Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu | Diena.lt

SLAUGYTOJAS NORVEGIJOJE: ČIA DIRBU, O NE ARIU

Šiame darbe maža romantikos. Be to, jis reikalauja ir didelio atsidavimo, ir profesionalumo. Tačiau tik padirbėjęs Norvegijoje ergoterapeutas Mantas Gilys patyrė, kaip išties turėtų būti vertinami – įskaitant ir materialinę išraišką – slaugos srities specialistai.

Delsė šešerius metus

Svečioje šalyje beveik tris mėnesius gyvenantis Mantas neneigė, jog nors jo, kaip emigranto, patirtis kol kas ganėtinai žalia, vis dėlto pirmieji įspūdžiai nuteikia optimistiškai.

Iki išvykdamas į Finnøy salą, kur gavo slaugytojo darbą vietos slaugos namuose, Mantas dirbo skirtingose uostamiesčio gydymo įstaigose. Iš Vilniaus kilęs 33-ejų vyras Klaipėdos universitete yra baigęs ergoterapijos bei slaugos studijas.

"Jau kurį laiką norėjosi pokyčių, išbandyti, kaip yra kitose šalyse, palyginti. Mintis padirbėti Norvegijoje brendo kokius šešerius metus, bet vis nustumdavau ją į šalį. Galiausiai teko suskubti susitvarkyti norvegišką autorizaciją, nes nuo 2017-ųjų pasikeitus sąlygoms būtų reikėję laikyti Bergeno kalbos testą, kurį įveikia net ne visi norvegai", – paskutinį niuksą priimti sprendimą prisiminė pašnekovas.

Dar Lietuvoje norvegiškai bandęs pramokti Mantas prisipažino, jog vos atvykus į Norvegiją sudužo jo susikurta iliuzija esą ši kalba – nesunki. Juolab kad atskiruose šalies regionuose kalbama skirtingais dialektais.

"Laimė, dirbu su gera komanda, slaugytojų padėjėjai norvegai padeda lavinti kalbą. Apskritai su kolegomis bendraujame draugiškai, jie vis rūpinasi, ar man viskas gerai, ar aš neišvažiuosiu, mat čia labai trūksta slaugytojų, – šyptelėjo emigrantas, bemat patyręs ir itin mažos, apie 800 gyventojų vietos bendruomenės specifiką: – Net nepažįstami žmonės su manimi sveikinasi, palinki geros dienos, nors mane gal mato pirmą kartą."

Pertrauka – šventas reikalas

Atrodytų, vasaros metas adaptacijai šalyje, kuri nelepina šiluma ir saule, yra labai palankus, tačiau Manto, priešingai, laukė rimtas krikštas.

"Vasarą daugelis kolegų atostogauja, tad tuo metu atvažiuoja laikinai įdarbinami vasaros vikarai – iš Latvijos, Švedijos, yra net iš Čilės. Vieni jų – būsimi daktarai, kiti – būsimi slaugytojai. Ir juos reikia apmokyti, viską paaiškinti, o tai yra pakankamai sunku, kai dar ir pats esi naujokas", – pripažino pašnekovas.

Kita vertus, darbo krūvis Norvegijoje nesulyginamas su Manto lietuviškąja patirtimi.

"Norvegijoje labai daug bendraujama su pacientais, Lietuvoje tam tiesiog nėra laiko – pas mus slaugytojas ir jo padėjėjas neperdedant juodai aria, turėdami daugiau nei 20 pacientų, tarp kurių – ir itin sunkios būklės žmonės. Čia to nėra. Nors beveik visi mūsų pacientai yra demenciniai, tačiau 3 darbuotojams tenka tik 9 pacientai. Gal ir negalėčiau pasakyti, kad į darbą einu kaip į šventę. Bet čia tikrai dirbu ramiai ir namo keliauju be jokio galvos skausmo. O Lietuvoje eidavau iš proto – taip pervargdavau, kad negalėdavau normaliai miegoti", – prisiminė Mantas, vienu metu anaiptol ne iš gero gyvenimo plėšęsis per tris darbus.

Pašnekovas prisipažino iš pradžių nesupratęs norvegiškai ramios, skrupulingai suplanuotos darbo rutinos.

"Čia per tam skirtas pertraukėles gali išgerti kavos, pabendrauti su kolegomis, pasinaudoti personalo kambaryje esančia masažo kėde. Ir tą valandą niekas neturi teisės tau trukdyti. O Lietuvoje – kokios pertraukėlės?! Greitai nuleki kažką užkąsti ir turi vėl bėgti, nes žinai, kad tuoj atveš ligonį", – prisiminė Mantas.

Svarbiausias – pacientas

Kaip patyrė lietuvis, slaugytojo darbas Norvegijoje yra ir kur kas atsakingesnis, o nuomonė – labiau vertinama.

"Čia esi pusiau gydytojas, pusiau slaugytojas, nes faktiškai būni vienas – planiniai daktaro vizitai numatyti porąkart per savaitę. Mano darbas – sureguliuoti pacientų pakėlimą iš lovų, kartu su slaugytojo padėjėjais juos nuprausti, išdalinti medikamentus, taip pat rūpintis žaizdų priežiūra, pragulų profilaktika ir pan. Daktaras čia atsižvelgia į slaugytojo nuomonę, su juo diskutuoja, bando kartu surasti geriausią variantą pacientui, nes jis čia yra svarbiausias. Lietuvoje neretai įprasta, kad gydytojas pasakė – ir taškas, jokių diskusijų", – palygino emigrantas.

Iki šiol naujoje vietoje Mantas dirbo tik dieninėse pamainose, kurių viena prasideda rytą, o kita – po pietų.

"Trečioje, naktinėje, pamainoje dirbti neteko ir turbūt neteks, nes tą laiką yra "užsigrobę" norvegai, – kvatojo pašnekovas, neneigęs, jog viena pagrindinių priežasčių – solidesnis užmokestis. – Apskritai norvegai yra linkę patinginiauti – žino, kad yra slaugytojų padėjėjai, kurie nudirbs darbus, o aš, kaip tikras lietuvis, skubu padėti, esu pripratęs dirbti komandiškai."

Anot Manto, slaugytojo alga Norvegijoje net šios šalies kontekste nėra iš mažiausių. Ką jau lyginti su Lietuva, kur, jo skaičiavimu, šių darbuotojų uždarbis siekia apie 500 eurų.

"Prieš išvažiuojant daugelis mane gąsdino – Norvegija labai brangi šalis, turėsi mokėti kosminius mokesčius. Tačiau čia "į rankas" gaudamas 3 tūkst. eurų gali gyventi oriai, ne tik sau leisti keliones, bet ir be streso išsimokėti paskolą už būstą. Palyginti su Lietuva, parduotuvėse prekių kainos aukštesnės gal dviem trimis eurais. Žinoma, kažkas čia labai brangu, kažkas – pigiau, manau, kaip ir visur", – kalbėjo emigrantas.

Jei linksmintis – tai linksmintis

Nors išvykti padirbėti į užsienį finansinis motyvas nebuvo esminis, Mantas neneigė, jog darbo sąlygų, krūvio bei mainais gaunamo pasitenkinimo ir atlygio santykis nejučia paskatino susimąstyti apie tolesnes gyvenimo perspektyvas.

"Norėjau sužinoti, kaip dirbama kitur, nes mano svajonė buvo atidaryti slaugos namus Lietuvoje, tokius, kuriuose ligoniai galėtų jaustis oriai, galiausiai – oriai pasitikti mirtį. Pas mus tokių slaugos namų labai trūksta", – pripažino pašnekovas.

Tačiau dabar emigrantas neatmeta, jog save galėtų realizuoti ir Norvegijoje, tik gal didesniame mieste ir net kiek kitoje srityje. Pašnekovas prisipažino, jog jį masina darbas operacinėje, mat vienu metu Jūrininkų ligoninėje Mantui yra tekę dirbti chirurgo asistentu.

Į klausimą, ar naujoje vietoje, palyginti su Klaipėda, nesijaučia tarsi negyvenamoje saloje, pašnekovas juokavo, kad bent kol kas iš nuobodulio numirti negresia: jau pirmą savaitę kolegos atvykėlį į iš Lietuvos pakvietė pasikultūrinti į teatrą.

"Smagu čia. Šis mažas kaimelis turi savito žavesio, grožio. O jei norisi pabūti didesniame mieste, iki Stavangerio – 30 minučių keltu. Be to, ir vietoje surengiame visokių pasilinksminimų – kolegė neseniai buvo pasikvietusi į krevečių vakarėlį, pasiautėme iki 5 val. ryto. Manau, kai draugų, bendraminčių ratas prasiplės, bus dar smagiau", – šypsojosi Mantas, prisipažinęs, kad kol kas gailisi tik vieno – jog taip ilgai delsė dėl šio savo gyvenimo pokyčio.

GALERIJA

  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
  • Slaugytojas Norvegijoje: čia dirbu, o ne ariu
Rašyti komentarą
Komentarai (31)

Birute

Tikra tiesa , aš irgi dirbu slaugytoja, o norvegiškai tai sveikatos darbuotoja, alga puiki, o reikia prižiūrėti du tris senukus.

Liurbiu liurbis

Viešpatie,kaip aš pavydžiu tiems,kas turėjo valios ir stiprybės pabėgti iš Lietuvos.Šita šalis nepasikeis niekada,tie,kas galėtų ją pakeisti,išvažiavo.Liko tik biudžeto ir EU pinigų vagys,verslininkai ir nevykėliai liurbiai,nesugebėje emigruoti.

Egle

Nereik nusikalbet visu are norgei o jis ponas vienas tipo ne nejuokina tegu
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS