PREZIDENTO RINKIMŲ BLIUZAS: KANDIDATŲ MOZAIKA

Nors iki prezidento rinkimų Lietuvoje dar beveik dveji metai, jau dabar prasidėjo galimų kandidatų pavardžių dėlionė. Būsimieji rinkimai bus įdomūs vien jau tuo, kad realių lyderių kol kas nematyti. Vis dėlto kandidatuoti šį kartą turėtų rekordinis skaičius pretendentų.

V.Adamkaus "stebuklo" nebus?

Politologo Kęstučio Girniaus manymu, realūs gali būti keturi–penki kandidatai.

Tačiau kuo jų daugiau ir, jei neaiškus lyderis, tuo kiekvienas pretendentas gali tikėtis patekti į antrą turą, kur galbūt "įvyks stebuklas".

"Tarp pretendentų nemažai pasitaiko tokių, kuriuos į rinkimus gena tuštybė ir tikėjimas, kad Lietuvai metas apie juos išgirsti. Manau, kad Antanas Guoga veikiausiai kandidatuos, aiškiai tam pasirengęs ir Vygaudas Ušackas. Ir kai kurie verslininkai taip pat turi ambicijų tapti prezidentu. Konservatoriai gali iškelti Ingridą Šimonytę. Žinoma, ir socdemai turės kažkokį kandidatą, nors, spėju, nestiprų. Ką nors siūlys ir liberalai. Pretendentų įvairovė bus pakankama, tačiau rinkėjų nuotaikos nėra nusistovėjusios, kad galėtume prognozuoti, kas laimės", – mano K.Girnius.

Politologas abejoja, kad pasikartos 1997 m. rinkimų scenarijus, kai į Lietuvos politinę padangę gaivaus vėjo įnešė V.Adamkaus pasirodymas.

Dabar mes tokių išganytojų neturime.

"V.Adamkaus stebuklas jau du kartus įvyko. Panašiai nutiko ir D.Grybauskaitės atveju. Juk ji faktiškai Lietuvoje buvo mažai žinoma, buvo technokratė, iškeliavo į Briuselį ir Lietuvoje paskui buvo priimta kaip išganytoja. Dabar mes tokių išganytojų neturime. Abejoju, ar tai pavyktų padaryti Vilijai Blinkevičiūtei, nežinau, gal Vytenis Povilas Andriukaitis gali susigundyti kandidatuoti. Tačiau ir jis nebūtų ta asmenybė, "nukritusi iš dangaus", kaip V.Adamkus", – teigė K.Girnius.

"Jei kur nors nesuklups"

Politologas K.Girnius įsitikinęs, kad prognozuoti rinkimų rezultatus kol kas labai sunku.

Jei anksčiau buvo ryškūs lyderiai – V.Adamkus, D.Grybauskaitė, tai šiuo atveju "laukas yra atviras", ir daug kas priklausys nuo to, kokius pretendentus iškels politinės partijos.

"Kokie V.Ušacko šansai laimėti rinkimus? Sunku pasakyti. Viena vertus, jis savotiškas Prezidentės priešas, nors pati D.Grybauskaitė nekandidatuos, bet ji turi šiek tiek įtakos formuojant visuomenės nuomonę. Ir tai V.Ušackui yra minusas. Jis yra konservatorius, bet į šią partiją jis atėjo palyginti neseniai, nemanau, kad jis turi tvirtesnį senbuvių užnugarį. Juolab daug kas mano, kad jis atėjo į partiją tik surinkti paramos. Tačiau, antra vertus, jis turi didelį verslininkų palaikymą. Jis yra žmogus, galintis bendrauti, suburti koalicijas. Ir jei jis kandidatuos, tai neabejotinai turės tvirtą finansinį užnugarį", – dėstė K.Girnius.

Politologas pabrėžė, kad V.Ušackas turi solidžią diplomatinę patirtį ir jis galėtų būti stiprus kandidatas, jei kur nors nesuklups.

Koją pakiš Kaunas?

Ne taip seniai politinių reitingų aukštumas šturmavęs premjeras Saulius Skvernelis, politologų teigimu, prezidento rinkimuose gali net nedalyvauti.

Ir čia jam pagalį į ratus gali įkišti būtent šiuo metu jo užimamos aukštos pareigos valstybėje.

K.Girniaus manymu, ministro pirmininko šansai laimėti prezidento rinkimus yra itin menki. Esą jau iki rinkimų jis veikiausiai spės suerzinti kone visus rinkėjus.

"Premjeras turi priimti nepopuliariausius sprendimus, kuriais suerzina tam tikras socialines grupes. Tad po trejų–ketverių metų premjero poste, manau, S.Skvernelio reitingai bus tokie, kad jis nekandidatuos. Kalbant apie dar vieną politiką – Kauno merą Visvaldą Matijošaitį, jo problema yra ta, kad jis – iš Kauno. Iki tol, išskyrus V.Adamkų, prezidento rinkimus laimėdavo išimtinai vilniečiai. V.Matijošaičiui ir dabar sunku patekti į viešumą. Palyginkime, kiek mes matome jį televizijoje ir kiek bet kurį vidutinio rango Seimo narį. Tai, kad V.Matijošaitis kaunietis, šiuo atveju – minusas", – teigė K.Girnius.

Politologas mano, kad jei V.Matijošaitis įvykdytų kokį nors teigiamą perversmą Kaune, gal reikalai ir pasikeistų, arba šalį apimtų banga, kai "lietuviai norės nestandartinio politiko", ir V.Matijošaitis tiks šiai kategorijai.

Klaipėdietis tiki sėkme

Atsižvelgiant į sostinės sindromą, pretendentas iš Klaipėdos, šiuo atveju jau kandidatu į prezidentus pasiskelbęs Naglis Puteikis, anot politologo, tikimybės laimėti rinkimus taip pat neturi.

"N.Puteikis negaus daugiau nei 5–7 nuošimčius balsų. Jei kandidatuotų, pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, ji irgi gautų kokius 3–4 proc. rinkėjų palaikymo", – įsitikinęs K.Girnius.

N.Puteikis bene vienas pirmųjų paskelbė apie savo ketinimus, jį centro partija savo kandidatu iškėlė prieš keturis mėnesius.

"Mano tikslas yra patekti į antrąjį rinkimų turą. Mantas Adomėnas rašė, kad esu rimčiausias kairės centro atstovas. Aš manau tą patį, nes kiti kandidatai galvos, kaip padėti darbdaviams didinti jų pelną, o aš būsiu vienintelis, kuris teigs, kad darbdaviai turi dalytis pelną su darbuotojais, kaip visa Europa daro", – dienraščiui dėstė N.Puteikis.

Mantas Adomėnas rašė, kad esu rimčiausias kairės centro atstovas. Aš manau tą patį.

Politikas pripažįsta, kad tokie jo kalbėjimai gali būti įvardyti populistiniais.

Nepaisant to, N.Puteikis tikisi, kad jį labai palaikys klaipėdiečiai.

Žurnalistų pokštai – realūs?

Apie galimybę kandidatuoti prezidento rinkimuose pusiau juokais, pusiau rimtai prasitarė ir du žinomi šalies žurnalistai – Edmundas Jakilaitis ir Andrius Tapinas.

"Man regis, A.Tapinas turi tų prezidentinių ambicijų, jis gana patraukli asmenybė. Gal už jį kas ir balsuos. E.Jakilaitį taip pat žmonės kas vakarą mato per televizorių. Ir jiems tuose rinkimuose net gali visai neprastai sektis, nes jie nėra susitepę politikoje, nes jie joje nedalyvauja. Todėl jiems niekas negalės prikišti jų nuodėmių. Bet man baugu, kad jie – vienas ar kitas tapę prezidentu – nenusimanys, kaip reikia tą darbą dirbti", – svarstė K.Girnius.

"Ar visiems piliečiams skambinsite, kurie sulaukė 40 metų ir gali kandidatuoti į prezidentus? Ką aš darysiu? Nieko nedarysiu, nelabai suprantu to dūzgesio, kuris kilo. Nesu politikas. Nesu net deklaravęs tokio plano ir apie tai negalvojau, bet jei jau kilo toks dūzgesys, gal reikės pradėti galvoti. Man yra labai keista, bet dėl kažkokios priežasties bet kurie mano veiksmai yra vertinami per šitą prizmę. Galiu garantuoti, kad prezidento rinkimuose tikrai dalyvausiu, kaip rinkėjas", – linksmai savo poziciją dėstė A.Tapinas.

Esą prieš Seimo rinkimus irgi buvo kalbama, kad A.Tapinas eis į Seimą, tačiau taip neįvyko. Pats žurnalistas mano: jei jo elgesį žmonės taip vertina, jie turi tokią teisę.

"Dabar aš dirbu savo darbą, gal kada nors tie darbai susilies su politika. Nemanau, kad reikėtų žmogų įtarti turint kokių nors politinių ketinimų vien todėl, kad užverda kraujas, pamačius, jog tavo šalies istoriją kai kas trypia purvinais batais. Užtenka būti aktyvesniu piliečiu, kad tam duotum atkirtį", – tikino A.Tapinas.

Verslo atstovų ambicijos

Viešojoje erdvėje nuskambėjo ir dar dvi pavardės – ekonomisto Gitano Nausėdos bei Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovo Roberto Dargio.

Esą būtent pastarasis turi didesnių ambicijų šalies prezidento rinkimuose.

"Populiarus ir G.Nausėda, ir R.Dargis. Akivaizdu, kad R.Dargis sulauktų verslo paramos, tačiau neaišku, kas palaikytų G.Nausėdą. Jis nepriklauso jokiai partijai, yra ne verslininkas, bet ekonomistas. Kitaip sakant, neturi nei komandos, nei pinigų rinkimų kampanijai. Čia panašiai kaip ir A.Tapino bei E.Jakilaičio atveju, nežinia, kas juos paremtų", – svarstė K.Girnius.

Norai ir galimybės

Neabejotina, kad savo kandidatą į prezidentus kels ir Lietuvos lenkų atstovai. Juo veikiausiai bus Valdemaras Tomaševskis.

Tačiau, politologo manymu, jis turi tiek pat galimybių laimėti rinkimus, kaip ir jo vadovaujama partija Seimo rinkimuose.

K.Girnius teigė, kad europarlamentarė, socialdemokratų atstovė V.Blinkevičiūtė, galimas dalykas, nekandidatuos, nes "ji patenkinta savo alga Briuselyje".

"Rimtesnė kandidatė visais atžvilgiais būtų I.Šimonytė. Bet toks įspūdis, kad ji pati šito nenori. Manau, ji turi kitų atsakomybių ir ne itin žavisi politika. Dar vienas kandidatas galėtų būti užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, bet manau, kad jis gautų tik 5 proc. balsų. Jis kandidatuotų kaip nueinančios Prezidentės ginklanešys, neturėtų nepriklausomo palaikymo. Dar vieno galimo kandidato Žygimanto Pavilionio galimybės irgi menkos, nes jis net tarp konservatorių neturi paramos", – įsitikinęs K.Girnius.

Politologas mano, kad savo kandidatą kels ir liberalai.

Nežinia, kas tai galėtų būti – Seimo narys Eugenijus Gentvilas ar Vilniaus meras Remigijus Šimašius, nors esą ir jie neturi didesnių tikimybių, nes partiją slegia pinigų skandalai.

O Darbo partijos kandidato galimybės prezidento rinkimuose dar menkesnės. Anot K.Girniaus, Viktoras Uspaskichas nekandidatuos, o jie daugiau nieko kito neturi.

Ta pati situacija ir partijoje "Tvarka ir teisingumas".

"Jie irgi nieko neturi. Paklauskite paprasto rinkėjo, kas tos partijos dabartinis pirmininkas, nė neabejoju, nežinos. Rolandas Paksas kandidatuoti negali. Kol kas Lietuvoje dar nejaučiu prezidento kampanijos dvelksmo. Nors, pavyzdžiui, JAV naujų rinkimų kampanija prasideda kitą dieną tik pasibaigus pastariesiems rinkimams. Linkėčiau, kad Lietuva nuo to susivaldytų, ir kampanija neviršytų keturių mėnesių", – pastebėjo K.Girnius.

Kokio lyderio reikia?

Nepaisant realių kandidatų galimybių, per šiuos prezidento rinkimus veikiausiai bus įregistruotas rekordinis pretendentų skaičius.

Tarp jų gali pasitaikyti ir pokštininkų ar labai keistos reputacijos asmenų.

Kaip tai nutiko 2009 m. Tąkart pretendentas į kandidatus buvo toks Jonas Jankauskas, kuris, pasak žiniasklaidos, buvo teisiamas pedofilijos byloje. 2013 m. prokuratūra už neva mažamečio seksualinį prievartavimą jam siekė 8 metų laisvės atėmimo bausmės. Tačiau Vilniaus apygardos teismas Lietuvos prezidentu norėjusiam tapti verslininkui iš Šiaulių paskelbė išteisinamąjį nuosprendį.

Tais pačiais metais prezidento rinkimuose siekė dalyvauti ir kaunietis Vidmantas Sadauskas. Kaip rašė spauda, 2011 m. 45 metų buvusį pretendentą pakirto žudiko kulkos. Esą šis asmuo bandė suderinti nesuderinamus dalykus – siekė tapti Lietuvos prezidentu ir artimai bendravo su nusikaltėliais.

O štai 2014-aisiais prezidento posto siekė bedarbis Alfredas Aliukevičius iš Kaišiadorių rajono. Taip pat Danutė Balsytė-Lideikienė, kuriai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl internete parašytų komentarų.

Kaip tuomet rašė spauda, D.Balsytė-Lideikienė ne tik tyčiojosi ir niekino žydus, bet ir kurstė susidorojimą su žydų tautybės asmenimis. Ksenofobiškus komentarus pretendentė parašė 2013 m. rudenį.

Į šalies vadovo postą pretendavo ir buvęs pedagogas, pensininkas Antanas Mickevičius iš Vilniaus rajono. Anot spaudos, senjoro žmona vėliau paskambinusiems žurnalistams dievagojosi, kad vyras tiesiog sukvailiojo.

Svarbu atskirti, dėl ko kandidatas siekia šio posto.

"Svarbu atskirti, dėl ko kandidatas siekia šio posto – ar dėl šlovės, ar tam, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi. Kalbu ne apie ekonominį gyvenimą. Nebalsuočiau už siekiantį šlovės, nebalsuočiau už tokį, kuris sako, kad "reikia ten eiti". Čia verta priminti Zigmantą Balčytį, kuris, iš visko buvo matyti, jog nenori tapti prezidentu. Nenorėčiau rinkti ir "besiaukojančio Lietuvai" kandidato. Rinkčiau tokį žmogų, kuris matytų prezidento postą kaip įrankį įgyvendinant savo idėjas, kad Lietuva taptų geresnė valstybė", – teigė A.Tapinas.

Komentaras

Gediminas Navaitis

Psichologas

Pagal įstatymus savo kandidatūrą prezidento rinkimuose gali išsikelti bet kas, tačiau prieš tai reikia surinkti 20 tūkst. balsų palaikymą. Ir šita taisyklė labai aiškiai atsijoja tuos, kuriuos galėtume pavadinti pokštautojais, nes, norint surinkti tokį skaičių parašų, reikia turėti arba partinį palaikymą, arba būti žinomam visuomenėje. Galiausiai yra ir materialinė šio reikalo pusė. Vienas žmogus vargu ar gali surinkti tokį skaičių parašų, vadinasi, turi būti palaikymo komanda. Manyčiau, kad verta visuomenei pristatyti tik tuos žmones, kurie praeina pirmąjį barjerą. Gal ir smagu pasiimti pažymėjimą, kad esi kandidatas į prezidentus ir po keliasdešimties metų girtis anūkams, koks buvai svarbus ir įtakingas, o šie, aišku, nežinos, kad senelis tik pajuokavo. Yra dar vienas ne mažiau svarbus rinkimų aspektas, kurio mes gal ir neįvertiname. Tokio lygio rinkimuose yra galimybė visuomenei pristatyti tam tikras idėjas. Tokiu atveju kandidatai ne tam dalyvauja rinkimuose, kad būtų išrinkti, o tam, kad galėtų pristatyti savo idėjas. Politinis gyvenimas ir yra tuo įdomus, kad čia susirenka ir labai išmintingi, gerai suprantantys visuomenės problemas žmonės, bet taip pat ir asmenys su psichopatologija. Todėl tai skatina rinkėjus būti atidesnius ir stengtis geriau suprasti ir savo norus, ir visuomenės poreikius. Bet vis dar yra rinkėjų, kurie mano, kad bus labai juokinga, linksma, jeigu jie parems marginalą. Bet jie nesuvokia, kaip jie rizikuoja atiduodami savo gyvenimo tvarkymą į kokio nors keistuolio rankas. Jei yra palaikoma idėja, tada yra prasmingas balsavimas net ir už žmogų, kuris galbūt surinks gal tik 100 balsų. Bet deja, Lietuvoje tiek prezidento, tiek ir Seimo rinkimuose vis mažiau konkuruoja idėjos, o labiau – įvaizdžiai. Tai nėra gerai nei valstybei, nei mums visiems, kurie sudaro tą valstybę. Nes įvaizdį dažniausiai formuoja reklamos specialistai. Ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus besitęsiantis Seimo narių asmenybių tobulinimas akivaizdžiai nieko gero nedavė. Mums turėtų būti svarbus ne tų žmonių įvaizdis, o tai, ką jie siūlo ir jų gebėjimas savo siūlymus realizuoti. Todėl ryšys tarp laisvalaikio, pramogų bei šeimos biudžeto tvarkymo ir valstybės valdymo nėra toks jau tiesioginis. Kartais rinkėjų elgesį galima nusakyti šiuo vaizdeliu: "Į solidžią įmonę ateina įsidarbinti buhalteris, o direktorius jo teiraujasi, ar jis gerai šoka tango. Kandidatas patvirtina, kad taip. Direktorius atsako, kad jis priimtas į darbą." Kartais Lietuvos rinkėjai pasielgia panašiai, rinkdami žmones, nuo kurių sprendimų nors iš dalies priklauso jo gyvenimas. Ir šitą pavyzdį matome jau ne pirmą kartą. Tai buvo V.Uspaskicho, Arūno Valinsko, dabar – "valstiečių" atveju. Beje, net aršiausi pastarosios partijos rėmėjai ir gynėjai šiandien nepasakys, kokios jie yra ideologijos. Neretai į valdžią susirenka žmonės, kurie sako, kad jie yra geri. Kaip žmonės jie veikiausiai geri, bet kaip valstybės vadybininkai – labai prasti.