R. Vilpišauskas: absoliutaus saugumo nėra, bet NATO jo suteikia daugiau | Diena.lt

R. VILPIŠAUSKAS: ABSOLIUTAUS SAUGUMO NĖRA, BET NATO JO SUTEIKIA DAUGIAU

  • 0

Žvelgiant į tarptautinių santykių istoriją, taika pasaulyje yra išimtis, o anarchija ir nuolatinė grėsmė – įprasta būsena, todėl geriausia gynyba – buvimas pasiruošus, ką suteikia narystė NATO.

Taip LRT RADIJUI sako TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas, Lietuvai minint 13-ąsias narystės NATO metines. Pasak jo, Lietuvai įstojus į NATO, politikų kalbos labai skyrėsi nuo realių sprendimų – grėsmės suvokimas netapdavo realiai skiriamais finansiniais ištekliais ir tik pastaruoju metu rūpestis virto veiksmais.

Penktasis NATO straipsnis – ne naudojimui, o agresorių atbaidymui

Penktasis NATO straipsnis ir yra tam, kad nebūtų panaudotas, kad ir kaip keistai skambėtų, sako R. Vilpišauskas. Kaip tikina jis, to analogija yra draudimo polisas: „Draudžiamės galvodami apie riziką, tačiau tikimės, kad ji nebus realizuota ir polisu pasinaudoti neteks. Taip pat yra su penktuoju NATO straipsniu. Jis skirtas tam, kad būtų pasiųstas signalas potencialiems agresoriams, kad jie pagalvotų, ar verta imtis agresijos prieš bet kurią NATO narę.“

Pasak pašnekovo, pastaraisiais metais, pastebimai stiprėjant grėsmės lygiui, buvo stengiamasi, kad NATO valstybių pajėgumas regione didėtų. „Į tai referuoja ir Lietuvos prezidentė. Prezidentės pasisakymuose galima pastebėti tam tikrą evoliuciją. Pirmos kadencijos metu ji buvo pradėjusi kalbėti apie realių gynybos planų parengimą, nes, jos nuomone, jų nebuvo. Vėliau kalbėta apie rotacinių pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse, Lenkijoje. Dabar kalbama apie nuolatinių amerikiečių karinių pajėgų dislokavimą. Vis atsiranda kažkas, ko reikia Baltijos šalių regionui ir jo saugumui stiprinti, įvertinant tai, kas vyksta Rytų kaimynystėje“, – aiškina R. Vilpišauskas.

Mykolo Romerio universiteto dėstytoja politologė Rima Urbonaitė teigia, kad visiškai kitokia situacija vyravo sulaukus įstojimo į NATO penkmečio: „Nesiskyrė tik keli dalykai – tuo metu visi kalbėjo, kad negalime piktnaudžiauti kolektyvine gynyba, tad čia turime teigiamų poslinkių. Tik gaila, kad poslinkiai atsirado tada, kai mums labai stipriai įspyrė kaimynai, teko dėl to gerokai sunerimti.“

Anot R. Urbonaitės, Lietuva buvimo NATO penkmetį minėjo 2009 m., o tuo metu keitėsi JAV prezidentas. „Ten buvo ir nauja administracija. To meto Lietuvos gynybos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad kiekviena administracija pradeda veiklą sušiltėjimu. Dabar turime tokią pat situaciją. Tik iššūkiai tuo metu buvo kitokie. Rusija buvo svarbi kalbant apie Afganistano, Irano atvejus. Dabar susikoncentruota į NATO valstybių vidų ir apie išorines operacijas tiek daug nekalbama“, – tvirtina pašnekovė.

Gynybinio, o ne puolamojo pobūdžio aljansas

Paklausta, ar kuriant batalionus, didinant karių skaičių ir finansavimą neprovokuojama Rusija, R. Urbonaitė teigia, kad tai – klasika tapęs argumentas: „Tačiau tai Rusijos argumentas, ne mūsų. Rusija formuoja naratyvą, kad bet koks veiksmas jų atžvilgiu atrodo kaip agresija ir ignoruoja faktą, kad šie veiksmai prasidėjo po Rusijos veiksmų. Rusija jaučiasi galinti diktuoti sąlygas, kaip valstybės turėtų elgtis savo pačių teritorijose.“

R. Urbonaitė sako, kad Rusiją, tarsi liūtą už ūsų, galima tampyti net be ginklų. „Rusija bet kokį veiksmą bet kada gali traktuoti kaip provokaciją, jeigu tai jai nepatinka. Tai – natūrali Rusijos pozicija“, – teigia pašnekovė.

R. Vilpišauskas tikina, kad reikia kalbėti apie pasiruošimą – darymą to, kas įmanoma, įvertinant Lietuvos ir Baltijos šalių, taip pat visų NATO valstybių išteklius: „Šiuo metu grėsmės suvokimas skirtingose Europos šalyse supanašėjęs. Tai, kas daroma (pratybos, pajėgų dislokavimas ir pan.), rodo, kad NATO yra gynybinio, o ne grasinančio ar puolamojo pobūdžio aljansas. Tai reikia aiškiai konstatuoti.“

Pasak R. Vilpišausko, daug įtakos turi įvykiai rytinėje kaimynystėje. „Tai, kas vyksta Gruzijoje, Ukrainoje, karinės pratybos Kaliningrado srityje, Baltarusijoje, yra svarbu. Jei nebūtų dislokuota tiek pajėgumo, nebūtų planuojamos Rusijos ir Baltarusijos „Zapad“ pratybos, tai ir NATO valstybės reaguotų kitaip. Dabar žiūrima į realybę. Nemažai žmonių taip pat mato daug kitų būdų, kaip panaudoti mokesčių mokėtojų lėšas ne gynybai. Deja, tarptautiniai santykiai – ne pačios geriausios būklės“, – aiškina politologas.

Kaip tvirtina R. Vilpišauskas, analitikai kalba, kad laikotarpis po 1990 m., išskyrus tragedijas Balkanuose, Europoje buvo gana taikus: „Tačiau, žvelgiant į tarptautinių santykių istoriją, taikos išplitimas pasaulyje yra išimtis, o ne taisyklė. Anarchija ir nuolatinė grėsmė – įprasta būsena. Pastarųjų metų įvykiai Rytų kaimynystėje primena, kad geriausia gynyba – būti pasiruošusiems, kiek leidžia ištekliai. Buvimas NATO suteikia galimybę naudoti kolektyvinius išteklius, prisidedant ir patiems. Tai pastaraisiais metais suvokė ir Lietuvos politikai, ir nemažai šalies gyventojų.“

Sako, kad iššūkių daugėja su kiekviena diena

Paklausta, ar grėsmė iš Rusijos gali būti perdėta, R. Urbonaitė tikina, kad kyla minčių, ar iki galo suprantama, kas joje vyksta. „Mūsų požiūris kartais paviršutiniškas. Ištraukiame vieną šiaudą iš kupetos ir klausiame, ar režimas grius. Reikia mokytis matyti kompleksines grėsmes, šiandien jos aiškios. Rusija kartais neturi stabdžių – net stabiliam režimui išlaikyti imamasi karinių konfliktų“, – aiškina politologė.

Anot R. Urbonaitės, vis kyla klausimas, kur įvyks kitas konfliktas: „Pats režimas nėra linijinio vystymosi. Pastebimas tam tikras cikliškumas. Grėsmės yra, jos akivaizdžios, tik kai kurių grėsmių mūsų politikai nemato ir nesugeba įvertinti. Grėsmė yra ne tai, kad turėsime kitos šalies karines pajėgas Lietuvoje, o vadinamosios „minkštosios galios“. Dėl to turime rimtų iššūkių.“

R. Urbonaitės įsitikinimu, ne tik Lietuva, bet ir visa Vakarų Europa, ir JAV pajuto, kad Rusijos grėsmė gali pasireikšti įvairiomis formomis. „Tai reikia turėti omenyje. Rusijos interesas dėl Lietuvos ir Baltijos šalių niekur nedingęs. Jos metodika, taikoma poveikiui ir įtakai didinti, yra nepaprasta, su tuo kovoti sudėtinga“, – teigia pašnekovė.

Politologė sako, kad nereikia to nuvertinti: „Mūsų aplaidumas ir manymas, kad nereikia tam skirti pakankamai dėmesio ir pinigų, yra rezultatas to, ką blogai darėme ne vienerius metus. Dabar tenka eiti iš paskos, taisyti padarytas klaidas. Reikėtų planuoti, kaip su iššūkiais bus susitvarkoma ateityje, nes jų ne mažėja, o daugėja su kiekviena diena.“

Saugumo kūrimas – nuolatinis procesas

R. Vilpišauskas tvirtina, kad ryžtas gintis pastaraisiais metais tapo stipresnis, labiau matomas. „Įstojus į NATO, mūsų politikų kalbos kurį laiką smarkiai skyrėsi nuo realių sprendimų. Vis buvo kalbama apie grėsmę iš Rytų, bet, kasmet diskutuojant dėl šalies biudžeto, grėsmės suvokimas netapdavo realiai skiriamais finansiniais ištekliais. Tokie dvigubi standartais ilgainiui pradėjo kelti nemažai klausimų NATO parneriams – tiek amerikiečiams, tiek kitiems. Deja, bet Lietuva, palyginus su Estija, atrodė prastai“, – aiškina pašnekovas.

Pasak R. Vilpišausko, estai elgėsi solidžiai ir sugebėjo išlaikyti subalansuotą biudžetą, tvarkingai elgtis su viešaisiais finansais, numatyti tiek lėšų, kiek buvo tikimasi: „Ta 2 proc. taisyklė buvo rekomendacinė  ir niekur neįtvirtinta. Tačiau kiekvienos NATO valstybės politikų sprendimai dėl lėšų skirstymo parodo, kiek nuoširdžiai jiems rūpi būti pasiruošusiems atremti galimas grėsmes. Gerai, kad pastaraisiais metais rūpestis virto realiais sprendimais.“

R. Urbonaitė teigia, kad būdama NATO, Lietuva tikrai yra saugesnė. „Nėra to galutinio taško, kai galime pasakyti, kad esame visiškai saugūs. Saugumo kūrimas – nuolatinis procesas. Džiugu, kad procesas bent jau juda tinkama linkme, kad darome, ką turime daryti. Saugumas visada bus iššūkis, tačiau svarbu, kad iššūkis būtų priimtas ir būtų daromi sprendimai“, – sako pašnekovė.

R. Vilpišausko nuomone, absoliutaus saugumo nėra ir jis nepasiekiamas: „Prisiminkime Rugsėjo 11-osios ataką. Tai pirmas įvykis, kai formaliai buvo pasitelktas penktasis NATO straipsnis. Įvyko ataka prieš galingiausią NATO šalį. Tačiau saugumo [priklausant NATO] yra daugiau. Svarbiausia, kad būtų adekvatus visko suvokimas ir išteklių skyrimas. Reikia paaiškinti visuomenei, kaip tie pinigai naudojami, kad jie skaidriai naudojami. Skirdami daugiau pinigų gynybai, rūpinsimės visų interesais ir prisidėsime prie NATO tikslų įgyvendinimo.“

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS