JAV MOKYTOJAUJANTIS LIETUVIS – APIE LENINĄ IR STALINĄ KLASĖJE, BUDINČIĄ POLICIJĄ

Ką reiškia būti mokytoju Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kaip toje šalyje atrodo valstybinės vidurinės mokyklos? Ir kodėl per pertraukas ten budi ginkluota policijos apsauga? Apie visa tai LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ papasakojo septyniolika metų Amerikoje gyvenantis Juozas Malickas.

„Mokykloje, kurioje dirbu, yra 4000 vaikų. Man tai atrodo nenormalu – per daug vaikų vienoje vietoje“, – teigia Juozas.

Daugybę pavojingų situacijų išgyvenęs 46 metų mokytojas įspėja, kad jo pasakojimas daug ką gali šokiruoti. Anot emigranto, tai, kas vyksta Čikagos mokyklose, Lietuvos žmonės matė nebent per veiksmo filmus: „Turi paspausti raudoną mygtuką – kviesti apsaugą. Jeigu apsauga nesusidoroja, kviečiama policija, kuri laukia apačioje.“

Išvykti ragino net mokiniai

Tačiau savo istoriją Juozas pradeda nuo Lietuvos, kai dirbo du darbus ir svajojo susikurti gerą gyvenimą tėvynėje.

„Iki 1997 metų mokykloje dirbau mokytoju, o naktimis – socialiniu darbuotoju sutrikusio intelekto žmonių pensionate. Dirbau du darbus, turėjau daug iniciatyvos, energijos. Išgirdau, kad Lietuvoj yra tokia galimybė: jei neturi gyvenamo ploto, gali eiti į Vilniaus savivaldybę ir užsirašyti paskolai gauti kaip jaunas dirbantis žmogus. Mano kolegė gavo ir sako – bandyk ir tu.

Taigi nuėjau į Vilniaus savivaldybę, į kažkokį butų skirstymo skyrių. Pareigūnei pasakiau, kad dirbu du darbus, dar rasiu ir trečią ar ketvirtą ir [paklausiau], ar yra šansas įsigyti savo būstą – ne dykai, tiesiog imti paskolą. Ji man pasakė tiesiai šviesiai – esi naivus, niekam tavo pastangų nereikia ir važiuok iš čia“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Skaudūs nepažįstamos pareigūnės žodžiai įstrigo visam gyvenimui – jautėsi lyg iš jo tyčiotųsi. Supratęs, kad vis dėlto savo eilės dėl buto nesulauks, Juozas supyko ant visos valstybės.

Didžioji emigracijos banga tada tik prasidėjo, visi aplinkui kalbėdavo, kad visur kitur, tik ne namuose, yra gerai. Juozas prisimena, kad net jo mokiniai ragino jį kuo greičiau išvykti.

„Mokykloje gaudavau 400 litų, tai čia buvo didžiausia mano alga, nors dirbdavau 5 dienas per savaitę, o dirbdamas socialiniu darbuotoju gaudavau 800–900 litų. Mokyklos algą atiduodavau už nuomą, gyvendavau iš socialinio darbuotojo algos. Net vaikai mokykloje sakydavo – mokytojau, ką jūs čia veikiat? Sakau – dirbu savo darbą, kurį myliu“, – pasakoja Juozas.

Prieš priimdamas skaudžiausią savo gyvenime sprendimą emigruoti vyras daug kartų skaičiavo savo pajamas, svarstė, ką dar galėtų padaryti, kad uždirbtų nors kiek daugiau: „Uždirbdavau tik tiek, kad tiesiog pragyvenčiau. Mama sakydavo – taupyk šaldytuvui ar pan. Sakau – mama, aš neturiu kur gyventi, kam man tas šaldytuvas? Jeigu reikės keltis, kaip aš jį pervešiu?“

Algos mokėjimas užstrigo, kai baigė atidirbinėti už skolą

Juozas įsitikinęs, kad socialiniu darbuotoju negali dirbti žmogus, kuris pats jaučiasi blogai, kuriam pačiam reikia pagalbos. O būtent taip jis jautėsi.

(Reportažo stop kadras)

„Mane pradėjo erzinti rutina, aplinka, kurioje dirbau. Supratau, kad turiu išeiti, bet neturiu kur. Ir, kai atsirado šansas išvažiuoti, aš sakau – va, gyvenimas pats duoda bilietą“, – prisimena Juozas.

Dar viena priežastis, kodėl Juozas norėjo pradėti naują gyvenimą užsienyje – jo homoseksualumas. Tada, prieš septyniolika metų, gėjams Lietuvoje buvo labai sunku.

„Tiesiog tas kitų apgaudinėjimas, nenoras meluoti, negalėjimas būti savimi irgi labai dusino. Išvažiavimo priežastis nebuvo viena – buvo ir ekonominė, ir asmeninė priežastis. Visa puokštė susidėjo, tad viską palikau ir išvažiavau“, – sako emigrantas.

Tais laikais patekti į Ameriką buvo itin sunku, vizų taip lengvai neduodavo, o norinčiųjų ambasadoje stovėdavo eilės. Todėl Juozas, kaip ir daugelis kitų, ieškodavo įvairių spragų, kaip gi patekti į tą svajonių šalį.

„Mums [vizas] suorganizavo vieno Amerikos lietuvio kompanija – neva mus samdo kaip stažuotojus į Ameriką pusei metų. Už tai turėjome jam sumokėti. Bet tokių pinigų Lietuvoj neturėjome – 3 tūkst. buvo žvėriški pinigai. Tai tiesiog sakėme – kai atvažiuosim, atidirbsim, kažkiek duosim kas mėnesį. Ir kas įdomu – mums mokėjo uždarbį iki to laiko, kol mes atidavinėjom jam tuos 3 tūkst. Kai pradėjom baiginėti atidavinėti, algos mokėjimas pradėjo strigti“, – atskleidžia Juozas, kuris dirbo „geradario“ namų statybos versle. 

Vyras „Emigrantams“ pasakoja, kad jie tuomet suorganizavo streiką: „Tai buvo pirmas ir paskutinis mano streikas gyvenime. Aš buvau išrinktas lyderiu su juo kalbėtis akis į akį [...], kadangi aš mokytojas. Sako – tu moki kalbėti, eik, mes visi stovėsim, o tu sakyk kalbą. Mes sustojome ratu ir aš pasakiau, kad reikalaujam pinigų, kuriuos uždirbom. Nereikalaujam pinigų į priekį. Mes dirbdavom po 12–15 val. šešias dienas per savaitę. Sunkus fizinis darbas. Ir jis tada man pasiūlė duoti į galvą“, – nelengvomis gyvenimo akimirkomis dalijasi Juozas.

Vis dėlto darbdavys Juozui neužvožė, o tik pagrūmojo ir pradėjo „pilti“ pažadus – esą kitą savaitę parduos namą ir sumokės: „Mes keturi iš šešių sakome – ne, neisim į darbą, kol neužmokėsi. Mes niekada tų pinigų negavome ir aš supratau, kad laukti beviltiška. Tuomet atvažiavau į Bostoną dirbti dažytoju, po to Long Ailendas, Niujorkas, Naujasis Džersis, Čikaga.“

Rūpinasi mokiniu autistu

Iš pradžių Juozas galvojo, kad Čikaga bus tik laikina stotelė. Svajojo vėl grįžti gyventi į Niujorką, tačiau tvarkydamasis legalizavimosi Amerikoje dokumentus suprato, kad pakeisti valstiją nebus taip jau lengva.

„Buvau truputį naivus – maniau, kad gauni mokytojo sertifikatą ir jis galioja visoje Amerikoje. Pasirodo, visai ne. Mokytojo sertifikatas, įgytas Ilinojuje, kitoje valstijoje negalioja. Turi iš naujo laikyti egzaminus“, – paaiškina Juozas.

Pastaruosius šešerius metus Juozas dirba valstybinėje vidurinėje mokykloje viename iš pavojingiausių Čikagos priemiesčių. Jis sako, kad gatvėmis ten geriau nevaikščioti, nes tokiose vietose pilna ginkluotų ir neprognozuojamų žmonių.

„Esu mokytojo asistentas darbui su specialių poreikių vaikais, kurie turi fizinių, psichologinių problemų arba negalių, arba emocinių sutrikimų. Yra jautrių, yra sergančių depresija, yra iš asocialių šeimų ir yra labai emociškai nestabilių. Tai irgi savotiška negalia, nes tokiam vaikui reikia skirti daugiau dėmesio. Bet aš šiaip esu atsakingas už vieną mokinį, kuris yra autistas. Aš esu tas žmogus, į kurį jis remiasi, kuris suteikia pirminę pagalbą, ieško išeities arba kviečia psichologą, apsaugą ar dar kažką.

Mokykla gali sau tai leisti, nes jis yra specialių poreikių vaikas ir jis turi turėti asmeninį asistentą. Bet jei, pvz., klasėje viskas gerai, jam gera diena, tai aš galiu padėti visiems kitiems vaikams, bet aš turiu neužmiršti, kad jis yra“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ sako Juozas. Jo teigimu, tokiose mokyklose kiekvienam mokytojui būna priskiriami keli ypatingi, daugiau dėmesio reikalaujantys vaikai.

  Autistas berniukas mokykloje pasitiki tik lietuviu mokytoju. Jie kiekvieną dieną daug laiko praleidžia kalbėdamiesi apie gyvenimą, diskutuoja pačiais įvairiausiais klausimais, kurie nebūtinai susiję su mokomais dalykais.

„Jis visiškai neturi humoro jausmo, jam negali meluoti, apsimetinėti. Man tas labai patinka, su juo viskas turi būti tikra, aišku, labai tiesu. [...] Jis negali atlikti užduoties, kuri man atrodo gana elementari, jam reikia labai daug laiko, mane galbūt jis sunervina. Aš to neparodau, bet jis tą pajaučia. Jis sako – dabar tu pyksti. Ir jei aš jam meluosiu – bus negerai. Turiu jam pasakyti – taip. Ir turiu kažkaip paaiškinti situaciją, kodėl pykstu, tačiau jo neįžeisdamas“, – darbo subtilybes atskleidžia Juozas.

Jis pasakoja, kad kuo toliau – tuo mokyklose daugiau specialių poreikių mokinių. Psichologinių sutrikimų ir ligų sąrašas nuolat plečiamas, tad bent koks agresyvesnis ar judresnis vaikas gali laisvai gauti kokią nors diagnozę.

Rusų kalba – tarsi burtų lazdelė

Šešerius metus dirbantis su itin aktyviais vaikais Juozas jau išmoko tvarkytis net pačiose sudėtingiausiose situacijose. Svarbiausia – sako jis – viską daryti kuo ramiau, be isterijos ir pykčių, nes rėkiant mokinių nuraminti nepavyktų.

(Reportažo stop kadras)

„Net jei pažįsti vaiką, nežinai, kas gali sukelti jo [audringą] reakciją. Štai vienas vaikas šiandien dainuoja Justino Bieberio dainą ir kitus jis velniškai nervina. Kiti vaikai, kurie yra emociškai jautrūs, gali pulti į paniką, gali pradėti muštis ar patys daužytis į sieną. Vien tik dėl jo dainavimo. Tada turi kažkaip tam vaikui paaiškinti, kodėl jis negali dainuoti, rasti erdvę, kurioje jis galėtų išsidainuoti ir nurimti“, – sako Juozas.

Lietuvis mokytojas turi sukūręs ypatingą savo sistemą, kuri dar nė karto jo nepavedė: „Aš turiu kabinetą, tad sakau – eik ten, dainuok 5 minutes, rėk, daryk, ką nori, bet po 5 minučių turi susitvardyti ir tylėti. Taigi tokį susitarimą padarom, jis nueina, ten dainuoja, sušoka ir išeina, sako – man geriau. Ir tada jis sėdi ramus tą valandą ir nenervina kitų.“

Juozas atskleidžia ir dar vieną savo emigrantišką privalumą, kuris jam itin dažnai pagelbėja.

„Aš moku rusų kalbą labai gerai. Kadangi daugiausiai dirbu su imigrantų vaikais, kurie daugiausia yra iš Pietų Amerikos, jiems labai patinka, kad moku rusų kalbą. Pvz., jeigu trūksta fantazijos, nėra kuo juos užimti, o matau, kad vaikams važiuoja stogas, pradedu kalbėti rusiškai. Jiems tai kaip stebuklų lazdelė. Jiems rusų kalba žinoma iš vaizdo žaidimų, iš filmų, iš dabartinės politinės situacijos. Aš kalbu ta kalba, kuria kalba Vladimiras Putinas! Vau! Jie galvoja, kad aš esu gangsteris, šnipas, mafija, kad esu very cool.

Pavyzdžiui, vienas vaikas atėjo į mano klasę, bet iš tikro jis atėjo manęs paliesti, sako – aš dar nebuvau sutikęs žmogaus iš to pasaulio. Sakau – paliesk, aš realus. Tiesiog tokios komiškos situacijos. Pvz., daug vaikų iš Pietų Amerikos, ypač iš Meksikos, turi rusiškus vardus – Sašos, Ivanai, Natašos, Tatjanos, Marinos. Jie net nežino, kad jų vardai rusiški“, – pasakoja Juozas.

Rusiška kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonėms pažįstama tik iš filmų apie Šaltąjį karą arba iš dokumentikos apie Sovietų Sąjungą. Tai, kad Juozas gyveno toje santvarkoje, daugeliui vaikų atrodo neįtikėtinai keista, todėl mokiniai nuolat prašo papasakoti istorijų iš tų laikų.

„Aš turėjau Staliną klasėj. Turėjau Leniną klasėj. Tai Leninas – dar suprantu, Leninas buvo teisininkas. Pamatęs sąraše, galvojau – gal blogai [užrašyta], gal ant jo ID [teisingai] parašyta. Ne, parašyta Lenin. [...]

Bet kai Staliną klasėj pamačiau... Stalin – pirmas vardas. Ne pavardė, bet vardas. Sakau – ar žinai, iš kur tavo vardas? Jis nežino, sako – no idea. Kiti klasėje truputį žinojo. Ir jis taip žiūri, klausosi... Sakau – viskas gerai, tai ne tavo kaltė. Tiesiog tas vardas neturi geros auros. Sakau, tu bent jau į Rytų Europą nevažiuok“, – pasakoja Juozas.

  Padeda ginkluota policija

Vyras neslepia, kad imigrantų vaikų pilnoje mokykloje nuolat kyla įvairių pavojų. Todėl jis džiaugiasi, kad palaikyti tvarką pedagogams padeda ginkluota policija: „Yra 2–3 policininkai su pilna amunicija. Kiekvieną dieną stovi.“

Nuolatiniai šaudymai Amerikos mokyklose yra didžiulė visą šalį kamuojanti problema. Iš vargingų šeimų kilę paaugliai ginkluojasi nuo 12 ar net 10 metų. Jie seka savo tėvų pėdomis.

Jeigu kas nors iš vaikų svaidosi ginklu, jeigu vyksta muštynės ar kita nusikalstama veikla – mokytojams kištis į tokius dalykus draudžiama.

„Mokykloje draudžiami gaujų ženklai, o jie turi savo kirpimus, tatuiruotes. Jeigu matom, kad vaikas turi tatuiruotę, tam tikrą išsiskutimą, jis siunčiamas namo, jis turi tai panaikinti, neįleidžiamas į mokyklą. Tada vaikai palieka įrašus tualete ar kažkur kitur, ir tada ieškoma, kas juos paliko“, – pasakoja Juozas.

Jeigu kas nors iš vaikų svaidosi ginklu, jeigu vyksta muštynės ar kita nusikalstama veikla – mokytojams kištis į tokius dalykus draudžiama. Jeigu nesusitvarko mokykloje budintys pareigūnai – privaloma kviesti sustiprintas policijos pajėgas.

Homoseksualūs vaikai mokykloje gali būti savimi

Amerikos vidurinėse mokyklose ypatingai ugdoma tolerancija, visa sistema veikia taip, kad tik tarp vaikų nekiltų patyčios ar kokia nors diskriminacija. Homoseksualumo pats neslepiantis Juozas pasakoja, kad tiek odos spalva, tiek lytinė orientacija mokiniams seniai nėra patyčių objektas. Tuo klausimu visi vieni kitus gerbia.

„Turime gėjų dieną ketvirtadieniais. Yra keli mokytojai, yra kabinetas, kur [susirenka] vaikai, jei turi kažkokių klausimų ar nori suburti tokį klubelį, nori pabendrauti, padiskutuoti. Mano mokykloje daug imigrantų iš Pietų Amerikos vaikų, jie labai religingi – katalikai. Dažniausiai vaikai iš tokių šeimų namuose negali būti savimi. Vienintelė erdvė, kur jie gali būti savimi, – mokykla. Jiems čia nereikia apsimetinėti“, – tvirtina Juozas.

Mokytojas gėjus – čia taip pat niekam nedaro didelio įspūdžio. Visi kolegos žino apie Juozo seksualinę orientaciją: „Čia tas pats, kas ateiti be plaukų ar ateiti su plaukais.“

Homoseksualumo neslepiantys pedagogai Amerikos mokyklose net turi savo skiriamąjį bruožą – ženkliuką, kad į juos drąsiai galėtų kreiptis tokie pat mokiniai.

Savo darbu Juozas patenkintas, nors prisipažįsta, kad ir Amerikoje mokytojai uždirba stipriai per mažai. Jis sako, kad turtingu Amerikoje netapo: „Amerikos mastu – ne, bet kai pasakau savo sąskaitą Lietuvoje, tai jie mano, kad esu labai turtingas. Bet man užtenka, visų pinigų vis tiek neuždirbsi.“

Gyvenimas Čikagoje ir jos apylinkėse nėra lengvas, sako Juozas. Čia beveik dešimt milijonų gyventojų, nuolatinės automobilių grūstys, didžiulis žmonių judėjimas vargina, bet ilgainiui imi prie to priprasti.

„Aš į darbą atvažiuoju vos ne valanda anksčiau, kad išvengčiau spūsčių. Aš geriau darbe laukiu valandą, bet žinau, kad nevėluosiu, man nereikia nervintis, niekas nepypina. Čia keletą kartų pavėluoji ir tave gali išmesti iš darbo“, – pasakoja emigrantas. 

Septyniolika metų Lietuvoje negyvenantis mokytojas pas šeimą į Raseinių rajoną grįžta itin retai. Per visą tą laikotarpį – vos tris kartus: „Tolima kelionė, Amerikoje reikia daug dirbti. Ir kad galėtum sau leisti išvažiuoti, turi planuoti pusei metų į priekį, nes Amerikoje pasiimti mėnesio arba dviejų atostogas yra nesuvokiama. Aš dirbu 6 dienas per savaitę. Manęs niekas neverčia, bet aš dirbu darbą, kuris man patinka. Be to, yra ekonominis stimulas. Aš žinau – jei noriu kažką turėti, tai reikia dirbti.“

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.