Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina | Diena.lt

ISLANDIJOJE GELBĖJO ŠEIMĄ, BET DABAR GRĮŽTI NEKETINA

Iš pradžių į Islandiją išvažiavo jis. Po to, nenorėdama, kad nutoltų ar net iširtų šeima, išvažiavo ji. "Finansai, socialinis saugumas, politikų požiūris į valstybę, žmones, darbdavių – į darbuotojus, – emigracijos priežastis vardijo Dalia Lileikienė. – Iš pradžių galvojome, kad padirbės vyras ir grįš, po to – abu grįšime mirti į Lietuvą. Dabar – palaidoti mus gali ir Islandijoje."

Vyras dirbo, trys studentavo

Buvusi Žemaitijos kaimo muziejaus kultūros darbuotoja Gardabajeryje, sostinės Reikjaviko priemiestyje, gyvena šešerius metus.

Metais vyresnis jos vyras Algis, gimtojoje šalyje turėjęs nedidelį verslą, susidūręs su daug neteisybės, politikų veidmainiavimu, korupcija, abejingumu, norėdamas išleisti vaikus į mokslus, valstybėje Atlanto vandenyne, gyvena jau vienuolika metų.

Vyras, dirbęs statybose, vairuotoju, o dabar mechaniku, spėjo išgyventi ir garsųjį Islandijos bankrotą 2008–2009 m., ten paragauti darbo biržos, tačiau į tėvynę negrįžo.

"Buvo laikas, kai darbus baigdavau prieš vidurnaktį. Namai, sodas, pagalba kaime, dar komercinis darbas pardavimo srityje, – prisiminė penkiasdešimtmetė Islandijos lietuvių bendruomenės tarybos narė. – Vienu metu studentavome trise: sūnus Raimundas – aukštuminių pastatų inžineriją, dukra Sandra – finansus ir ekonomiką, aš kolegijoje tobulinau kultūros žinias, o vyras mums siuntė pinigus."

Dalia pamena, kai išlydėdama vaikus dviem savaitėms prikraudavo maisto iš namų.

"Mama, dėk į mažesnius indus, pabodo", – juokdamasi ji prisiminė dabar Norvegijoje ramiai ir oriai gyvenančių vaikų žodžius.

Bijojo prarasti šeimą

Kodėl Dalia nusprendė išvykti pas vyrą? Buvusi telšiškė turi kelis argumentus.

Ji ir dabar pamena, kai, baigiantis muziejaus renovacijai, direktorės paklausė, ar bus galimybė pakelti jos atlyginimą?

Dirbdavusi viršvalandžius, neretai ir ankstyvais rytais ar vėlyvais vakarais į muziejų įleisdavusi lankytojus, svečius ar vestuvininkus, D.Lileikienė uždirbdavo tik minimumą – apie 220 eurų.

"Tu ką?! Tau atlyginimo nemoka?! Ko dar nori?!" – jautriai į klausimą reagavo direktorė.

Įtakos turėjo ir it užburtas voverės ratas – darbas, namai, vyras toli. Dalia pajuto, kad nieko nekeičiant gali subyrėti ir šeima.

"Per atstumą ryšiai netvirtėja. Be to, dalis tautiečių emigrantų depresiją, nostalgiją artimiesiems, tėvynei skandina alkoholyje, – neslėpė Dalia. – Bijojau to, bijojau prarasti šeimą, todėl po paskutinio apsilankymo pas vyrą ir pokalbio su muziejaus direktore tvirtai nusprendžiau palikti Lietuvą."

Dalia atvira – kai kurie emigrantai slepia skausmą, išgyvena depresiją, kurią skandina alkoholyje, likusiesiems Lietuvoje jaučia pagiežą ir nenorėdami pripažinti savų problemų kaltina kitus.

"Islandijoje sutikau ir labai daug nuostabių tautiečių. Ir tokių, kurių nesutikau Lietuvoje. Turbūt emigracija vienus klampina į depresiją, alkoholį, skausmą, pyktį, pagiežą, kitus priešingai – padeda pajusti gėrį, draugiškumą, susitelkimą, meilę ir pagalbą vienas kitam", – svarstė D.Lileikienė.

Darbdaviai šokiravo

Iš pradžių ji jautė baimę. Nemokėjo kalbos, nežinojo tradicijų, kultūros.

Vėliau vyras prisipažino galvojęs, kad žmona neišlaikys ir išvažiuos atgal.

"Net ir po metų jis mane stebėjo abejodamas, ar liksiu? – šypsojosi nuoširdi ir šilta moteris. – Neturėjau kada liūdėti. Buvo įdomu, nauja. Nustebino ir islandai – mandagūs, taktiški, niekas neignoravo."

Tik jau vėliau Dalia pastebės, kad islandams, palyginti su lietuviais, trūksta tarpusavio bendruomeniškumo, šiltumo, kaimynai beveik nebendrauja, tik pasisveikina.

"Vieni žaidė kortomis, kiti – žaidimus ar žiūrėjo televizorių. Kiekvienas sau, kiekviena šeima atskirai, – islandišką krikštynų pobūvį prisiminė Dalia. – Trūko šiltumo, bendruomeniškumo. Ir po poros valandų šventė baigėsi."

Vis dėlto tai – smulkmenos, pripažino Dalia, lygindama islandiškus ir lietuviškus ypatumus.

Ji maloniai buvo šokiruota, pažinusi darbdavius, kurie vertina darbuotojus, jų lojalumą, darbštumą, sąžiningumą.

Darbą moteris rado per feisbuką, kurį prieš išvykstant iš Lietuvos, privertė susikurti dukra.

Kitoks požiūris į žmogų

"Įsidarbinau viešbutyje. Pusryčiams serviravau stalus, aptarnavau lankytojus, – ją labai greitai nustebino jos darbdavys. – Po Lietuvos net negalvojau, kad tokių būna. Mandagus, taktiškas, dėmesingas, visada ras gerų žodžių. Jei reikės, kad ateičiau 30 minučių anksčiau, to paprašys jausdamas didelę kaltę."

Ji žino, kad Islandijoje apmokami viršvalandžiai. Per metus yra šešios šventinės dienos, už kurias darbuotojams mokamas papildomas 80 proc. mokestis.

Darbuotojai niekada nelieka nepastebėti: visų švenčių metu juos apdovanoja.

Vasarį būna bandelių diena, kai jie vaišinami įvairiais skanėstais su įdaru, šv.Velykų metu, dauguma islandų liuteronai, dovanojo šokoladinius margučius.

"Šalyje itin stipri profsąjunga, kuri padės išspręsti visus nesusipratimus ar konfliktus, – Dalia neabejoja, kad Islandijoje 100 proc. stengiamasi dėl žmogaus. – Net ir nedirbdamas gali nestresuoti, ieškoti darbo, būti ramus dėl socialinių garantijų."

Kartu žmogus gali sau leisti nusipirkti abonementą sporto salėje, plaukioti baseine, šokti ar dar kažko mokytis.

"Tereikia pristatyti čekius. 60 proc. šios sumos apmoka valstybė", – islandiškus privalumus vardijo Dalia.

Apie tokį požiūrį į žmogų, lojalumą, grįžtamąjį ryšį, Lietuvoje ji net nesvajojo. Ir jai nereikia įrodinėti, kad savo atlyginimą ji uždirbo: nori ar nenori, pinigai visada pasieks tavo sąskaitą laiku.

"Nereikia net jaustis kaltam ir klausti, kada bus mano atlyginimas?" – vis dar dažną reiškinį Lietuvoje priminė D.Lileikienė.

Negali nežavėti ir pensinio amžiaus sulaukę islandai (vyrai ir moterys senjorais tampa 67-erių), kurie oriai gyvena senatvėje ir mėgaujasi gyvenimu.

Margučiai iš karštųjų srovių

"Iš pradžių galvojome, kad padirbės vyras ir grįš, po to – abu grįšime mirti į Lietuvą. Dabar – jau mums tas pats. Palaidoti mus gali ir Islandijoje, nes visur žemelė vienoda. Tik klapatų kažkam bus mažiau, – atsiduso D.Lileikienė. – Kiek dar metų reikės, kad pasikeis politikų, darbdavių požiūris į žmogų? Nors tikiu, kad tai įvyks."

Dalia neslepia, kad šaknų su Lietuva nenukirto.

Ji privertė kompiuteriu išmokti ir skaipu naudotis savo 72 metų mamą ir 79 metų vyro tėvą.

Pastarasis keikdamasis ėjo į kursus, bet dabar jai siunčia žydinčių obelų ar išdykaujančio katino nuotraukas.

Su nostalgija reikia kovoti pačiam. Todėl ji daug dirba namuose, sode, tvarkosi namie, plaukioja baseine, dažnai gamina didžkukulius, mini lietuviškas šventes.

Per šv.Velykas ji visada su vyru papuošia margučius.

Kaip įprasta Lietuvoje, juos "aprengia" augalais, įsupa į medžiagos skiautes ir su 20–30 margučių manta vyksta 40 km iki karštųjų srovių.

"Po 4–5 margučius sukišdavau į pėdkelnes ir įleisdavau į skylę, kur kunkuliuoja geizerių vanduo, – šyptelėjo D.Lileikienė. – Margučiai virsta meniškai meniški. Labai gražūs."

Islandas, išvydęs jam neįprastą "stebuklą", paragino kreiptis į laikraščio ar televizijos žurnalistus.

Tai atidėjusi kitoms šv.Velykoms, Dalia sužinojo, kad šis stebuklas gali brangiai kainuoti.

"Vienas vokiečių menininkas į geizerį supylė spalvotų dažų. Kai išsiveržė karšto oro srovė su spalvingu fejerverku buvo labai gražu, rodė ir vietos televizija... – pasakojo Dalia. – Tačiau gamtos apsaugos atstovai menininką nubaudė 130 tūkst. islandiškų bauda (apie 1100 eurų). Čia gamtą labai myli ir saugo, todėl dabar ir mes su margučiais nenorime prisižaisti."

Keturios valandos šviesos

Didžkukuliai, margučiai, lietuviškos šeimyninės šventės ir tradicijos. Kam jai to reikia, jei neketina grįžti į Lietuvą ir gimtojoje šalyje mato ir daug skaudžių dalykų?

"Negalima nukirsti šaknų, sunaikinti, kas buvo kuriama tūkstančius metų. Tai turi žinoti mūsų vaikai, anūkai. Tikiu, kad kažkada Lietuvoje bus geriau. Nejau galvojate, kad emigrantai nori čia. Žmonės turi gyventi savo namuose... – staiga pratrūkusi moteris neslėpė ašarų. – ... Atleiskite, susijaudinau. Kai kurie lietuviai vaikų nemoko lietuviškai, tačiau kiti veda į mokyklėlę. Gal kada vaikas pasakys – mama, tėte, kur tu buvai? Tiesa, kad ir kaip besistengtum, apgautum kitus ar save, vis tiek čia esi svetimas."

Tai tarsi patvirtino pokalbio išvakarėse susitikimas su islande atvirame baseine, kurių įrengta prie kiekvienos mokyklos ir kiekviename rajone.

Įsikalbėjusi islandiškai su vietine, Dalia išgirdo klausimą, ar ji – islandė?

"Kai pasakiau, kad esu atvykėlė, ši kažką piktokai burbtelėjo jau angliškai ir nuėjo šalin", – atsiduso lietuvė.

Ji neslėpė, kad dalis islandų ir patys išgyvena depresiją – sulaikomos emocijos, ypač spalio pabaiga, lapkritis ir gruodis labai sunkūs mėnesiai, nes trūksta saulės šviesos.

Tuo metu saulė leidžiasi jau 15.30 val., o pakyla tik apie 11 val.

"Per parą būna tik apie 4 valandas saulės, – atsiduso D.Lileikienė. – Tuomet padažnėja ir savižudybių, ko įprastai islandai griežtai stengiasi nereklamuoti."

Neatsitiktinai nuo spalio pabaigos padaugėja įvairių renginių, prekybos centruose vyksta vakarai moterims, pristatomos kolekcijos, maisto naujovės ir visaip stengiamasi žmones užimti.

Tiesa, vėliau jau būna beveik šeši mėnesiai "vasaros" – šviesu būna ir naktį.

Žmonės vienodi

Sunkiau lietuvei įprasti prie futbolo – tai viena opiausių jai temų.

"Nesuprantu, bet futbolas čia kaip religija, – nusijuokė Dalia. – O prieš rungtynes miestas visas pasipuošęs atributika ir Islandijos vėliavomis."

Ji jau įprato, kad vairuotojai važiuoja ir žybsint geltonam šviesoforo signalui.

"Kartą sustojau įsižiebus geltonam signalui. Sukėliau sumaištį, man pradėjo signalizuoti, – juokėsi Dalia. – Bet dabar žinau jų tradicijas. Be to, raudona šviesa vienu metu kelioms sekundėms mirga abiejose kelio pusėse, todėl čia įprasta užbaigti manevrą šviečiant ir geltonam signalui."

Ji įprato, kad islandai mėgsta ir apkalbėti vienas kitą.

Tačiau vis dar su vyru ir draugais nesupranta, kodėl tas pats žmogus pokalbio metu vėliau pakartoja tą patį klausimą. Po to – dar kartą.

"Ar jie bendrauja paviršutiniškai ir užmiršta, ar neturi apie ką kalbėti ir nori užpildyti tuštumą ar negali patikėti atsakymu ir nori sužinoti daugiau?" – stebėjosi D.Lileikienė.

Tačiau svarbiausios savybės ir lietuvių, ir islandų vienodos. Ir ten žmonės išgyveno ir griebėsi už galvų, matydami karą Ukrainoje ar Sirijoje.

"Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau supranti, kad ir ten, ir čia žmonės yra panašūs, – įsitikinusi Dalia. – Šypsena ir ašaros, gėris ir skausmas, sąžiningumas ir meilė yra tokia pati visame pasaulyje."

Islandiškos kainos

Šaltas vanduo filtruotas, labai geras, nemokamas, karšto vandens ir elektros kaina yra apie 150 kronų (1,3 euro), balta sumuštinių duona – 369 kronos (3,18), bulvių kg 200 kronų (1,72), pigiausias fermentinis sūris 1 kg 1 500kr (13), 450 gramų braškių – 600 kronų (5,17), 0,5 kg svorio indelis serbiškų šilauogių 1000 kronų (13), vazonėlis petražolių – 419 kronų (3,61).

GALERIJA

  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
  • Islandijoje gelbėjo šeimą, bet dabar grįžti neketina
Dalios Lileikienės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

vergove litvinija

vergu gimus,islande -netapsi

Vilniete

Komentaras ,,Nesuprantamas poelgis,, Perdaug smulkiai Jus ziurite i gyvenima ir pasauli , kuriame esame .Man atrodo , kad nesuvokiamos Visatos begalybeje , musu tevyne yra Zeme .Todel kiekvienas turime teise rinktis kur geriau , nes gyvename labai trumpai ir ne amzinai .Kadangi pasaulis pastoviai keiciasi , tai po keliu simtu metu nei tu kapu , nei tu teviskiu nebebus .Gyvenimo prasme nera tik gyventi prisiminimuose .

Nesuprantamas poelgis

Islandija rojus žemėje, ir geizeriai nuostabūs ir viskas ten puiku. Ir islandai įdomūs. O kaip tėvynė, tėvai, senelių kapai, upės, tėviškės kalvos ir ežerai, viskas iškeičiama į islandišką kroną. Sėkmės išvykusiems ir dar išvyksiantiems. Niekaip negalvoju apie tokius žmones. Tik tiek žinau, kad karste stalčių nėra....
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS