PREZIDENTĖS INTERVIU: ESAME TAM TIKRŲ TIESIOGINIŲ PUOLIMŲ OBJEKTAS

Sėkminga Lietuvos ir Lenkijos santykių ateitis, teigia prezidentė Dalia Grybauskaitė, priklauso nuo to, ar norime sukurti sėkmingą ateitį, ar gyventi su skausmu ir prisiminimais apie tai, kas buvo praeityje.

Prezidentė D. Grybauskaitė Lenkijos naujienų agentūrai PAP duotame interviu teigia, kad, nepaisant jautrių Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimų, kurie, pabrėžė prezidentė, yra jau istorija, abi šalys yra suinteresuotos bendra ateitimi. Nepaisant visko, kalbėjo Lietuvos vadovė, Lenkija yra geriausia draugiškiausia Lietuvos kaimynė.

Lietuvos vadovė pabrėžė, kad Lietuvą ir Lenkiją vienija ne tik kaimynystė, tačiau ir panašus Rusijos keliamo pavojaus vertinimas, ir visiškai sutampanti nuomonė saugumo klausiamais. Be to, akcentavo D. Grybauskaitė, Lenkija yra labai svarbi Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms prisijungiant prie europinių elektros ir dujų tinklų.

Galiausiai, komentuodama išsiskyrusias Varšuvos ir Briuselio nuomones dėl Lenkijos veiksmų šalies viduje, D. Grybauskaitė aiškino, kad nepalaiko sprendimo, primetamo jėga. Anot jos, reikia kalbėtis ir siekti kompromiso. „Niekada nepalaikysime rankų sukiojimo“, – pabrėžė D. Grybauskaitė interviu PAP naujienų agentūrai.

– Kaip galime būdami ES kalbėti apie skirtumus, atsirandančius tarp ES šalių, tokius kaip, pavyzdžiui, ES institucijų reakcija į Lenkijos vidaus politikos veiksmus? Kur yra Briuselio įsikišimo į valstybių narių vidaus reikalus ribos?

– Manau, kad mums visiems yra svarbu suprasti, jog institucijų ribos labai gerai aprašytos ir nustatytos ES sutartyse. ES institucijos negali jų nepaisyti ar imtis kažkokių veiksmų, kurie sutartyse neaprašyti. Europos Komisija atsakinga už dokumentų ir direktyvų įgyvendinimą. Ji ar kitos institucijos gali tik remdamosi sutartimis skirti rekomendacijas ar imtis kažkokių veiksmų prieš kurią nors šalį. Visos sutartys, visos direktyvos priimamos palaikant ir balsuojant visoms valstybėms narėms. Tai yra mūsų sprendimai. Ne institucijų sprendimai, o valstybių narių.

Manau, kad jau esame tam tikrų tiesioginių puolimų objektas. Turiu omenyje hibridines atakas, kurias galime kartais vadinti karine padėtimi.

Tačiau tai, kokių įrankių imamasi, ar jie naudojami pasitelkiant dialogą ir bendradarbiavimą, ar bandoma jėga primesti kažkokius sutarčių elementus, yra klausimas, kuriuo turime diskutuoti. Ir jeigu suprantame, kad valstybės narės atsakingos už tai, kad elgtųsi pagal acquis (Europos Bendrijos teisės visuma – PAP), metodo, kuris buvo panaudotas, pavyzdžiui, imigracijos klausimu prieš metus, Lietuva nepalaiko. Europoje būtinas dialogas, konsensusas ir valstybės narės turi būti įtikinamos.

Mes nepalaikome sprendimų primetimo jėga, metodų, paremtų darant spaudimą. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atveju. Nesakau, ką turi daryti Lenkija; panašiai kaip ir Lietuva – turime žinoti, kokia yra mūsų atsakomybė ir įsipareigojimai pagal sutartis. Tačiau man ir Lietuvai būtų labai sunku priimti kažkieno kažkokį primetimą. Norėtume kalbėtis, vesti dialogą, argumentuoti. Ir, žinoma, turime rasti sprendimus ir kompromisus, nes Europoje visi sprendimai reikalauja tam tikrų kompromisų. Negalima galvoti, kad tik tu esi teisus. Tačiau niekada nepalaikysiu jokio jėga primetamo reguliavimo prieš kurią nors šalį, taip pat ir Lenkiją. Turime kalbėtis, įtikinti abi puses. Lietuva palaikys dialogą ir konsensusą, bet ne spaudimą. Niekada nepalaikysime rankų sukiojimo.

– Praėjo jau beveik ketveri metai nuo to laiko, kai Rusija aneksavo Krymą. Kaip Lietuva vertina dabartinį pavojų savo saugumui?

– Svarbiausia ne mūsų vertinimai, o tai, kas vyksta prie mūsų sienų. Ypač po „Zapad 2017“ pratybų, kai buvome Rusijos agresyvių puolamųjų manevrų liudytojai. Pratybos buvo nukreiptos prieš Vakarus. Jos pasižymėjo pasirengimu koncentruoti didelį karinį potencialą prie mūsų sienų – ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių. „Zapad 2017“ pratybos parodė, kad Rusija pasiruošusi pradėti puolimą per 48 valandas per sienos liniją su NATO valstybėmis: Baltijos šalimis, Lenkija ir netgi Arkties regione.

Tai nulėmė, kad iššūkiai saugumui yra didesni nei 2014 metais. Praėjusią savaitę Kaliningrado srityje buvo nuolat dislokuotos „Iskander“ raketos. Taigi pavojus susijęs jau su puse Europos sostinių. Tai parodo, kad visame mūsų regione turime labiau stiprinti gynybą ir atgrasymo galimybes. Todėl labai svarbi tolesnė NATO reforma šių metų vasarą (aukščiausio lygio susitikime Briuselyje – PAP). Daug investuojame į tolesnius veiksmus, siekdami sustiprinti mūsų gynybą ir saugumą regione, palaikydami NATO reformą per šį aukščiausio lygio susitikimą.

– Ar tiesioginė karinė Rusijos agresija prieš Baltijos šalis dabar įmanoma?

– Manau, kad jau esame tam tikrų tiesioginių puolimų objektas. Turiu omenyje hibridines atakas, kurias galime kartais vadinti karine padėtimi. Esame kibernetinių išpuolių liudytojais. Vien Lietuvoje praeitais metais įvyko 50 tūkstančių kibernetinių išpuolių. Esame informacinių atakų, kišimosi į mūsų politiką, tam tikros įtakos kai kuriose žiniasklaidos grupėse liudytojai. Šiuo atžvilgiu labai jaučiame, kad nekonvencine prasme esame rimtoje konfrontacijoje tarp rytinio NATO flango ir Rusijos. Kariniai pavojai artimiausioje ateityje nelabai įmanomi, tačiau ši šalis nenuspėjama, todėl geriausia nieko netvirtinti ir būti pasiruošusiam viskam. Svarbu tai, ką Rusija daro, o ne tai, ką sako. „Iskander“ pavyzdys labai aiškiai parodo, kad turime būti pasiruošę viskam ir būti pasirengę gintis.

– Rusija tvirtina, kad šis žingsnis yra atsakymas į NATO infrastruktūros plėtrą netoli jos sienų.

– Galiu pateikti tik vieną faktą: šiandien prie NATO rytų sienos ir Rusijos vakarų regionuose vienam NATO kariui tenka dešimt rusų karių. Tokia šiandien yra karinių jėgų pusiausvyra. Argumentas, kad bijoma tūkstančio NATO karių Lietuvoje ar šiek tiek didesnio skaičiaus Lenkijoje, o iš viso keturių tūkstančių karių visame regione – neįtikina. Tai tik atgrasymas, mūsų teritorijoje nėra netgi gynybos pajėgų. Kad „Iskander“ raketomis reikia bauginti pusę Europos dėl to, jog Lietuvoje yra tūkstantis karių ar trys–keturi tūkstančiai trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje, nėra rimtas argumentas.

– O koks gi šio žingsnio tikslas?

– Kaip visada – jėgos, agresijos demonstravimas. Tai nieko netikėto, nuo Krymo aneksijos laikų matome tokį elgesio modelį. Todėl turime būti pasiruošę ir labai rimtai investuojame į mūsų gynybą. Pasitelkėme greitojo reagavimo pajėgas, skiriame 2 proc. BVP gynybai, modernizuojame kariuomenę. Tai yra pamokos, kurių išmokome iš Rusijos elgesio.

– Kokie turėtų būti dabar, ypač dislokavus „Iskander“, NATO veiksmai ir sprendimai Aljanso rytiniame flange? Ar NATO daro pakankamai daug ir pakankamai greitai priima sprendimus, atsakydama į šiuos naujus pavojus saugumui?

– Šie pavyzdžiai, ypač „Iskander“ atsiradimas Kaliningrade, yra geras argumentas mums skatinti NATO imtis tolesnių, greitesnių ir gilesnių reformų. Siūlome ir prašome, kad NATO turėtų pastiprinimo strategiją (reinforcement strategies), ypač kovodama su karinės izoliacijos (A2/AD) priemonėmis Suvalkų koridoriuje. Mums reikia detalių gynybos planų Baltijos šalims ir Lenkijai, greičiau priimamų sprendimų Aljanse ir NATO vadaviečių išdėstymo reformos, skiriant daugiau dėmesio mūsų regionui – NATO rytiniam flangui. Tai mūsų pasiūlymai NATO reformoms šią vasarą, tikimės kad tam tikri sprendimai bus priimti.

– Nuo 2014 m. Lietuva daug nuveikė tam, kad sustiprintų savo saugumą: auga išlaidos gynybai, iš dalies atnaujintas visuotinis šaukimas ir esama jo atnaujinimo planų ateityje. Kokių kitų veiksmų šioje srityje imsis Lietuva?

– Be šių išvardytų veiksmų, stipriname priimančiosios šalies paramą, didiname mūsų poligonus, sukūrėme šalies kibernetinio saugumo centrą, stipriname pajėgumus atpažinti ir kovoti su propaganda. Visą tai atliekame su kitomis Europos ir NATO šalimis lygiagrečiai su išlaidomis gynybai ir kariuomenės modernizavimu.

– Ar galima pasakyti, kad Lietuva dabar jaučiasi saugesnė?

– Pasakyčiau, kad jaučiamės labiau pasitikintys savimi. Saugumas priklauso ne tik nuo to, ką darome, bet ir nuo to, kas vyksta aplink mūsų šalis ir už mūsų sienų. Nemanau, kad, esant tokiam Rusijos elgesiui, kokį šiandien matome, esant demonstruojamai agresijai, kas nors gali jaustis saugus. Tačiau mūsų tikslas – pasitikėti savimi, investuoti į bendrą gynybą ir NATO reformą, kad gebėtume tinkamai ir greitai reaguoti į visus pavojus, nesvarbu, iš kur jie kiltų.

– Trijų jūrų iniciatyva – ką naujo šis formatas gali pasiūlyti iš Lietuvos perspektyvos? Kas gali padaryti jį įdomų Lietuvai?

– Kiekviena iniciatyva gera, jei įgyvendinama arba atsispindi labai konkrečiuose projektuose. Politiniai formatai yra gerai, tačiau be konkrečių projektų jie būtų gana tušti. Trijų jūrų iniciatyva dar netapo, tačiau potencialiai galėtų tapti įdomi visoms mūsų šalims, nuo Baltijos iki Juodosios jūros, skatinant sujungiamumą, elektros jungčių plėtrą, integravimąsi į bendrą rinką ir pan. Šiuo požiūriu mums atsiveria įdomių galimybių, kurias palaikome: programa „Via Carpatia“ ir jos įtraukimas į transeuropinį transporto tinklą su finansavimo galimybe būsimoje Europos Sąjungos finansinėje perspektyvoje.

Įdomus gali būti projektas „Rail Baltica“, taip pat dalijimasis patirtimi energetikos, SGD sektoriaus srityje. Turime nustatyti, kas mus jungia, priešingu atveju ši iniciatyva bus tik politinis susibūrimas. Pamažu, žingsnis po žingsnio, pabandysime ir, savaime suprantama, įsitrauksime tiek, kiek tai bus naudinga visiems dalyviams. Iš 28 ES valstybių šioje iniciatyvoje dalyvauja 12 šalių. Tai priklauso nuo to, ar bus Europos finansavimo galimybių, nuo to, kokių bendrų interesų turės visos 12 šalių. Yra daug sąlygų. Tačiau kiekvienas susibūrimas yra gerai, nes suteikia platformą politiniams kontaktams, bendriems projektams. Atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie 12 valstybių, turime ieškoti projektų, kurie atneštų naudos ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir turėtų europinės pridėtinės vertės ir galėtų būti finansuojami iš Europos fondų.

– Kaip galime būdami ES kalbėti apie skirtumus, atsirandančius tarp ES šalių, tokius kaip, pavyzdžiui, ES institucijų reakcija į Lenkijos vidaus politikos veiksmus? Kur yra Briuselio įsikišimo į valstybių narių vidaus reikalus ribos?

– Manau, kad mums visiems yra svarbu suprasti, jog institucijų ribos labai gerai aprašytos ir nustatytos ES sutartyse. ES institucijos negali jų nepaisyti, ar imtis kažkokių veiksmų, kurie sutartyse neaprašyti. Europos Komisija atsakinga už dokumentų ir direktyvų įgyvendinimą. Ji ar kitos institucijos gali tik remdamosi sutartimis skirti rekomendacijas ar imtis kažkokių veiksmų prieš kurią nors šalį. Visos sutartys, visos direktyvos priimamos palaikant ir balsuojant visoms valstybėms narėms. Tai yra mūsų sprendimai. Ne institucijų sprendimai, o valstybių narių.

Tačiau tai, kokių įrankių imamasi, ar jie naudojami pasitelkiant dialogą ir bendradarbiavimą, ar bandoma jėga primesti kažkokius sutarčių elementus, yra klausimas, kuriuo turime diskutuoti. Ir jeigu suprantame, kad valstybės narės atsakingos už tai, kad elgtųsi pagal acquis (Europos Bendrijos teisės visuma – PAP), metodo, kuris buvo panaudotas, pavyzdžiui, imigracijos klausimu prieš metus, Lietuva nepalaiko. Europoje būtinas dialogas, konsensusas ir valstybės narės turi būti įtikinamos.

Mes nepalaikome sprendimų primetimo jėga, metodų, paremtų darant spaudimą. Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atveju. Nesakau, ką turi daryti Lenkija; panašiai kaip ir Lietuva – turime žinoti, kokia yra mūsų atsakomybė ir įsipareigojimai pagal sutartis. Tačiau man ir Lietuvai būtų labai sunku priimti kažkieno kažkokį primetimą. Norėtume kalbėtis, vesti dialogą, argumentuoti. Ir, žinoma, turime rasti sprendimus ir kompromisus, nes Europoje visi sprendimai reikalauja tam tikrų kompromisų. Negalima galvoti, kad tik tu esi teisus. Tačiau niekada nepalaikysiu jokio jėga primetamo reguliavimo prieš kurią nors šalį, taip pat ir Lenkiją. Turime kalbėtis, įtikinti abi puses. Lietuva palaikys dialogą ir sutarimą, bet ne spaudimą. Niekada nepalaikysime rankų sukiojimo.

– Europos Komisija paragino Baltijos šalis ir Lenkiją, kad iki birželio jos priimtų bendrą elektros energijos tinklų sinchronizavimo su Europos sistema iki 2025 m. planą. Ar Lietuva pritaria 2025 m. terminui? Ar esama kažkokių politinių klausimų Lietuvoje ar partnerių šalyse, kurie galėtų apsunkinti šio termino laikymąsi?

– Labai svarbu, kad suprastume, jog sinchronizavimas yra geopolitinis projektas, kad tai ne tik ekonomika, bet ir politika. Kol nesusinchronizuosime elektros energijos tinklų su Europa, tol liksime buvusios Tarybų Sąjungos elektros tinkle. De facto tam, kad taptume ekonomiškai nepriklausomi, turime būti Europos Sąjungos tinkle. Geriausias sprendimas mums – prisijungimas prie kontinentinio Europos tinklo per Lenkiją. Lietuva yra tam įsipareigojusi. Tikiuosi, kad iki birželio mes, visos trys Baltijos šalys, pasirašysime sinchronizavimo susitarimą, ketvirta šalis bus Lenkija, o penkta partnerė – Europos Komisija. Viliamės, kad iki 2020 m. dar bus galima naudotis esama finansine (Europos) programa, dar yra tam tikrų lėšų šiam projektui pradėti, ir mes pabandysime. Turime veikti kuo greičiau, nes Rusija jau pradeda atjungimo procesą. Norime suspėti, nebūti atjungti pernelyg anksti ir nesukelti pavojaus savo ekonomikoms. Esame labai patenkinti, kad Lenkija taip pat dalyvauja šiame projekte. Mes jau turime jungtis – Estija turi vieną jungtį su Suomija, o Lietuva – su Švedija. Tačiau tai Šiaurės elektros energijos tinklai, o ne kontinentinės Europos tinklas. Vienintelis kelias mums į kontinentinį tinklą – per Lenkiją. Dėl šios priežasties remiame projektą ir, manau, kad jis labai svarbus geopolitiniu požiūriu. (...) Jis reiškia galutinę Baltijos regiono politinę ir ekonominę nepriklausomybę.

– GIPL dujotiekių jungties statybos (Dujotiekių jungtis tarp Lenkijos ir Lietuvos – ELTA) – ar šiems planams nesutrukdys kažkokie politiniai barjerai Lietuvoje ar bendraujant su Lenkija?

– Ne. Manau, kad statybos palaikomos, ir mums tai irgi svarbus projektas. Žinoma, esame vis labiau nepriklausomi ir mažiau priklausomi nuo dujų po to, kai pastatėme – panašiai kaip ir Lenkija – SGD terminalą. Manau, kad mūsų abiem šalims tai buvo geras sprendimas dėl to, kad mažiau priklausytume nuo „Gazprom“. Faktiškai galime išgyventi be jo, tačiau kai pasistatėme SGD terminalą, „Gazprom“ sumažino kainas ir dabar jos yra konkurencingos. Kartais, kai dujų kiekis nedidelis, pasirenkame „Gazprom“. Šios dujų jungties atveju Baltijos šalims svarbu, kad jos būtų sujungtos su ES, o vienintelis kelias veda per Lenkiją.

– Lietuva pasistatė SGD terminalą, kuris padėjo sumažinti rusiškų dujų kainas. Kai kurios įmonės visgi perka žaliavų iš „Gazprom“. Koks yra valdžios požiūris šiuo klausimu?

– Pasistačius SGD terminalą „Gazprom“ sumažino visiems kainas, valstybės ir privačioms įmonėms. O kadangi pigiau visiems, niekas nesikiša, ir jei privati įmonė nori pirkti iš „Gazprom“, tuomet – prašom. Problema ta, kad kol SGD terminalas nepradėjo veikti, turėjome mokėti 30 proc. daugiau, nei mokėjo Vokietija, ir tik dėl SGD „Gazprom“ sumažino kainas. Suprantama, kad privačioms įmonėms niekas nenurodo, kaip jos turi elgtis, tačiau SGD turi prasmės, nes visiems kainos tapo mažesnės.

– Šiais metais Lietuva ir Lenkija švenčia nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. šimtmetį. Ar būtinas kitoks požiūris į mūsų santykius XX a.?

– Džiaugiuosi, kad turėjome ilgą ir, manau, visai sėkmingą istoriją, abi mūsų šalys. Turėjome gerą galimybę 1918 metais, visas mūsų regionas, penkios valstybės – trys Baltijos šalys, Suomija ir Lenkija – išsivaduoti iš tuometinės carinės Rusijos viešpatavimo ir siekti nepriklausomybės. Ir visi ta galimybe pasinaudojome. Suprantama, kad turėjome tam tikrų jautrių klausimų, bet tai yra istorija. Manau, kad abi mūsų šalys, kaimynės, suinteresuotos ateitimi – ateitimi NATO ir Europos Sąjungoje. Ir taip pat draugyste, nes, nepaisant visko, esate mūsų geriausias, draugiškiausias kaimynas. Manau, kad tai atspindi ir visuomenės nuomonė. Praėjusių metų gruodžio mėnesio apklausoje 62 proc. lietuvių pasakė, kad Lenkija yra geriausias mūsų partneris. Tai puikus rezultatas. Viliuosi, kad jį dar labiau sutvirtins bendri projektai, kuriuos įgyvendiname kartu ir kurie padės Baltijos šalims, visam regionui, glaudžiau integruotis į Europą.

Mūsų istorijos ir pavojų vertinimas Rusijos atžvilgiu labai panašus, o saugumo klausimais nuomonė visiškai sutampa. Tikiuosi, kad tai suteiks mums galimybę kurti draugišką ateitį, nepaisant to, kokie jautrūs klausimai buvo praeityje. Jais bus visada diskutuojama. Kartais per savo keliones juokauju, kad geriausi santykiai būna su tolimais kaimynais, nes tuomet niekada nekyla klausimų dėl istorijos. Su artimais kaimynais jų visada būna, kartais skausmingų abiem šalims. Tačiau iš tikrųjų svarbi tik ateitis. Turime vertinti mūsų istoriją, nesvarbu, kas vyko, kartu buvome didingos tautos, su mažesne ar didesne sėkme, tačiau iki šiol esame kaimynai. Ateitis priklauso tik nuo mūsų, nuo to, ar norime sukurti mūsų sėkmingą ateitį, ar norime gyventi su skausmu ir prisiminimais apie tai, kas buvo praeityje. (...)

Iki 1918 metų Lietuva buvo izoliuota ir vieniša. Dabar turime daug draugų. Į Vasario 16-osios iškilmes atvyks tie kaimynai, kurie mums draugiški, taip pat ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, kuris liks vėlesniam oficialiam vizitui. Laukiame jų visų ir labai džiaugiuosi, kad mūsų kaimynystėje esame draugai. Manau, kad mūsų ateitis bus tokia, kokią mes ją sukursime.