KALBA SAU, SEIMUI AR VISAI LIETUVAI?

Šiandien Gitanas Nausėda Seime skaito paskutinį iki prezidento rinkimų metinį pranešimą. Kuo šis išsiskirs iš jo paties ir jo pirmtakų kalbų, o gal taps įžanga rinkimų kampanijos startui?

Gal starto kalba

„Įdomiausia, ar išgirsime kokių pareiškimų, kuriuos bus galima vertinti kaip neoficialų perrinkimo kampanijos startą. Kažin kiek bus aštrumo kalbant apie čekių skandalą savivaldybėse, ar bus įvardytos konkrečių ministrų pavardės, ar mestelėtas akmuo į visos Vyriausybės daržą, kad situacija išsiaiškinta ne taip, kaip turėjo būti, o gal bus pasirinkti daugiau bendro pobūdžio pagrūmojimai, jog tai tapo politinės sistemos problema“, – pranešimo išvakarėse svarstė Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Neabejojama, kad daug dėmesio bus skirta karui Ukrainoje ir mūsų regiono saugumui užtikrinti, pasirengti artėjančiam NATO viršūnių susitikimui Vilniuje.

Metinis pranešimas G. Nausėdai galėtų būti gera platforma įvertinti į pabaigą artėjančią savo kadenciją ir sudėlioti prioritetus, ką jis dar ketina nuveikti per likusius metus iki rinkimų, o galbūt ir dar vieną kadenciją, jei jos sieks (tuo mažai kas abejoja) ir jei rinkėjai jam vėl bus palankūs. Paskutinį, penktą, savo metinį pranešimą jis skaitys  jau rinkimams pasibaigus.

Apie viską

Pernai trečiasis G. Nausėdos pranešimas daugiau išsiskyrė ilgumu, vaizdingomis frazėmis, o ne įžvalgomis. „Jo apimtis gal buvo per didelė, apėmė daug temų, tad akcentai tapo migloti ir neaiškūs, o pati kalba eklektiška. Atrodo, skirtingi patarėjai rašė skirtingus fragmentus ir trūko bendros struktūros“, – vertina M. Baltrukevičius.

Jis primena, kad pagal konstitucines prezidento pareigas valstybės saugumo, užsienio politikos, teisinė sritis turėtų būti prioritetas, bet prezidentai paprastai stengiasi pasirankioti daugiau taškų ir vidaus politikoje. Pernai būtent užsienio politikai ir saugumui skirta daug dėmesio, nuo to Prezidentas kalbą ir pradėjo. Karas Ukrainoje ir iššūkiai mūsų regiono saugumui užtikrinti šiuos klausimus iškėlė į pirmą vietą.

Tačiau vidaus politikoje G. Nausėda bandė bent užsiminti apie viską – ir susiskaldžiusį Seimą, ir tradiciškai kritikavo pandemijos valdymą, piktinosi sužlugdytu sportu, kad nesutariame dėl Antano Smetonos paminklo, nesugebėjimu perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario 16-ajai. Pasak M. Baltrukevičiaus, idėja dėl „Aušros“ iškrito iš pranešimo konteksto, bet štai prieš pat metinę šių metų G. Nausėdos kalbą ji buvo realizuota – tai rodo, kad metiniai pranešimai nelieka vien žodžiais.

Kažin kiek bus aštrumo kalbant apie čekių skandalą savivaldybėse, bus įvardytos konkrečių ministrų pavardės ar mestelėtas akmuo į visos Vyriausybės daržą.

Politologas primena dar vieną G. Nausėdos metinių pranešimų savybę – joms būdingos skambios frazės, apie kurias paskui visuomenė ilgai kalba, pavyzdžiui, iš pernai metų pranešimo labiausiai įstrigo žodžių junginys „vakcinuojama kaimenė. Tai tikrai sukėlė daug triukšmo.

Tiesa, kartais tas sparnuotas frazes visi supranta skirtingai kaip kad antrajame pranešime G. Nausėdos minėtą „Tiesos ministeriją“.

Dar vienas pernai metų pranešimo išskirtinumas – kad G. Nausėda jį skaitė tuo metu, kai opozicija boikotavo Seimo posėdžius. Tačiau prezidento kalbai jie padarė išimtį ir jos išklausyti grįžo į plenarinių posėdžių salę.

Pirmiems dviem G. Nausėdos metiniams pranešimams temą padiktavo realybė – COVID-19 pandemija. Dėl jos valdymo Prezidentas vis pažerdavo daug kritikos valdantiesiems.

Pirmajame savo pranešime G. Nausėda taip pat daug kalbėjo apie gerovės valstybės viziją, su kuria ir laimėjo rinkimus, vertybes politikoje, politikų ir visuomenės grupių telkimą, regionų problemas. Tačiau apžvalgininkai kritikavo, kad buvo daug abstrakčių frazių ir mažai konkretumo, beje, kaip ir antrajame pranešime.

Jis kritikavo valdančiųjų politiką dėl Astravo AE, bet nepaaiškino, ką jis pats padarė ir ketina daryti, kad situacija pasikeistų. Neužmiršo pagirti savęs: kiek nuveikė ES Vadovų Taryboje (tarp eilučių bandydamas įgelti valdantiesiems, kurie siekė ten deleguoti premjerę). Jo mintis apie visuomenės skirstymą į „progresyviuosius“ ir „kaimietukus“ politologai priskyrė populizmui.

D. Grybauskaitė – trumpai

„D. Grybauskaitės metiniuose pranešimuose būdavo gerokai aiškiau sudėliotos pagrindinės idėjos, jie būdavo konkretesni. Ji nebuvo iš tų, kurie mėgdavo labai ilgai kalbėti, tad būdavo viskas labai aiškiai ir konkrečiai sudėliota, ir visi gerai suprasdavo, kokios pagrindinės idėjos ir ką ji norėdavo pasakyti“, – G. Nausėdos pirmtakės kalbas vertina M. Baltrukevičius. D. Grybauskaitės metiniai pranešimai, BNS skaičiavimais, būdavo vidutiniškai dukart trumpesni nei šios pirmtako Valdo Adamkaus.

Aštriu tonu ji sukeldavo vienų pasipiktinimą, kitų pritarimą, bet abejingų nepalikdavo. Jos metiniai pranešimai susilaukdavo daugiau dėmesio nei dabartinio prezidento gal ir dėl to, kad viešumoje komentuojant politinę situaciją ją pamatydavome ne taip dažnai, tad žmonės laukdavo, ką ji pasakys.

D. Grybauskaitė visuose dešimt savo metinių pranešimų akcentavo kovą su korupcija, pateikdavo konkrečių siūlymų, kaip su ja kovoti, pavyzdžiui, už neteisėtas lėšas įgytą turtą konfiskuoti, išmesti iš postų tuos, kurie piktnaudžiavo tarnyba. Daug dėmesio ji skyrė teismų sistemai tobulinti.

Aštrios strėlės smigdavo į Seimą, Vyriausybę. Jos pagyrimo susilaukė tik Andriaus Kubiliaus vyriausybė už ekonomikos krizės suvaldymą.

Jau pirmoje savo metinėje kalboje ji akcentavo, kad žmogus turi tapti valstybės prioritetu, keliose kritikavo partijas, vadino jas mažosiomis kunigaikštystėmis, kvietė politinę sistemą atsiverti platesniam nepartinių piliečių dalyvavimui. Ekonomikos krizės metų pranešimuose buvo skiriama daugiau dėmesio šiems iššūkiams, po 2014 m. įvykių Ukrainoje – šalies gynybos stiprinimui.

Trumpai: D. Grybauskaitė nemėgdavo labai ilgai kalbėti, tad jos metiniuose pranešimuose būdavo viskas labai aiškiai ir konkrečiai sudėliota, ir visi gerai suprasdavo, kokios pagrindinės idėjos ir ką ji norėdavo pasakyti. P. Peleckio / BNS nuotr.

Paskutinis prezidentės D. Grybauskaitės metinis pranešimas buvo trumpiausias – 2 049 žodžiai. Palyginkime: G. Nausėda pernai pasakė pustrečio karto daugiau – 5 029. Kadenciją baigianti šalies vadovė perspėjo nebendradarbiauti su priešiškomis valstybėmis ir sukritikavo tuomečius valdančiuosius dėl žemos politinės kultūros ir draudimų politikos.

„D. Grybauskaitė pasakydavo, ką turi padaryti Užsienio reikalų ministerija, ką – Žemės ūkio, bet niekada neįvertindavo savo ir prezidentūros praėjusių metų veiklos, nepasakydavo, kokia jos vizija ateinantiems metams. Atrodydavo, kad jai lengva kitiems rašyti pažymius, bet ji atsisakydavo savo darbą vertinti kritiškai ar iš anksto pranešti, ką mėgins atlikti ateityje“, – vertina politologas Kęstutis Girnius.

Tik priešpaskutiniame savo metiniame pranešime 2018-aisiais D. Grybauskaitė kaip ir kritiškai paminėjo ir save pripažindama, kad kovoje su oligarchais ir pati yra nudegusi pirštus, matyt turėdama omenyje vadinamąjį „tulpių pašto“ skandalą.

Lyg kompartijos ataskaita

K. Girnius sako, kad jam prezidentų, pradedant nuo Algirdo Brazausko, metiniuose pranešimuose labiausiai nepatikdavo, jog faktiškai tai būdavo Vyriausybės vertinimas – tas ministras dirba gerai, tas nelabai, beveik kaip kompartijos ataskaita. To truputėlį sumažėjo V. Adamkaus pranešimuose. „V. Adamkus mėgindavo palaikyti aukštesnį toną, kelti visuomenės klausimus. Jo metiniai pranešimai buvo daugiau kaip JAV prezidentų metinės kalbos, pavyzdžiui, Johno Kennedy, o ne kaip kompartijos ataskaita.“

Tiesa, pripažįsta K. Girnius, tai buvo daug ryškiau pirmoje kadencijoje. Antrojoje, kai vyko ginčai dėl vadinamojo trigalvio slibino – „Leo LT“ projekto, V. Adamkus pripažino, kad negali tų įvykių paveikti, o, primena politologas, kai prezidentas pripažįsta, kad negali paveikti svarbių valstybėje procesų, visiems nebe taip įdomu, ką jis pasako.

V. Adamkus susilaukdavo kritikos, kad kartojasi, nėra konkretus, kalba kaip moralizuojantis pašalietis, o ne kaip valstybės vadovas.

Paralelės: V. Adamkus savo metiniuose pranešimuose mėgindavo palaikyti aukštesnį toną, kelti visuomenės klausimus. Jie buvo kaip JAV prezidentų, pavyzdžiui, Johno Kennedy metinės kalbos. R. Vilimo / BNS nuotr.

Politikos įrankis

V. Adamkaus patarėja ir atstovė spaudai per pirmąją jo kadenciją, dabar – Mykolo Romerio universiteto rektorės patarėja tarptautiniams ryšiams ir komunikacijai Violeta Gaižauskaitė prisimena, kad V. Adamkus savo viešoms kalboms skirdavo labai daug dėmesio.

Jo pirmtakas A. Brazauskas turėjo tvirtą savo partijos, dar ir posovietinės ūkinės nomenklatūros paramą, o jis tokių priemonių politikai formuoti neturėjo. Tad V. Adamkus pasitelkė demokratinių valstybių lyderiams būdingą politinio veiksmo ir politinių tikslų siekimo priemonę – žodį. „Tai buvo nauja Lietuvos politikoje, nes iki tol vyravo nuostata, kad yra viršininkas, kuris duoda įsakymus, kažkas juos vykdo ir tokiu būdu valstybėje tvarkomi reikalai“, – pasakoja V. Gaižauskaitė.

Ji prisimena, kad kiekvienas paprastas pareiškimas būdavo gerai apgalvotas, išdiskutuotas, grįstas realia informacija, politinės veiklos ir situacijos valstybėje analize, o metiniai pranešimai buvo ypač svarbūs. „Prieš kiekvieną vykdavo ilgos prezidento diskusijos su patarėjais, kas tuo metu svarbiausia, analizuojama informacija ir tik tada rašomi pranešimo projektai, kuriuose atsispindėdavo artimiausio laikotarpio paties prezidento ir visos valstybės tikslai ir užduotys, kaip jų siekti. Jei kažkas skelbiasi V. Adamkaus kalbų rašytojais, – tai netiesa. Tai buvo visos komandos įdirbis, o galutinė redakcija – paties prezidento. Jis pats labai daug dirbo prie kalbų, braukydavo, taisydavo, kas jam netinka. Jos buvo tikrai jo išgyventos, todėl ir tokios paveikios“, – pasakoja V. Gaižauskaitė.

Ji priduria, kad, skirtingai nuo A. Brazausko metinių pranešimų, kur būdavo daugiau skaičių ir faktų, o tai buvo paveldėta iš praeities nuveiktų darbų ataskaitų, V. Adamkus akcentavo, kad visi Lietuvos žmonės kartu turi kurti savo valstybę. Tai taip pat buvo gana naujas naratyvas – ne aš pasakiau, ir taip bus, bet stengėsi argumentuoti, įtikinti Lietuvos žmones, kodėl tai svarbu.

Anksčiau: A. Brazausko metiniai pranešimai faktiškai būdavo Vyriausybės vertinimas: vienas ministras dirba gerai, kitas nelabai gerai – beveik kaip kompartijos ataskaita. K. Vanago / BNS nuotr.

Prezidentas susilaukdavo ir kritikos – o ką jis pats padarė. Prie metinių pranešimų būdavo pridedamas sąvadas skaičių ir faktų, bet, pasak jo buvusios patarėjos, pats pranešimas būdavo lyderio kalba, kurią jis adresavo ne tik Seimui ar Vyriausybei nurodant, kad jie turi tą ar tą padaryti, tos kalbos atliko telkiančio prezidento kreipimosi į visus žmones vaidmenį.

V. Adamkaus kalbų kai kurių minčių anuomet daug kas nesuprato. V. Gaižauskaitė primena, kad jau pirmuose metiniuose pranešimuose ir net inauguracijos kalboje V. Adamkus sakė sieksiantis, kad Lietuva taptų NATO nare, integruotųsi į ES, nors anuomet daug buvo manančiųjų, gal mums ta Europa nereikalinga, buvo pareiškimų, kad kryžiuočių į Lietuvą neįsileisime.

Anuomet įdomiai skambėjo jo mintys, kad turime pakeisti bendrąją karių ugdymo filosofiją, karius mokyti anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo, etikos. „Kai kas žiūrėjo su pašaipa, buvo daug kritikos, kad Lietuva – skurdi šalis, tad kodėl kariuomenei turime skirti daugiau lėšų ir dar mokyti anglų kalbos. Šiandien galime pasakyti, kad tai buvo labai įžvalgu ir jo idėjos realizuotos“, – pabrėžia V. Gaižauskaitė.

Jei kažkas skelbiasi V. Adamkaus kalbų rašytojais, žinokite, kad – netiesa. Tai buvo visos komandos įdirbis, o galutinė redakcija – paties prezidento.

Pasak jos, V. Adamkus nebijojo būti nepopuliarus, susilaukti kritikos, net pašaipų, bet, jei buvo įsitikinęs, kad Lietuvai to reikia, nesitraukė nuo savo pozicijos. Jis kritikavo, kad per lėtai vyksta vidaus reformos norint tapti ES nare, nors kai kam atrodė, kad ir be to apsieisime, gal kažkaip susitarsime. 2000-aisiais, kai ypač laikinojoje sostinėje buvo pseudopatriotizmo banga, net antisemitizmo apraiškų, prezidentas tiesiai pasakė, kad negalime toleruoti antisemitizmo, neapykantos kitų tautybių, kitokio mąstymo žmonėms.

Viename iš savo metinių pranešimų jis aiškiai pasakė, kad turime puoselėti strateginę partnerystę su Lenkija, Baltijos kaimynėmis Latvija ir Estija. „Jis pabrėžė, kad turime plėtoti santykius ir su Ukraina, nes tai svarbu ir mūsų ateičiai. Daug kam atrodė, su kokiais čia ubagėliais turime bendrauti. Tačiau tai buvo lyderio matymas, kurio teisingumu šiandien jau niekas neabejoja“, – sako buvusi jo patarėja.

Pasak jos, V. Adamkus siekė, kad metiniuose pranešimuose pasakyti žodžiai neliktų vien deklaracija, – buvo kuriamos įvairios bendradarbiavimo institucijos, prezidentų tarybos, kad strateginė partnerystė taptų realiu glaudžiu bendradarbiavimu. Metiniai pranešimai buvo realios politikos priemonė ir labai sėkmingai naudojama.

Vienos dienos naujiena

Visi atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentai susilaukdavę kritikos, kad jų metiniuose pranešimuose trūksta konkretumo ir savikritikos. Dažniausiai opozicija, kad ir kurios partijos jai tuomet priklausytų, giria tas kalbas, nes jose kritikuojami valdantieji, o šie atsimušinėja nuo kritikos.

Gal anksčiau metinių kalbų atgarsiai išlikdavo kiek ilgiau, bet dabar tai vienos dienos naujiena. Pasak K. Girniaus, dabar vyksta nesibaigiančios politinių diskusijų laidos, keliskart per dieną jose kalba prezidentūros atstovai ir premjerė, tad žmonės apytikriai žino, ką šie mano ir ko jie nori. „Tad metinis pranešimas nėra tas įvykis, kuris viską sustato į savo vietas, ir prezidentai nebando to daryti. Jie nesako – bandysiu su Vyriausybe tą ir tą padaryti, tokie mano siekiai. Metiniuose pranešimuose daugiau lieka apibendrinimų, ką kiti turi daryti“, – vertina politologas.

Taip yra ne tik Lietuvoje. Pasak jo, ir JAV prezidentų ataskaitos dabar nebe tiek svarbios: „Donaldo Trumpo metinės kalbos buvo pasakojimai į dangų, kuriuose jis didžiavosi, ką jis padarė, nors to ir nepadarė. Joe Bidenas irgi nieko ypatingesnio nėra pasakęs. Apskritai, keičiasi fonas: kai neseniai jis kalbėjo, buvo žmonių, kurie šaukė, kad jis melagis. Anksčiau to tikrai nebūdavo. Tai nepagarba institucijai ir daugiau pasako apie tą, kuris taip šaukia, o ne apie jo taikinį.“

M. Baltrukevičius atkreipia dėmesį į tai, kad prezidentai metinius pranešimus skaito parlamente, bet labai svarbu, kad tai – tautos atstovybė, per šią prizmę simboliškai turėtų būti kreipiamasi į visą tautą, šios kalbos nėra skirtos Seimo nariams ar Vyriausybei pabarti, jų adresatas – visa šalis.

Metiniai pranešimai netampa kalbomis, kurios inspiruoja svarbius pokyčius. Tačiau, M. Baltrukevičius primena, kad apskritai nepriklausomos Lietuvos istorijoje turbūt galėtume ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti viešas kalbas, apie kurias būtų kalbama ir praėjus daugeliui metų. „Įsiminė Sąjūdžio laikų Arvydo Juozaičio ir Sigito Gedos kalbos, JAV prezidento George’o Busho kalba prie Vilniaus rotušės. Tačiau, kad būtų apie kokią prezidento ar premjero kalbą ilgai kalbama, to neatsimenu“, – sako politologas.

Tad, kaip įpareigoja Konstitucija, prezidentai kasmet perskaito metinį pranešimą apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką, bet didelio rezonanso visuomenėje jie nesukelia. Gal dėl to, kad dažna kalba skiriama tik savo rėmėjams?

Beje, prezidento metinio pranešimo nebuvo vienintelį kartą – 2004-aisiais, kai Rolandas Paksas apkaltos būdu buvo pašalintas iš prezidento posto.