ESTIJOS LIETUVĖS ŠEIMOJE SVARBIOS ABIEJŲ ŠALIŲ ŠVENTĖS

„Estų kalėdiniai papročiai panašūs į mūsų, tik eglutę jie puošia mėnesiu anksčiau“, – sako keturiolika metų Tartu gyvenanti gidė, vietos lietuvių bendruomenės vadovė Sigita Matulevičienė. Iš Raudondvario kilusi lietuvė Estiją jau puikiai pažįsta ir teigia per šį laiką kiek suestėjusi. Naujuosius Sigitos šeima dažniausiai sutinka ramiai, artimųjų rate – visai kaip estai.

Primena Kauną

Prieš atsikraustydama į Estiją, S. Matulevičienė kelerius metus gyveno Belgijoje, o prieš tai – Tunise ir Vokietijoje. Pašnekovė juokiasi esanti meilės emigrantė, nors jos mylimasis – lietuvis.

„Mano vyras Raimundas yra mokslininkas, kelerius metus jis dirbo Belgijoje, o pasibaigus šiam projektui jį pakvietė Tartu universitetas. Čia atvykome laikinai – penkeriems metams, bet štai gyvename keturiolika, – šypsosi ji. – Į Estiją atvažiavome su pusantrų metų pirmagimiu, šioje šalyje susilaukėme dar dviejų vaikų. Mantvydui – penkiolika, Vygantui – trylika, o jaunėlei Gabijai – dveji. Atžalos nuo mažens kalba tiek lietuviškai, tiek estiškai, nes mes vaikus namuose auginame lietuviais, o darželis ir mokykla juos ugdo estais. Tad jie – tikri pasaulio piliečiai.“

Iš Raudondvario kilusi S. Matulevičienė studijų metais gyveno Kaune. Pasak pašnekovės, Kaunas ir Tartu turi nemažai panašumų, nes abu yra antri pagal dydį šalies miestai, gausūs universitetų ir studentų. Vis dėlto Tartu studentiška atmosfera jaučiasi dar stipriau.

„Tikriausiai kas penktas šio miesto gyventojas yra studentas, dėstytojas arba administracinį darbą universitete dirbantis žmogus. Studentų gausa ypač pasijaučia rudenį, kai visi sugrįžta į mokslus“, – pasakoja Sigita.

Atvykusi į Estiją S. Matulevičienė iškart užmezgė ryšį su Tartu lietuvių bendruomene, vėliau tapo jos vadove. Belgijoje pašnekovė dirbo Lietuvos atstovybėje prie NATO, kur, be tiesioginio darbo administracijoje, organizuodavo Lietuvos valstybines šventes. Tad ir Tartu ji pasistengė išjudinti lietuvių bendruomenę, kuri tuo metu nebuvo labai aktyvi.

2010-aisiais, kai Sigita su šeima atvyko į Estiją, buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metis. S. Matulevičienė suorganizavo šventę, į kurią pakvietė atvykti režisierę Giedrę Beinoriūtę, į režisierės filmo peržiūrą susirinko apie 50 vietos lietuvių.

Džiugiai: Tartu šventiškai pasitinka Kalėdas. Rotušės aikštėje gruodžio pradžioje buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė, miestiečiams ir miesto svečiams siūloma daug pramogų. / S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Estų kalba – dešimta

Apsigyvenusi Estijoje S. Matulevičienė jau po mėnesio ėmė lankyti estų kalbos kursus, kadangi norėjo geriau įsilieti į šalies gyvenimą. Šiandien pašnekovė yra išlaikiusi valstybinį C1 lygio estų kalbos egzaminą ir laisvai kalba estiškai.

„Kalbų mokausi gana greitai, nes jau turiu įgūdį tai daryti. Estų kalba buvo dešimta, kurios mokiausi. Šiandien kalbu septyniomis užsienio kalbomis – anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, ispanų, estų ir latvių, kurias naudoju dirbdama gide. Turiu ir estų gestų kalbos pradmenis. Gyvendama Belgijoje, buvau pramokusi olandų kalbos, taip pat vienu metu mokiausi norvegų, nes svarsčiau Norvegijoje studijuoti magistrantūroje. Deja, visos šios kalbos nepadėjo mokantis estų kalbos, nes ji yra kitokia, – juokiasi pašnekovė. – Tartu lietuvių bendruomenėje bendraudavau tik su lietuviais, o kalbos kursus juk taip pat lanko vien užsieniečiai, tad norėjosi užsiimti veikla, kurioje sutikčiau daugiau estų. Geriau integruotis ir bendrauti su estais man padėjo šokių pamokos. Tai buvo išties smagi veikla, leidusi užmegzti daugiau pažinčių. Su vyru norėjome, kad estų kalbos kuo greičiau ir lengviau pramoktų ir mūsų vaikai, tad juos jau nuo dvejų metų leidome į estišką darželį.“

Sigita tikina Estijoje besijaučianti kur kas geriau nei Belgijoje, nes ši šalis Lietuvai yra kultūriškai artimesnė. Pasak jos, Estijoje nereikia kiekvieną kartą aiškinti, kas ta Lietuva ir kur ji yra, nes estai mūsų šalį puikiai žino, priešingai nei belgai. Todėl didelių kultūrų skirtumų pašnekovė čia nepajuto. S. Matulevičienės teigimu, estai yra gana draugiški, malonūs, bet kartu uždari – į draugystes pirmieji nesisiūlo. Šiuo atžvilgiu jie Sigitai panašūs į lietuvius.

„Sakyčiau, estai yra dar netgi šiek tiek uždaresni ir nelinkę kištis į kitų žmonių reikalus. Lankydamiesi Lietuvoje pastebime, kad žmonės čia mėgsta išsakyti pastabų praeiviams, jei, pavyzdžiui, jų vaikas verkia, yra irzlus. Estijoje tokį elgesį patiriame rečiau, – atskleidžia ji. – Atsikraustę į Tartu, iš pradžių gyvenome miesto centre, o vėliau apsigyvenome kiek toliau nuo šurmulio. Puikiai sutarėme su visais kaimynais, kartu švęsdavome šventes. Vienu metu netgi turėjome tradiciją visiems bendrame kieme susitikti Naujųjų metų naktį ir vieni kitus pasveikinti. Praėjusiais metais išsikraustėme į užmiestį, tačiau kaimynai čia taip pat draugiški.“

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Surengė cepelinų vakarėlį

Tartu gyvena apie 50 lietuvių, nemažą dalį jų sudaro karininkai iš Tartu veikiančio Baltijos gynybos koledžo. Sigita pripažįsta, kad šiuo metu Tartu lietuvių bendruomenė yra kiek mažiau aktyvi, nes veiklas smarkiai pristabdė pandemijos metai. Tačiau stengiamasi gaivinti bendruomenės veiklą, reguliariai susitikti, kartu švęsti šventes.

Tartu lietuviai išlaikė tradiciją kiekvienais metais drauge minėti Užgavėnes, švęsti svarbias valstybines šventes. Rudenį Sigita bendruomenei organizavo cepelinų vakarėlį, vyko ir keletas Tartu gyvenančių lietuvių karininkų organizuotų renginių.

„Galbūt skamba keistai, kad kariai glaudžiai bendrauja su civiliais, su jais drauge švenčia šventes. Tačiau mes, Tartu gyvenantys lietuviai, esame gana artimi“, – sako Sigita.

Pamilusi Estiją, S. Matulevičienė šiandien dirba gide ir turistams padeda geriau pažinti šią šalį ir jos Baltijos kaimynes. Pasak pašnekovės, Estijoje tapti gidu nelabai paprasta, nes kiekvienam regionui reikalinga atskira atestacija.

Sigita pasakoja, kad iki pandemijos ji dažniausiai priimdavo svečius iš Vokietijos ir Prancūzijos. Tačiau koronavirusas šiuos turistus atbaidė ir jie iki šiol nedrąsiai keliauja po Baltijos šalis. Tad šiuo laikotarpiu Sigita po Estiją dažniau lydi lietuvių moksleivių grupes, sudaro maršrutus turistams iš mūsų šalies.

Gausus kontrastų miestas

S. Matulevičienė pasakoja, kad Tartu jai jau tapo savas ir mylimas. Lietuvei patinka čia jaučiama jaunatviška, studentiška energija ir įvairiausių renginių gausa. Pasak jos, tikra miesto garsenybė yra seniausias Estijoje teatras „Vanemuine“, kuriame dirba ir lietuvė balerina. Nemaža dalis teatro spektaklių verčiami į anglų kalbą su subtitrais, tad jis labai draugiškas turistams.

„Man patinka tai, kad Tartu yra antras pagal dydį Estijos miestas, bet jame nesijauti kaip mieste. Tartu centre yra kalva su parku, medžių alėjomis, tilteliais ir senaisiais XIX a. universiteto pastatais. Užlipti į kalvą užtrunka kelias minutes, ir jau nebesijauti esąs miesto centre, – pasakoja ji. – Tartu įsikūręs prie Emajegio upės, kuri miestu teka net 10 km, o greta jos įrengti parkai, paplūdimiai, pasivaikščiojimo trasos. Pavažiavus 15 min. nuo miesto centro, atsiduri miškingoje vietovėje, šalia laukinės, nesukultūrintos upės. Tad Tartu gali pasimėgauti ir miesto patogumais – kavinėmis, restoranais, prekybos centrais, ir pasigrožėti gamta. Šis kontrastas mane labai žavi.“

Pasak S. Matulevičienės, Tartu yra ir daugiau įdomių kontrastų. Kaip ir kituose sovietų okupuotuose miestuose, čia stūkso sovietinių blokinių namų rajonas. Tačiau tiltu persikėlus į kitą miesto pusę, atsiveria Supilinn rajonas, kuriame susitinka miestas, kaimas ir gamta. Susiformavęs XVIII a. viduryje, šis rajonas žavi savo spalvingais dviaukščiais mediniais namukais, kurie traukia akį.

„Tartu susipina gamta ir skaitmenizacija. Miestą supa daug gamtos, bet kartu jis yra labai modernus, pasižymintis šiuolaikiniais muziejais“, – atskleidė Sigita.

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Būsima kultūros sostinė

Pašnekovė pasakoja, kad Tartu pasižymi ir šelmiškų skulptūrų gausa. Čia galima pamatyti bronzinę kiaulę ir šmaikščią skulptūrą „Tėvas ir sūnus“, vaizduojančią nuogus vienodo ūgio kūrinio autorių Ulo Ouną ir jo 1,5 metų sūnų.

Įdomi ir skulptoriaus Tiiu Kirsipuu skulptūra, vaizduojanti ant vieno suolelio susėdusius du rašytojus panašiomis pavardėmis – airių poetą Oscarą Wilde’ą ir estų rašytoją Eduardą Vilde’ą. Realiame gyvenime jie greičiausiai nebuvo susitikę, bet šiandien drauge sėdi prie buvusios spaustuvės, kurios savininkas buvo Peteris Ernstas Wilde’as. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir svarbiausio miesto simbolio – žaismingos besibučiuojančių studentų skulptūros, esančios fontane prie miesto rotušės.

Šiuo metu Tartu visu pajėgumu ruošiasi Europos kultūros sostinės metams – šis titulas miestui bus suteiktas jau 2024-aisiais. S. Matulevičienė pasakoja, kad kitąmet Tartu ir visoje Pietų Estijoje planuojama surengti per 1 tūkst. renginių.

Estai mėgsta žiemos pramogas. Rotušės aikštėje jau išlieta čiuožykla, į kurią gausiai renkasi miestiečiai. Šalia miesto žiemą įrengiamos ir slidžių trasos.

„Susidariau įspūdį, kad estai daugiau sportuoja lauke nei lietuviai. Nesvarbu, koks oras, jie išsiruošia į lauką pajudėti. Vasarą paprastai bėgiojama ar važiuojama dviračiais, o žiemą ištraukiamos slidės, pačiūžos. Per metus Tartu vyksta net keli skirtingi maratonai – bėgimo, dviračių, ralio, slidžių. Organizuojami sporto renginiai ir varžybos vaikams, kuriuos nuo mažų dienų stengiamasi pratinti prie aktyvaus gyvenimo būdo.“

Švenčia abiejų šalių šventes

Tartu keturiolika metų gyvenančios Sigitos šeimoje švenčiamos tiek lietuviškos, tiek estiškos šventės. Pasak pašnekovės, estai, kaip ir lietuviai, švenčia Užgavėnes ir Jonines. Jonines švęsti pradedama dieną anksčiau, kadangi birželio 23-iąją minima Pergalės nepriklausomybės kovose diena, tad tądien estai turi dar vieną laisvadienį.

Švenčiama ir Tartu taikos sutarties pasirašymo diena – šia sutartimi 1920 m. vasario 2 d. pasibaigė Estijos kovos dėl nepriklausomybės. Šią dieną mieste rengiamos įdomios ekskursijos, seminarai, kuriuose apsilanko ir Sigita.

„Didžiulė šventė yra vasario 24-ąją minima Estijos nepriklausomybės diena. Tartu rengiamas įspūdingas minėjimas, galima pasigrožėti studentų su deglais eitynėmis. Didelė šventė estams ir rugpjūčio 20-oji, Nepriklausomybės atkūrimo diena. Labai svarbi tradicija – dainų ir šokių šventės“, – vardija pašnekovė.

S. Matulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Estiškos Kalėdos

Žinoma, dabar Tartu šventiškai pasitinka Kalėdas. Rotušės aikštėje gruodžio pradžioje buvo įžiebta pagrindinė miesto eglė ir uždegta pirmoji advento žvakė.

„Nors estai nelabai religingi, jie pažymi visus advento sekmadienius. Kiekvieną gruodžio sekmadienį iki pat Kalėdų mieste organizuojama nedidelė, jauki šventė, kurios metu visi susiburia uždegti vis kitos advento žvakės, – atskleidžia Sigita. – Prie pagrindinės eglutės tradiciškai įrengiamas ir kalėdinis miestelis su mažais namukais, kuriuose galima išgerti kavos, nusipirkti skanėstų, pažiūrėti filmą ar dalyvauti kalėdinių dirbtuvėlių veikloje.“

S. Matulevičienės teigimu, Kalėdos Estijoje, kaip ir Lietuvoje, yra šeimos šventė. Kūčių vakaro estai nesureikšmina ir ant stalo dvylikos patiekalų nededa.

„Per Kalėdas estai skanauja kraujinių dešrų, kurios šventiniu laikotarpiu čia labai populiarios. Tokių dešrų gruodį atsiranda visų kavinių ir restoranų meniu. Dar vienas populiarus kalėdinis patiekalas, kurį estai turbūt perėmė iš vokiečių – kiaulienos kepsnys su bulvėmis ir troškintais kopūstais. Nors tai neįmantrus patiekalas, jis Estijoje stipriai siejamas su šventiniais Kalėdų pietumis“, – pasakoja Sigita.

Estijoje per Kalėdas įprasta apsilankyti kapinėse ir ant artimųjų kapų uždegti žvakutę. Estai, kaip ir mes, ant šventinio stalo deda papildomą lėkštę jau išėjusiems šeimos nariams.

Naujieji metai – šeimos rate

Nors liuteronybę išpažįstantys estai nelabai religingi, Kalėdų išvakarėse tradiciškai einama į bažnyčią. Šis kontrastas S. Matulevičienei atrodo labai įdomus.

„Estijos visuomenėje religija neužima aukštos vietos. Tai iš dalies nulėmė sovietmečiu propaguotas ateizmas. Estai laikosi kai kurių religinių papročių. Pavyzdžiui, mano vaikai lanko nereliginę mokyklą, kurioje net nėra tikybos pamokos, tačiau mokslo metai visada pradedami ir užbaigiami trumpomis pamaldomis bažnyčioje. Mieste yra ir privačių religinių mokyklų – katalikų, liuteronų, tačiau į jas priimami ir netikintys, uoliai nevaikštantys į bažnyčią“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak S. Matulevičienės, atrodo, estai visas šventes labiau mėgsta švęsti šeimos ir artimiausių draugų rate. Ne išimtis ir Naujieji Metai, kuriuos dauguma estų sutinka su artimiausiais žmonėmis.

„Mūsų šeima Kalėdas ir Naujuosius dažniausiai švenčia Lietuvoje. Jei švenčiame namuose Tartu, tai darome artimųjų būryje. Kai gyvenome miesto centre, mėgdavome fejerverkus stebėti nuo namų stogo, niekur nė eiti nereikėdavo, – juokiasi pašnekovė. – Kasmet Tartu pagrindinėje aikštėje vyksta Naujųjų sutiktuvės su muzika, šviesų šou ir fejerverkais. Vis dėlto mes jau daugybę metų ten nesilankėme. Gal tiesiog per daug suestėjome ir nebemėgstame minios?“