MINIME GEDULO IR VILTIES DIENĄ: DIDŽIAUSIAS ŽMONIŲ NORAS – KAD TAI NEPASIKARTOTŲ

Minint Gedulo ir vilties dieną, šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pradėtos skaityti tremtinių ir politinių kalinių pavardes.

Trečiadienį sostinės Nepriklausomybės aikštėje iškėlus Lietuvos vėliavas eisena Gedimino prospektu pajudėjo link Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Aukų gatvėje.

Čia, prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams, gėles kartu su pirmąją ponia padėjęs prezidentas Gitanas Nausėda teigė, jog „istoriniai nusikaltimai niekada nebuvo tinkamai įvertinti ar atpirkti“, pasak jo, trėmimai atėmė daugelį šviesaus, gabiausių, kūrybingiausių Lietuvos žmonių.

„Netekome energijos, dvasinės stiprybės, moralinių ir pilietinių dorybių. Netekome svajonių ir originalių sumanymų, kuriuos jie būtų galėję įgyvendinti čia, Lietuvoje“, – kalbėjo šalies vadovas.

Į renginį susirinko per 100 žmonių, paskaityti tremtinių ir politinių kalinių vardus nuo pakylos gali kiekvienas norintis.

Žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas BNS sakė, jog jam ši diena primena žuvusį dėdę, tėvo kalėjimą Panevėžyje bei baime persmelktą gyvenimą.

„Man šita diena primena mano dėdę, kuris žuvo Vorkutoje per garsųjį šachtininkų streiką“, – pasakojo 84-erių Vinco Kudirkos premijos laureatas.

P. Peleckio / BNS nuotr.

„Mes irgi buvome kandidatai pasivažinėti, bet laiku įspėjo ir pasitraukėme į kaimą (...). Aišku, kadangi aš jau nugyvenau aštuonias dešimtis metų, tai yra iš pažįstamų ir bičiulių daug kas nukentėjęs, kas tam laike buvo. Dabar tiesiog iškilmės beliko. Šiaip tai man atrodo, kad daug abejingų yra. Nelabai suvokia, kas tada buvo, ir jų kaltinti negalima nes dar tada nebuvo“, – kalbėjo jis.

Taip pat žurnaliste dirbusi 75-erių Angelina Liaudanskienė-Orenderaitytė teigė, jog minėjimas bus reikšmingas dar daug metų ir viliasi, kad šie tragiški istoriniai įvykiai nesikartos.

Tikriausiai kaip ir daugelis, atėjau pagerbti, prisiimti ir išreikšti ne tik pagarbą, bet ir kartu norą, kad tai nepasikartotų.

„Man šita diena labai daug reiškia. Buvau be penkių minučių tremtinė (...). Jis turi būti reikšmingas ir šiandien, rytoj ir poryt, ir ateityje, nes tai yra gyvas nervas“, – kalbėjo ji.

„Tikriausiai kaip ir daugelis, atėjau pagerbti, prisiimti ir išreikšti ne tik pagarbą, bet ir kartu norą, kad tai nepasikartotų“, – BNS sakė ir 64-erių pensininkė Olga Ionovna-Kolesnikova.

Ji kalbėjo, jog ši diena primena kiek daug sunkumų turėjo patirti jos šeima ir artimieji.

G. Nausėda, prisimindamas ir šiuo metu vykstančią Ukrainos kovą už laisvę, pažymėjo, kad „esame nemarios vilties atspindys“.

„Su viltimi diena iš dienos kuriame nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Su viltimi remiame didvyrišką Ukrainos žmonių kovą su atgimusiomis blogio jėgomis. Puikiai žinome, kad už kiekvieno vardo, kuris šiandien nuskambės, slepiasi unikali žmogaus gyvenimo istorija“, – sakė prezidentas.

Dabar tiesiog iškilmės beliko. Šiaip tai man atrodo, kad daug abejingų yra. Nelabai suvokia, kas tada buvo, ir jų kaltinti negalima nes dar tada nebuvo.

O. Ionovna-Kolesnikova teigė turinti artimųjų Ukrainoje, ji pažymėjo „įsivaizdavusi, kad dvidešimt pirmais metais bus nubrėžta riba ir visi supras praeities klaidas, neskirstant kas geriau, kas blogiau ir pradės gyventi vienas kitą gerbdami“.

P. S. Krivickas kalbėjo prisimenantis Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kuomet jam tebuvo šešeri, kareivius, oro mūšius, vykusius virš jo gimtojo kaimo.

„Tai aišku, kad aš vienaip žiūriu, o tie, kas dabar, tai jų didžiausia priedermė yra, jeigu gali – padėti materialiai ukrainiečiams, jeigu ne, tai, bent moraliai palaikyti“, – kalbėjo P. S. Krivickas.

Renginiai, skirti Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų netektims bei pasipriešinimui atminti, trečiadienį vyksta Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, sovietmečio trėmimų aukos pagerbiamos ir Europos Parlamente (EP) Strasbūre.

1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Sovietinių represijų laikotarpiu per 11 metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose buvo įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių.