KODĖL A. DUDA PRAĖJO PRO J. BASANAVIČIAUS KAPĄ?

Po savaitgalį pasibaigusio Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizito į Lietuvą pradėta kalbėti apie atšilusius valstybių santykius. Lietuvos prezidentė pareiškė, kad nepalaikys galimų Europos Sąjungos sankcijų prieš Lenkiją, gresiančiame Bendrijos apsisprendime net dėl Lenkijos balsavimo teisės įšaldymo. Ar santykiai šyla? Jei taip, tai kieno sąskaita?

Apie visa tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su prezidentės vyriausiuoju patarėju, Užsienio politikos grupės vadovu Nerijumi Aleksiejūnu, signataru, teisininku Česlovu Okinčicu ir Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vadovu Andžejumi Pukšto.

– Buvo gana neutralūs Lenkijos prezidento pasisakymai, jokios kritikos Lietuvai, bet kai kurie ženklai paties vizito metu gali būti vertinami įvairiai. Pavyzdžiui, susitikimas su Valdemaru Tomaševskiu prieš prezidentui atvykstant į Lietuvą, arba smulki detalė, kuri man užkliuvo, tai apsilankymas Vilniaus Rasų kapinėse ir padėtas vainikas ant J. Pilsudskio širdies kapo, tačiau neaplankytas visiškai šalia esantis Jono Basanavičiaus kapas. Lietuva mini šimtmetį. Galbūt nereikia vainiko, bet bent gvazdikas tokios progos kontekste būtų atrodęs gražiai. Kaip jūs tai vertinate, pone Pukšto?

A. Pukšto: Tokie ženklai be abejo svarbūs. Buvo ir gerų ženklų, ir blogų. Be abejo tas susitikimas su V. Tomaševskiu paliko šiokį tokį nemalonų kvapą. Anksčiau buvo tokia tradicija, kad Lenkijos politikai dėdavo gėles J. Pilsudskiui ir tuo pačiu eidavo prie J. Basanavičiaus kapo. Prie to buvo galima sugrįžti. Bet buvo ir gerų ženklų, pavyzdžiui, geras ženklas tai, kad vizitas truko tris dienas. A. Duda, kiek peržiūrėjau, retai kada išvažiuoja trims dienoms. Manau, tai buvo ženklas, kad Lietuvos atžvilgiu jis tikrai yra geranoriškai nusiteikęs.

Anksčiau buvo tokia tradicija, kad Lenkijos politikai dėdavo gėles J. Pilsudskiui ir tuo pačiu eidavo prie J. Basanavičiaus kapo.

– Taip, trijų dienų vizitas diplomatinėje praktikoje nėra labai dažnas atvejis. Pone Okinčicai, kaip jūs vertinate tuos mano pastebėtus ženklus: susitikimą su V. Tomaševskiu, kuris nevienareikšmiškai vertinamas dėl savo prorusiškumo, apsilankymą Rasų kapinėse?

Č. Okinčicas: Ne itin vykęs susitikimas, jeigu analizuotume tarpusavio santykius ir jūsų minėtą V. Tomaševskio aktyvumą. Iš kitos pusės reikia atkreipti dėmesį, kad V. Tomaševskis ilgą laiką kartu su prezidentu A. Duda vienoje frakcijoje dirbo Europos Parlamente. Aš manau, kad iki šiol yra išlikę tie draugiški santykiai ir dėl jų tas susitikimas įvyko. V. Tomaševskis pristatė lenkų situacijos Lietuvoje visumą, bet iš prezidento pasisakymo matome, kad jis tai, ką pasakė V. Tomaševskis, išgirdo, tačiau tai niekaip neatsiliepė viešuose A. Dudos pasisakymuose.

N. Aleksiejūnas: Mums svarbiausias pats vizito turinys, o ne signalai. Jeigu jau vertiname signalus, tai labai svarbu, kad apskritai po penkerių metų atvyko Lenkijos prezidentas ir liko Lietuvoje tris dienas. Jeigu vertintume kaip pilnateisį dvišalį vizitą, tai apskritai turbūt paskutinis toks buvo Lecho Kaczynskio vizitas.

Tų simbolių galima surasti įvairių, bet mums svarbiausias buvo turinys. Prie vizito buvo dirbta beveik pusmetį, jei ne visus pusantrų metų. Ir pats buvau nuvykęs į Varšuvą, turėjau susitikimų su A. Dudos patarėjais. Taigi vizitas tikrai buvo paruoštas ir, manau, sėkmingi rezultatai tai įrodo. Pasirašėme susitarimą dėl sienos su Lenkija. Ne taip dažnai su Lenkija ką nors ir pasirašome, nes atrodo, kad jau viskas pasirašyta, bet iš tikrųjų radome tų dalykų, kuriuos galime pristatyti kaip labai konkrečius rezultatus. Kalbėjome apie saugumą, apie energetinius projektus, kurie mums yra patys svarbiausi.

– Po vizito kai kurie lenkų veikėjai Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, ponia Renata Cytacka, kuri artima V. Tomaševskiui, labai aršiai kritikuoja prezidento vizitą ir sako, kad negali suvokti, ką norėjo pasakyti prezidentas, kalbėdamas apie tai, kad Lietuvos lenkams reikia mokėti valstybinę kalbą ir lenkų vaikai turi laikyti lietuvių kalbos egzaminą, ir t.t. Suprantu, kad tam tikras pasipiktinimas iš Lenkų rinkimų akcijos yra. Kuo jūs tai aiškinate, pone Pukšto?

A. Pukšto: Matote, čia tokia dalies politikų specializacija. Daug kam apsimoka, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebūtų labai geri. Ir tikrai ne vien Lenkų rinkimų akcijai, bet ir daliai Lietuvos politikų, kurie yra radikalai ir „maitinasi“ iš to konflikto. Jeigu šalių santykiai gerėja, tokie politikai netenka tam tikro savo veiklos baro. Aš manyčiau, kad pasipiktinimo balsų išgirsime dar ne vieną per vasarį ir kovą.

– Kaip jūs, pone Okinčicai, supratote D. Grybauskaitės pareiškimą,  kad Lietuva nepalaikys jokių jėgos priemonių prieš Lenkiją dabartiniame Europos Komisijos ir Lenkijos valdžios konflikte. Ar tai nėra per didelis įsipareigojimas Lietuvai iš anksto užimti tokią poziciją?

Lietuva jau kartą parodė lyderystę, kai buvo ruošiama nauja ES sutartis ir tada Lietuva buvo tikra tarpininkė tarp ES ir Lenkijos.

Č. Okinčicas: Manau, kad Lietuva yra stipri valstybė ES kontekste. Prezidentė yra žinoma Briuselyje, ji ilgą laiką ten dirbo ir žino, kaip veikia tie koridoriai. Lietuva jau kartą parodė lyderystę, kai buvo ruošiama nauja ES sutartis ir tada Lietuva buvo tikra tarpininkė tarp ES ir Lenkijos. Tuomet tą darbą atliko prezidentas V. Adamkus. Aš manau, kad dabar kaip tik yra geras momentas Lietuvai užimti aktyvią poziciją derybose su ES dėl Lenkijos. Tai yra tikrai gera galimybė Lietuvai parodyti, kad mes esame tikrai strateginiai partneriai ir kad Lietuva gali būti naudinga abiem pusėms. ES iš to tik laimės.

N. Aleksiejūnas: Aš atkreipčiau dėmesį, kad dar vasario 16-osios išvakarėse prezidentė turėjo vakarienę su Komisijos prezidentu J. C. Junkeriu ir vakarienės metu šis klausimas taip pat buvo aptartas. Tame susitikime išgirdome, kad ir Europos Komisija yra suinteresuota dialogo būdu tuos klausimus spręsti. Tikrai niekam nėra malonu imtis prievartinių priemonių, sankcijų ir panašiai. Mes būtent to ir norime – kalbėtis ir dialogo būdu išspręsti konfliktą.

– Pone Okinčicai, jūs pats jaučiate, kad kažkas iš esmės pasikeitė Lietuvos ir Lenkijos santykiuose?

Č. Okinčicas: Manau, kad pasikeitė iškart, kai buvo išrinktas prezidentu A. Duda. Jis viename pirmųjų savo interviu pareiškė, kad darys viską, jog būtų atverstas naujas Lietuvos – Lenkijos santykių puslapis. Tuoj pat prasidėjo atskiri žingsniai, atskiri vizitai. Mes prisimename, kad Lenkijos premjeras, tuo metu – vicepremjeras M. Moraveckis iš karto atvyko į Lietuvą. Po to sekė ir Lenkijos Seimo pirmininko vizitas. Mūsų atstovai taip pat nekartą lankėsi Lenkijoje. Viskas buvo daroma tam, kad labai geru metu -–Lietuvos valstybės šimtmečio metu – prezidentas A. Duda čia atvyktų. Tai tikrai didelis darbas ir mūsų diplomatinės tarnybos, ir prezidentės. Manau, kad rezultatai tikrai teikia daug pozityvių vilčių.

– Bet kuriuo atveju egzistuoja tie pažadai, kuriuos kažkada reikia įgyvendinti. Pirmiausiai omenyje turiu pavardžių rašybą asmens dokumentuose - tai yra valstybės įsipareigojimas ir tarsi net nepatogu apie tai kalbėti, bet Lietuva daugiau nei 10 m. to neįgyvendina. Ar tai yra tai, kas prisimenama kiekvieną kartą, pone Aleksiejūnai?

N. Aleksiejūnas: Šio vizito metu tai tikrai nebuvo pats pagrindinis klausimas, nors, žinoma, buvo paliesta ši tema. Bet buvo keliami ir švietimo klausimai, todėl prezidentė ir pasiūlė susėsti ekspertams, sutikrinti faktus, duomenis, nes kartais atrodo, kad mes išsiskiriame vertinime ir faktų dėliojime. Siūloma atnaujinti švietimo komisiją, kuri veikė iki 2011 m. Iš tikrųjų yra tų metodų ir šis susitikimas tikrai, manau, suteikia naują impulsą spręsti senus klausimus.

– Pone Pukšto, jūsų nuomone, ar galima normaliai vystyti santykius dešimtmečiais netesint pažadų?

A.Pukšto: Žinote, viskas būtų paprasta, jeigu nebūtų sudėtinga. Pirmiausiai noriu šiek tiek grįžti prie Europos Komisijos klausimo. Reikia nepamiršti, kad iš esmės Lietuvos ir Lenkijos valdančiųjų vizija į ES, požiūris į ją, smarkiai skyrėsi. Lietuva labiau pasisako už integruotą Europos Sąjungą, už labiau tarpusavyje susijusią ES, o dabartiniai Lenkijos valdantieji turi kiek kitokią viziją. Lenkija mano, kad daugiau sprendimo priėmimo teisės reikia palikti valstybių sostinėse. Tai reikia turėti omenyje.

Bet jeigu Lietuvai pasisektų būti tarpininkei, o dabar tam - puikus metas, mes tikrai išloštume. O kalbant apie vidaus politiką ir mūsų pažadus Lenkijai, tai reikia pastebėti, kad ir anksčiau yra buvę daug susitikimų aukščiausiu lygiu, tačiau jokių žingsnių padaryta nebuvo. Tai viena yra fasadas, o visai kas kita – realūs namų darbai. Dabar svarbu, ar tie namų darbai bus padaryti, ar ne.