panašaus į lietuviškos Dainų šventės Šokių dieną. Skirtumas tik toks, kad jūsų šventė vyksta lauke, o mūsų – viduje. Ir tų šokėjų būna ne tiek daug kaip Lietuvoje, bet irgi užtektinai – iki 2 tūkst.", – aiškina dabartinė "Žaibo" šokių vadovė, besižvalganti sau pamainos.

Be galo daug jai padeda jauniausias sūnus Michaelis – profesionalus šokėjas, parodantis kolektyvo nariams lietuviškų šokių kombinacijų ir judesių. Dar viena puiki pagalbininkė – Žiema Šepetys-West, buvusios šokių vadovės dukra.

Vyrą žavėjo lietuviška kultūra

Šokti Nijolė pradėjo poroje su savo vyru, kuris irgi be galo mėgo įvairių tautų šokius. Kol nešoko pati, visados buvo uoli įvairių šokių švenčių žiūrovė – nepraleisdavo nė vienos.

Pora: 50 metų santuokoje išgyvenę Nijolė ir Deividas turėjo daug bendro. Šokiai juos taip pat stipriai jungė.

Kas paskatino profesionaliau išmėginti parketą? "Madisone, kur aš gyvenau, atsirado šokių grupė "Žaibas". Šokau kartu su savo vyru, kuriam labai patiko tiek lietuviški, tiek ir kitų tautų šokiai, kaip antai – valsas, mambo, sambo, tango", – pasakoja Amerikos lietuvė, kurios vyras Deividas yra šveicarų kilmės amerikietis.

Nijolė jį apibūdina ne tik kaip aistringą šokėją, bet ir kaip puikų lietuviškų patiekalų virėją. Dar – tikrą lietuviškos kultūros mėgėją. Susituokę pora išgyveno daugiau nei 50 metų. Deividas mokėjo daug lietuviškų žodžių. Ir šokių. Labiausiai iš visų judviem su Nijole patiko "Malūnas", "Vakaruškos", "Gyvataras".

Kaip patį sunkiausią iš visų lietuviškų šokių Nijolė įvardija "Aštuonnytį". "Kaskart bijau jį statyti, nes mano grupėje Madisone šoka skirtingo amžiaus šokėjai: nuo septyniolikmečių iki gerokai pagyvenusių. Visi mes šokame drauge. Ir dažnai – pačius greičiausius šokius, nes amerikiečiams tokie labiausiai patinka", – aiškina vadovė, kurios šokių grupę sudaro lietuviai – dipukų vaikai ir vadinamieji trečiabangiai, atvykę į Ameriką per pastaruosius 20 metų.

Tik du iš Nijolės kolektyvo narių neturi lietuviško kraujo. Tačiau vienos iš jų moters senelis 1928 m. buvo Amerikos konsulas Kaune. "Taigi ir ji kažkiek susijusi su Lietuva", – juokiasi Nijolė, pirmąsyk apsilankiusi Lietuvoje 1993 m., o paskutinį sykį čia viešėjusi 2018-aisiais.

Šiuo metu smarkuolė svajoja ir apie dar vieną kelionę Lietuvon, bet prisipažįsta, kad ilgas skrydis lėktuvu ją labai vargina. Be to, Lietuvoje iš jos giminaičių telikę tetos sūnaus vaikai. Teta ir jos sūnus, pas kuriuos Nijolė paprastai svečiuodavosi, jau mirę.

Be knygų – ne gyvenimas

Šią vasarą Nijolė daug laiko skiria skaitymui ir kuria planus, kaip čia vėl nuvykus į Čikagą aplankyti sūnaus. Apgailestauja, kad darže, kurį turi prie namų, dirbti nebeleidžia nugaros skausmai. Pokštauja, kad gaidelių nebepirks, nebent vienas kitas atsitiktinai pas ją atskristų.

Amerikos lietuvė prisipažįsta, kad labai mėgsta skaityti. Gal dėl to, kad ilgus metus dirbo knygų šventovėje – bibliotekoje. Vos atvykusi į Ameriką, Nijolė čia pradėjo savanoriauti, kol galų gale biblioteka tapo jos nuolatine darbo vieta net aštuoniolikai metų.

"Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be knygos", – prisipažįsta ji, dabar skaitanti ne tik popierines, bet ir elektronines knygas per kompiuterį ar telefoną. Labiausiai jai patinka detektyvo žanras. Iš lietuvių autorių ji sako skaičiusi tik Rūtos Šepetys romanus "Tarp pilkų debesų" bei "Druska jūrai", kurie jai paliko neišdildomą įspūdį.

Tačiau skaityti romanus lietuvių kalba Nijolei per sunku. O knygos "Tarp pilkų debesų" ji net nebaigusi – pagrindinės herojės likimo vingiai moteriai priminė jos pačios gyvenimo peripetijas.

"Negalėjau skaityti. Buvo per graudu… – kalbėdama graudinasi pašnekovė. – Nors pati ir nebuvau ištremta, užtai ta dalia teko mano artimiems giminaičiams."