DEGANČIAME LAIVE „REGINA SEAWAYS“ – KONCERTAS (ISTORIJOS DALYVIO PASAKOJIMAS)

Dūmai kelto "Regina Seaways" mašinų skyriuje dirigento Vilmanto Kaliūno neišmušė iš vėžių – kol įgula tvarkė gedimus, drauge su Saro krašto jaunimo simfoniniu orkestru restorane jis surengė neplanuotą koncertą.

Spauda paleido "antį"

Šį antradienį Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrą pasiekė pranešimas, esą Rusijos išskirtinėje ekonominėje zonoje kelto "Regina Seaways" mašinų skyriuje pasirodė dūmai. Nors pavojus, anot atstovų, keltu plaukusiems keleiviams negrėsė, visi jie buvo informuoti apie evakuacijos galimybę.

Lietuvos internetiniai naujienų portalai netruko pranešti žinią apie incidentą kelte, tuo metu Vokietijos bulvarinis laikraštis "Bild" paleido "antį" – iš virtualios erdvės ištraukę seną, liepsnose skęstančio kelto nuotrauką, žurnalistai šalia jos įtupdė antraštę, neva po sprogimo laive įkalinti liko daugiau nei 300 keleivių. Įsitikinti ar tai, ką rašo laikraštis yra tiesa, plaukusiųjų artimieji negalėjo, mat kelte buvo dingusi ir elektra, ir interneto ryšys.

"Tos kelios laukimo ir nežinios valandos orkestro narių tėvams plaukuose ne vieną baltą sruogą išpiešė", – telefonu kalbėjo Saro krašto jaunimo simfoninio orkestro siela, dirigentas V.Kaliūnas.

Tą lemtingą antradienį, jis drauge su šešiomis dešimtimis paauglių ir jaunuolių, keltu plaukė šiam įprastu maršrutu – iš Vokietijos uosto Kylio į Klaipėdą. Iš čia muzikantai turėjo vykti į Mažeikius.

"Vėliau Pernu, Cėsis, Kaunas ir Vilnius", – muzikinės kelionės maršrutą dėliojo V.Kaliūnas.

Svečiai iš Vokietijos Mažeikius pasiekė ir jau spėjo juose surengti koncertą, tačiau nuotykio kelte veikiausiai nepamirš dar ilgai.

Iš pirmų lūpų

"Kaip viskas vyko?", – žodis po žodžio V.Kaliūnas ėmė dėlioti lemtingojo antradienio įvykius.

Pietų metu, trypčiodami eilėje prie maisto, jaunieji orkestrantai ir kiti kelto keleiviai po kojomis pajuto stiprią vibraciją. Pasirodo, virpesius sukėlė į vandenį išmestas inkaras.

"Jokio sprogimo negirdėjome, tik pamatėme, kad laivas sustojo", – Vokietijoje gyvenantis dirigentas neslėpė, mintis apie seklumą, ant kurios užplaukė laivas, pramuštą jo dugną ir vidun besisunkantį vandenį vijęs šalin.

Juolab kad jau po kelių minučių vibracija liovėsi, o kelto keleiviai toliau ramiai į lėkštes krovė maistą. V.Kaliūnas drauge su jais. Tiesa, vos pradėjus valgyti, kąsnis gerklėje užstrigo, o laivo kapitono žodžiai per garsiakalbį dirigentą privertė reaguoti žaibiškai.

"Kapitonas lietuviškai pasakė, kad pradedama evakuacija. Supratau, kad kažkas negerai", – baimindamasis vaikų reakcijos, vyras tąkart nusprendė gudrauti.

Jauniesiems orkestrantams pasakė, kad laive organizuojamos pratybos, o jie bus pastarųjų dalyviais. Vaikų veiduose pasirodė šypsenos. Jos nedingo net tada, kai kapitonas liepė pasirūpinti šiltais drabužiais ir antklodėmis. Įgulos nariams ėmus lakstyti po denį su gelbėjimosi liemenėmis, jaunieji muzikantai suprato, kad situacija neinscenizuota. Netrukus pasijuto degėsių kvapas, pasirodė tamsūs dūmai, o laivo vadas pranešė apie ugnį mašinų skyriuje.

"Man teko vertėjauti į vokiečių kalbą, nes kapitonas visą informaciją sakė lietuviškai. Buvo jaučiama nedidelė sumaištis ir kiekvieno kova už save, – net ir tada V.Kaliūnas neprarado optimizmo. – Vaikus kviečiau fotografuotis su gelbėjimosi liemenėmis, juokavau, kad daugiau tokios progos nepasitaikys."

Vieni orkestrantai, anot dirigento, laikėsi didvyriškai, kitus apėmė panikos priepuoliai. Kažkas baiminosi, kad nepamatys tėvų, kažkas, kad gaisras suniokos autobusą, kuriame saugomi visi jų instrumentai. Denyje išrikiuotus, gelbėjimo valtelių laukiančius vaikus dirigentas ramino, kad pastariesiems nieko nenutiks. Ramino, tačiau pats tuo netikėjo.

Koncertas restorane

Visgi blogiausiam scenarijui nebuvo lemta išsipildyti – vietoje juodų dūmų pasirodžius baltiems, keleivių evakuacija buvo atšaukta.

"Nors vokiečių turistai buvo mažai informuoti, įgula dirbo profesionaliai. Nekėlė panikos", – kapitonui ir jo komandai už profesionalumą galvą lenkė pašnekovas.

Buvo liūdnos nuotaikos, todėl pagalvojau, kodėl negalėtume surengti koncerto kaip "Titanike".

Kol įgula šalino gedimus laivas dreifavo. Vieniems orkestrantams prasidėjo jūros liga, kiti, atslūgus įtampai, pratrūko verkti.

"Buvo liūdnos nuotaikos, todėl pagalvojau, kodėl negalėtume surengti koncerto kaip "Titanike", – muzikas suvokė, kad tai beprotiška mintis, tačiau nusprendė rizikuoti. – Vokiečių turistams perdavęs kapitono kvietimą vaišintis nemokamais pietumis ir taupiai naudoti lėkštes, nes dingus elektrai nebeveikė indaplovės, užsiminiau apie savo sumanymą. Kapitono akys sužibo. "Tai pati geriausia mintis", – pasakė jis man.

Lydimi įgulos narių orkestro nariai nusileido prie savo autobuso. Tiesa, visų instrumentų su savimi negalėjo pasiimti – neliesti liko kontrabosai, didieji būgnai. Susirinkę savo turtą muzikantai įsitaisė restorane. Kas ant kėdžių, kas ant žemės. Kapitonas per garsiakalbį pranešė, kad po 5 min. įvyks koncertas.

"Už lango liūtis, vėjas, laivas siūbuoja, žmonės ploja, o mes grojame Johanneso Brahmso simfoniją", – kino juostos vertą akimirką prisiminė pašnekovas.

Beskambant muzikai, vienas keleivis nusiėmė kepurę ir paleido per minią. Apsukus ratą joje buvo bemaž 500 eurų. Visi jie nukeliavo į orkestro kasą.

Likimo lemtas keltas

Pasibaigus koncertui, keleivius pasiekė geros žinios – atsirado elektra, ėmė veikti tualetai. Po valandos įgula pranešė, kad jai pavyko sutaisyti vieną motorą, todėl Klaipėdą keltas pasiekė savo jėgomis.

"Kai savomis kojomis palietėme žemę, buvo kur kas ramiau, tiek mums, tiek orkestrantų tėvams. Pastarieji svarstė, ar nevertėtų atgal į Vokietiją vykti autobusu. Pasidomėjau, kad važiuojant per Lenkiją patekti į avariją didesnė tikimybė, nei patirti gedimą plaukiant keltu. Tiesa, grįšime jau su "Victoria Seaways", – V.Kaliūnas prasitarė, kad kelionė paženklinta ne tik dūmais mašinų skyriuje. Būta ir daugiau nesusipratimų.

Kažkas nusprendė pažaisti degtukais, todėl įgula buvo besiruošianti skelbti antrą pavojaus signalą. Per plauką išvengta ir rimtesnių sužalojimų, kai ant eskalatorius nukritus keleiviui, vienas paskui kitą ėmė virsti jam už nugaros stovėjusieji.

"Buvau tas, kuris stovėjo apačioje ir vienu paspaudimu sustabdė eskalatorių, – Praėjus kelioms dienoms po kelionės, muzikas nedvejojo, kad Lietuvą pasiekti vandeniu, o ne oru jam buvo lemta Aukščiausiojo. – Norėjau skristi lėktuvu, o orkestrą pasitikti Lietuvoje. Paskutinę minutę sugalvojau plaukti kartu keltu. Ačiū Dievui, kad taip nusprendžiau, priešingu atveju širdyje būtų buvę labai negera."

Muzikinė kelionė

Dabar V.Kaliūno širdyje ramu, be to, joje skamba muzika. Pačios gražiausios natos liejasi ir iš Saro krašto jaunimo simfoninio orkestro narių krūtinių.

"Šiuo turtu norime pasidalyti ir su jumis, – spalio 12-ąją, 18 val. atverti Kauno valstybinės filharmonijos duris ir kartu nerti į muzikinę kelionę kvietė dirigentas. – Galbūt jie negroja taip nepriekaištingai kaip profesionalai, tačiau jie dega meile tam, ką daro. Negana to, jie patys moka pinigus, kad galėtų koncertuoti."

Drauge su Vokiečių jaunimo simfoniniu orkestru žiūrovams lenksis obojininkas Pijus Paškevičius, liaupsinamas ne tik užsienio spaudos, bet ir garsių muzikos kritikų.

Susirinkusieji pusantros valandos trukmės renginyje išgirs ne tik Carlo Marios von Weberio operos "Laisvasis šaulys" uvertiūrą, Johanneso Brahmso Trečiąją simfoniją ar Wolfgango Amadeuso Mozarto koncertą obojui ir orkestru – melomanai turės išskirtinę progą išgirsti kompozitoriaus Artūro Mikoliūno simfoninę pjesę, kurtą specialiai šiam koncertiniam turui.

"Susirinks draugystės orkestras – lietuviai ir vokiečiai, kurie jus įtrauks į džiaugsmo sūkurį", – vakaro programa intrigavo V.Kaliūnas.