Jie saugojo mūsų nepriklausomybės simbolį | Diena.lt

JIE SAUGOJO MŪSŲ NEPRIKLAUSOMYBĖS SIMBOLĮ

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Daugis Bumbulis drauge su dar keliais beveik beginkliais vyrais lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją saugojo tai, kas buvo, yra ir bus laikoma mūsų nepriklausomybės simboliu, – Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte.

Kaip tapo savanoriu

1991-ųjų sausio įvykiai paliko gilų pėdsaką visoje Lietuvoje: tūkstančiai žmonių būrėsi ne tik Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos (AT), televizijos bokšto, Sitkūnuose, Juragiuose ar prie Kauno televizijos būstinės. Visi jie buvo vieningi ir pasirengę iki paskutinio kraujo lašo priešintis sovietų kariuomenei.

"Kauno diena" šįkart pakalbino savanorius, budėjusius Gedimino pilies bokšte. Jiems buvo pavesta saugoti pagrindinį šalies nepriklausomybės simbolį.

"1991 m. sausio 8-ąją, kai jedinstvininkai mėgino jėga įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmus, su kolega Viliumi Minderiu apsiginklavome armatūros strypais ir nesitraukėme nuo AT pastato. Kitą dieną ten pat, žmonių jūroje, sutikome dar vieną bendradarbį – Romą Šimanską. Jis, jau būdamas šaulys paprašė užeiti į AT rūmus, kur trūko rankų maišams su smėliu nešti prie durų", – budėjimo Gedimino pilies bokšte prologą prisiminė D.Bumbulis.

Vyrai, kas apsispręsite tapti savanoriais, liekate čia ir po penkių minučių duosite priesaiką. Kitus prašau išeiti.

Pastatę rūmų viduje barikadą iš maišų su smėliu, jis su bičiuliu vaikštinėjo fojė, stebėdami neįprastą gyvenimą. Staiga pasirodė anuometis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius. "Jis tik pasakė: "Vyrai, kas apsispręsite tapti savanoriais, liekate čia ir po penkių minučių duosite priesaiką. Kitus prašau išeiti." Ir beveik pusė tūkstančio vyrų, buvusių tuo metu rūmuose, netrukus prisiekė, priklaupę prie atneštos vėliavos. Priesaiką priėmė A.Butkevičius ir kunigas Robertas Grigas", – pasakojo D.Bumbulis.

Sausio 11-ąją, kai prie Spaudos rūmų buvo pralietas pirmas kraujas, savanoriai pradėjo piktintis, kad niekas jiems neduoda jokių ginklų. Tiesa, kažkas iš namų atsinešė Antrojo pasaulinio karo laikų revolverį be šovinių, kažkas – medžioklinį šautuvą. Tiek tų ginklų ir tebuvo. Savanoriai buvo suskirstyti į nedideles grupes su konkrečiomis užduotimis. Kadangi R.Šimanskas buvo šaulys, jis buvo paskirtas vadovauti keturių savanorių grupei, kuriai sausio 12-ąją buvo pavesta pakeisti šaulius, anksčiau budėjusius Gedimino pilies bokšte prie vėliavos – Lietuvos nepriklausomybės simbolio.

Pastebėjo desantinius lėktuvus

Keturi jauni vyrai R.Šimanskas, D.Bumbulis, V.Minderis (jau miręs), Sigitas Sasnauskas nuėjo į pilies bokštą. Čia jie sutiko  du besislapstančius nuo šaukimo į sovietų armiją studentus Gintautą Sinkevičių ir Andrių Ščepkauską. Jie taip pat vykdė Šaulių sąjungos pavedimą.

"Tad mūsų gretos išaugo iki šešių, – pasakojo Daugis. – Prisijungė R.Šimansko sūnus Vygintas, kuris anuomet buvo žinomas kaip pankas Varveklis. Sausio 12-osios vakarą Gedimino pilies muziejaus budėtoja atidavė mums raktus. Mes persikėlėme nakčiai į pilį, kur radome čiužinių ir miegmaišių, o valgyti dieną mums buvo atnešę iš AT valgyklos. Įsikūrėme nedidelėje pilies patalpoje, kur buvo tepalinis radiatorius, nes kitose patalpose buvo labai šalta. Viršutinėje bokšto aikštelėje nusprendėme budėti dviese pamainomis po dvi valandas. Kiti, laukdami pamainos, budėjo apačioje prie telefono."

Apie 22 val. sausio 12-ąją D.Bumbulis su S.Sasnausku budėjo viršutiniame bokšto aukšte.

"Netikėtai pamačiau besileidžiančio lėktuvo šviesas, bet variklio garso nesigirdėjo. Iškart pagalvojau, kad į Vilniaus oro uostą leidžiasi desantinis lėktuvas, nes taip tyliai gali leistis tik jis. Be to, tokie lėktuvai neskraido po vieną – tai gerai žinojau, nes buvau tarnavęs sovietų armijos aviacijoje. Ir iš tikrųjų – tuoj pat pamačiau ir antrojo šviesas. Apie tai skubiai pranešėme į AT telefonu", – pasakojo pašnekovas.

Netrukus, gal po 40 min., savanoriai išgirdo, kaip Šiaurės miestelyje pradėjo riaumoti tankai – ir apie tai vėl tučtuojau pranešė į AT rūmus. Paskui pasigirdo pirmieji šūviai prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, užtemo Lazdynai...

Iškart pagalvojau, kad į Vilniaus oro uostą leidžiasi desantinis lėktuvas, nes taip tyliai gali leistis tik jis.

Ką matė pro operacinės langą

"Mes tiksliai nežinojome, kas dedasi sostinėje, prie Televizijos bokšto. Negalėjome prisiskambinti į AT rūmus, o mobiliųjų telefonų anuomet nebuvo. Gelbėjo tranzistorinis radijo aparatas VEF, kalbėjęs lietuviškai, tačiau ir ta kalba nutrūko. Tada susiradome radijo stotį "Svobodą" rusų kalba. Žinutės iš Vilniaus buvo padrikos. Netgi buvo pranešta, kad užimtas AT pastatas. Tačiau mes aiškiai matėme, kad ant jo stogo vėliava dar plevėsuoja. Tuomet puolėme nešti į viršutinę pilies bokšto aikštelę akmeninius senovinių patrankų sviedinius ir sugalvojome jų paleidimo mechanizmą vidiniais įvijais laiptais žemyn taip, kad jis iškart suveiktų, vos tik priešas pravertų įėjimo į viršutinę bokšto aikštelę duris. Pirmajame aukšte pilies duris buvome iš vidaus užrėmę didžiuliu granito luitu. Be to, viršutinėje bokšto aikštelėje turėjome daugybę butelių su degiais skysčiais. Žodžiu, pasirengėme, kaip sugebėjome, sutikti priešą, kuris pergalės Vilniuje atveju būtų atėjęs nuplėšti Lietuvos trispalvės ir iškelti savąją", – įsitikinęs D.Bumbulis.

Pasirengę sutikti priešą, vyrai užlipo į patį bokšto viršų stebėti tos nakties įvykių sostinėje. Savanoriai gerai matė parlamento rūmus, Raudonojo Kryžiaus ligoninę, į kurią buvo vežami sužeistieji. Tarp savanorių bokšte buvo gydytojas anesteziologas S.Sasnauskas, pro žiūronus stebėjęs ligoninės operacinės langus.

"Vieno atvežtojo į operacinę gyvenimas jau baigtas – gydytojas nusimovė pirštines ir padėjo jas ant operacinio stalo gulėjusio žmogaus krūtinės. Tai ženklas, kad kova su mirtimi pralaimėta", – S.Sasnauskas mums pranešė pirmą kraupią žinią.

Kaip išsaugoti vėliavą?

Vyrai, negaudami jokios kitos informacijos, klausėsi "Svobodos" radijo pranešimų. Ši stotis pagavo pradėjusias sklisti po pasaulį žinias iš Sitkūnų. Tačiau jos buvo kraupios – apie žuvusiuosius prie TV bokšto. Savanoriai, budėję Gedimino pilyje, verkė. Jie jautėsi atskirti nuo pasaulio, bejėgiai ką nors pakeisti ir visų pamiršti.

"Apie 3 val. nakties mūsų budėtojas pranešė, kad prie pilies bokšto, iš Istorijos ir etnografijos muziejaus – taip anuomet vadinosi Lietuvos nacionalinis muziejus – pusės privažiavo balta "Volga 24". Iš jos niekas neišlipo, nes, pasirodo, laukė kito tokio paties automobilio, kuris netrukus pasirodė muziejaus kieme. Paskui jį prie kalno atvažiavo dengtas sunkvežimis "GAZ 55" ir atsistojo galu į laiptus, vedančius į pilį. Kėbule matėsi ginkluoti kareiviai", – pasakojo D.Bumbulis.

Jis prisiminė, kad iš "Volgos" išlipo karininkas, pora civilių ir nuėjo į Istorijos ir etnografijos muziejų. Tuo metu savanoriai nusprendė, kad atėjo metas paimti iš Pilies muziejaus vitrinos trispalvę, kuri virš bokšto buvo iškelta 1988 m. spalio 7-ąją.

"Su šiuo nepriklausomybės simboliu vienas iš mūsų, jei kariškiai pradėtų kilti į bokštą, turėjo jį palikti ir tokiu būdu išsaugoti vėliavą nuo sunaikinimo ir išniekinimo. Savanoris turėjo nusileisti priešingu, nei stovėjo priešo mašinos, kalno šlaitu. Mes metėme burtus, kam tektų ši misija, – likimas dūrė pirštu į G.Sinkevičių", – sakė D.Bumbulis.

Atvažiavo sovietų kariškiai

Anot pašnekovo, kariškiai prie Gedimino kalno kėlė didžiulę įtampą pilies bokšte. Juolab kad vėliavos gynėjai nežinojo tikrosios padėties mieste. Tad nenuostabu, kad neatlaikė jauniausių savanorių nervai. Tačiau įtampą, kaip sakoma, išmagnetino V.Minderis, lyg tarp kitko paklausęs: "O kur mes tuos rusus laidosim?"

Tas juodas humoras suteikė drąsos, išvydus išeinančius iš Istorijos ir etnografijos muziejaus kariškius. Tačiau jie nė nemėgino pakilti laiptais į bokštą – sulipo į volgas ir išvažiavo. Paskui juos išriedėjo ir dengtas sunkvežimis. Savanoriai ilgai negalėjo patikėti, kad kariškiai paliko Gedimino pilies bokštą ramybėje.

O kur mes tuos rusus laidosim?

"Vėliau mes sužinojome iš tą naktį Istorijos ir etnografijos muziejuje budėjusio direktoriaus Eugenijaus Skrupskelio, kad kariškiai reikalavo Gedimino pilies bokšto vėliavos, tačiau jis pasakęs, kad nei pilies muziejus, nei bokšte plevėsavusi vėliava nėra jo dispozicijoje. Ir kariškiai, kiek padvejoję, ką daryti, išėjo. Matyt, nenorėjo gaišti laiko dėl vėliavos, o gal ir nebuvo tikri savo pergale", – samprotavo Daugis.

Sausio 13-osios rytą savanorių gretas paliko S.Sasnauskas, nes jis buvo skubiai iškviestas dirbti ligoninėje, kur trūko specialistų. Paryčiais į Gedimino pilį pradėjo eiti užsienio šalių žurnalistai.

"Vietinė žiniasklaida mumis nesidomėjo, – pastebėjo pašnekovas. – Vos prašvitus atėjo šio bokšto muziejui vadovavęs Dainius Trinkūnas ir pasakė, kad nuleistume bokšto vėliavą iki pusės stiebo – šalyje buvo paskelbtas gedulas dėl žuvusiųjų Sausio 13-osios naktį."

Sausio 13-osios pėdsakas

Po istorinės nakties kruvinos dramos buvo oficialiai atkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Sausio 13-ąją budėjusiųjų pilies bokšte gretas po pietų papildęs Dailės instituto studentas šaulys Nerijus Treinys jau buvo spėjęs sukurti visą šaulių atributiką, tai jo buvo paprašyta sukurti ir SKAT ženklą. Tą užduotį jis atliko per naktį, o savanorių vadas Jonas Gečas jam pasiūlė darbą SKAT štabe. Nerijus sutiko.

Jis sukūrė pirmuosius Garbės sargybos kuopos uniformos pavyzdžius, kitą Lietuvos kariuomenės padalinių uniformų atributiką, skiriamuosius ženklus, įvairių dalinių vėliavas. Išėjęs iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, dirbo kurdamas Lietuvos statutinių struktūrų pareigūnų uniformų ir skiriamųjų ženklų projektus. Iš krašto apsaugos sistemos N.Treinys pasitraukė 1994 m., tačiau tebekuria istorines karines uniformas televizijos serialams, kino filmams. Šioje srityje jis pasidarbavo BBC seriale pagal L.Tolstojaus romaną "Karas ir taika", lietuviškuose filmuose "Vienui vieni", "Ekskursantė", "Mes dainuosim", "Ledinis bučinys", "Laiškai Sofijai".

"Sunku pasakyti, ar būčiau pasirinkęs tokią savo kūrybos specializaciją – jos link mane pastūmėjo valstybės atkūrimo reikalai, prieš mūsų nepriklausomybę nukreipta sovietų agresija sausį", – teigė N.Treinys, daugybės Lietuvos institucijų ženklų, uniformų, apdovanojimų autorius, pridėjęs savo ranką prie Sausio 13-osios medalio, ordino "Už nuopelnus Lietuvai", atminimo ženklo, skirto Lietuvos kvietimui į NATO.

Ėjo iš rankų į rankas

Ne viena lietuvių karta dainavo: "O kai aš užaugsiu …/ Tai narsiai kariausiu -/ Gedimino pily -/ Trispalvę iškelsiu!" Ir kėlė. Pirmą kartą šią vėliavą – laisvos Lietuvos simbolį, kurį 1918 m. balandžio 25-ąją patvirtino Valstybės Taryba, iškėlė Gedimino pilies bokšte grupė savanorių, vadovaujamų Vilniaus komendanto Kazio Škirpos. Tai įvyko 1919 m. sausio 1-osios vakare. Deja, sostinę užėmę bolševikai sausio 6-ąją nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.

Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte vėl suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26-ąją, kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė, tačiau spalio 9-ąją sostinę jėga užgrobė lenkai, ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta. Po aštuonerių metų, Vasario 16-ąją, kuri sutapo su pirmosiomis J.Basanavičiaus mirties ir nepriklausomybės 10-mečio metinėmis, Vilniaus skautų vadas Pranas Žižmaras su keliais bendraminčiais virš remontuojamos Gedimino pilies naktį iškėlė juodu kaspinu perrištą trispalvę. Žinoma, lenkai ją nuplėšė.

Lietuvai atgavus Vilnių ir dalį jo krašto, 1939 m. spalio 29-ąją trispalvė vėl suplevėsavo virš Gedimino bokšto. Ją iškelė pirmasis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkas, skambant bažnyčių varpams ir šaudant patrankoms. Tačiau ir vėl džiūgauta neilgai – prasidėjo pirmoji sovietų okupacija, ir vėliavos nebeliko. 1944 m. balandžio 5-ąją Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami plk. ltn. P.Grebliausko, vėl iškėlė trispalvę. Deja, ji plevėsavo tik iki gegužės 15-osios. Trispalvė sugrįžo į Gedimino pilies bokštą tik 1988 m. spalio 7-ąją ir plevėsuoja iki šiol.

GALERIJA

  • Pasak Daugio, Sausio 13-osios rytą savanoriai apliejo vandeniu anuomet dar negrįsto akmenimis kelio į bokštą atkarpą, kad ją būtų sunku įveikti sovietų karinei technikai.
  • Gedimino pilies muziejaus vedėja Asta Daunoravičienė įleido buvusius bokšto ir vėliavos gynėjus į patalpą, kurioje jie buvo įsikūrę lemtingąjį sausį.
  • Šiuos senovinių patrankų sviedinius sausio 12-ąją savanoriai buvo užnešę į patį bokšto viršų. Nuotraukoje iš kairės D.Burbulis, R.Šimanskas, N.Treinys.
  • Daugis su kitais savanoriais pro šiuos bokšto arkinius langus akylai stebėjo, kas dedasi Vilniuje.
  • Vadas: R.Šimanskas 1991 m. sausį vadovavo bokšto ir jo vėliavos gynėjams.
  • N.Treinys <span style=color:red;>(dešinėje)</span> su Andriumi Ščepkausku sausį bokšto viršutinėje aikštelėje įamžinti paties Nerijaus atsineštu fotoaparatu.
  • Įamžino: Gedimino pilies bokšto vėliava, kurią išsaugojo D.Burbulis, Sausio 13-ąją buvo nuleista iki pusės stiebo.
  • 1992: 1991 m. sausį budėję savanoriai susirinko po metų Gedimino pilies bokšte, kad būtų nufotografuoti su Sausio 13-ąją čia plevėsavusia vėliava.
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Saulius

puiki istorija,šaunūs vyrai,rieduliais norėjo bolševikus atmušti:) ar tikrai niekas neliks užmarštyje....gaila būtu

O

tam viduriniajam kepurę vėjas plėšia. Galėjo ir nusiimt, kad nereiktų su viena ranka laikyt vėliavos, kita kepurės. Ai bus gerai ir taip...

Kolega

idomi istorija verta filmo O tu istoriju buvo dauk GAILA kad siandien realios kitokios korupcija emigracija vengimas tarnybos skurdas ir tt Bet as tikiu kad viskas susitvarkis UZUOJAUTA ZUVUSIU sauio 13 d ARTIMIESIEMS ir DRAUGAMS
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS